Laikas visas priklauso man. Tai mano gamybos priemonė. Galiu savo laiką dovanoti, švaistyti, parduoti…

Ar kada nors stabtelėjote ir pagalvojote, kodėl vaikai elgiasi vienaip ar kitaip? Kodėl kartais, net ir gavę pačią griežčiausią bausmę, jie vėl daro tą patį? Kodėl už apdovanojimą žadėtas darbas atliekamas tik paviršutiniškai, be vidinio įsitraukimo?

Namų Bažnyčia – kas tai? Atsakymai į šį klausmą galėtų būti įvairūs – nuo „neturiu supratimo ir nežinau“ iki pamąstymo apie koplyčią namuose (kas galėtų ją turėti, nebent dideliame name ar bute) ar religinių paveikslų, religinių knygų ir pan. Deja, visi atsakymai šauna pro šalį.

Kiekvienam pokyčiui reikia disciplinos, o kiekvienam įpročiui – rutinos. Su tuo susidūriau bandydama pakeisti savo gyvenimą taip, kaip mane vedė Dievas. Gal tai, ką atradau, pravers ir kitoms ieškančioms.

Per Kalėdas popiežius Pranciškus atvėrė Šventąsias Šv. Petro bazilikos Romoje duris ir taip pradėjo 2025-ųjų Jubiliejų. Sausio Artumoje dar sykį glaustai primename kas svarbiausia šio Jubiliejaus metais.

„Čia ateinantys žmonės, darbuotojai ir savanoriai – kaip viena šeima. Ir kaip šeimoje – čia būna visko: juoko, džiaugsmo, liūdesio, pykčio, bendro darbo ir švenčių“,–tarsi savo credo vis kartoja Rosita Mikėnienė,Kauno arkivyskupijos Carito benamystę ir vienišumą patiriančiųjų dienos centro „Ateik“ vadovė.

Pabėgėlių, migrantų skaičius pasaulyje milijoninis. Ir juos priėmusios šalys, ir pasaulinės įstaigos stengiasi kuo greičiau parūpinti patalpas, gaminti vadovėlius, rasti mokytojų, aprūpinti mokyklas bandelėmis ir kakava, maistu gal du kartus per dieną.