Vido Venslovaičio nuotrauka
Sesuo Viktorija Plečkaitytė MVS
Palaimintojo Jurgio Matulaičio atlaidai. Jau 38-ąjį kartą minime beatifikacijos sukaktį. Beje, PJM muziejaus lankytojams dažnai turiu padėti suprasti, kodėl švenčiam liepos 12-osios savaitę, o ir kiekvieno mėnesio 12-ąją, nors beatifikacija įvyko 1987-ųjų birželio 28-ąją. Kartais pašmaikštauju: Tėvas Jurgis ypatingas, tai ir jo beatifikacija vyko kitaip nei visų!
Kodėl liepos 12-oji?
Iš tiesų dėl to „kitaip“ kalti sovietai: nebuvo įmanoma pradėti bylos Kaune, kur pagal normalią tvarką turėtų vykti pirmas jos etapas, nebuvo įmanoma surengti ir beatifikacijos iškilmių Lietuvoje, kur jos galėjo vykti. Vyskupijos bylos etapas, išimties tvarka, vyko Romos vyskupijoje, o beatifikacijos iškilmės – Šv. Petro bazilikoje. Tai yra ten, kur paprastai vyksta kanonizacijos. Žinoma, viena kita beatifikacija vyksta ir Vatikane (pvz., Motinos Teresės).
O į Tėvo Jurgio beatifikaciją sovietai iš Lietuvos išleido vos keliolikos žmonių grupelę. Matyt, tikėjosi: viskas tyliai praeis, niekas nieko ir nepastebės... Suklydo. Lietuva buvo Romoje. Išeivijos lietuviai užpildė baziliką. Lietuva šventė savo krikšto 600 metų jubiliejų. Lietuva šventė savo Palaimintąjį. Beje, ne tik birželio 28-ąją, ir ne vien Vatikane. Iškilmę pratęsė padėkos tridienis birželio 29-ają, 30-ąją ir liepos 1-ąją Romos Didžiojoje Šventosios Marijos bazilikoje. Ir Lietuva pakilo. Be interneto, be FB, net be pranešimų per televiziją ar radiją – minios suplūdo į Marijampolę sutikti grupelės sugrįžusiųjų. Būtent liepos 12-ąją. Žmonių jūra siūbavo ne tik bazilikoje, šventoriuje, bet ir aplinkinėse gatvėse. Štai po to Lietuvos vyskupai ir paprašė Apaštališkąją Penitenciariją, Vatikano įstaigą, atsakingą už atlaidų dienų ir vietų nustatymą, kad greta sausio 27-osios, Tėvo Jurgio gimimo dangui dienos, liepos 12-osios savaitė kasmet taptų atlaidų laiku, malonės metu visiems, į Marijampolę atvykstantiems.
Beje, kažkada pagalvojau: o juk šis „kitaip“ nebuvo pirmas. Būta jų bent keli ir Tėvo Jurgio žemiškame gyvenime. Pirmiausia – gimnazijos egzaminus jis išlaikė eksternu, poros paskutiniųjų klasių kursą išmokęs namuose. Vienuolinius įžadus, gavęs specialų leidimą, darė be jokio pasirengimo, neatlikęs nei postulato, nei naujokyno. Apaštališkuoju vizitatoriumi, priešingai nusistovėjusiais tvarkai, paskirtas į savo gimtąjį kraštą...
Apie tuos „kitaip“ – kada nors vėliau. Šįkart – apie atlaidus. Tiesiog apie tai, kas jie yra ir kaip juos pelnyti. Juoba atlaidai – ir didžioji Jubiliejaus metų malonė. O ir Marijampolės bazilika – Jubiliejaus bažnyčia, viena iš tų, kurioje atlaidus galima pelnyti per visus šiuos metus.
Dar ir darkart – kas tie „atlaidai“?
Pasak Katalikų Bažnyčios Katekizmo, Atlaidai yra laikinosios bausmės už nuodėmes, kurių kaltė jau panaikinta, atleidimas Dievo akivaizdoje; <...> Kiekvienas tikintysis atlaidus <...> gali pelnyti sau pačiam ar užtarimo būdu skirti mirusiesiems ( KBK 1471). O popiežius Pranciškus, skelbdamas Jubiliejinius metus, savo Bulėje rašė: Nuodėmė „palieka žymę“, ji turi pasekmes: ne tik išorines, susijusias su įvykdyto blogio padariniais, bet ir vidines <...>. Taigi mūsų silpname, blogio paveiktame žmogiškajame būvyje lieka „nuodėmės likučiai“. Jie pašalinami per atlaidus, visada veikiančius per Kristaus malonę (Pranciškus, Spes non confundit, 23).
O gaunami atlaidai „aiškiai nurodytomis sąlygomis“ (plg. KBK 1471). Ir pirmoji jų – atlikti išpažintį (arba būti malonės būsenoje, t. y. be sunkios nuodėmės). Tada jau praeiti pro Jubiliejines duris, aplankyti Jubiliejaus bažnyčią ar tą, kurioje tądien švenčiami atlaidai. Logiška. Juk kaip galėtumei tikėtis gauti atlaidus, laikinosios bausmės už nuodėmę atleidimą, jei pati nuodėmė dar nepripažinta, neišpažinta, neatleista, nepanaikinta. Tik štai toji išpažintis – daugeliui ne toks jau lengvas daiktas. Tai ir pagalvojau, gal Tėvas Jurgis ir čia galėtų padėti?
Tėvo Jurgio pagalba atlikti išpažintį
Kad atvykę į Marijampolę ar kur kitur šią vasarą, ar kitu laiku lankydami Jubiliejaus bažnyčią, iš tiesų tuos atlaidus ir gautume (ne tik atspaudą piligrimo pase!), yra tokia Tėvo Jurgio konferencija – „Apie išpažintį“. Tiksliau, lyg patarimų sąrašas. Štai kelios eilutės iš jo. Jei bent viena bent kam bus naudinga – Tėvas Jurgis džiūgaus iš dangaus žvelgdamas. Esu tuo tikra. Taigi:
• Išpažintis – tai sakramentas Dievo malonės ir pasigailėjimo. Reikia su pasitikėjimu ir ramia širdimi prie jo artintis. Tokia laikysena geriau gailestį sužadina ir daugiau malonių įgyji.
• Reikia prisirengimo, bet reikia vengti perdėjimo ir skrupulų. Tai tik kenktų, keltų sumišimą. O einame išpažinties, kad ramybę įgytume.
• Nenaudinga norėti visame kame tikrenybę turėti. Tai dažnai neįmanoma, ypač vidiniuose aktuose, nes sumišimas esti, vieni aktai dažnai priešingi kitiems: pagunda, jos atjautimas, o antra vertus – kova su ja. Užtenka taip pasakyti, kaip išsyk pasirodo. Jei yra abejojimas, tai ir palikti jį. Nedrumsk daugiau, nes taip bus, kaip su drumstu vandeniu: juo ilgiau maišysi, juo drumstesnis darysis.
• Žmonėms išpažintis įsteigta, žmogišku būdu ją ir atlikti reikia. Tiesa, kad dažnai neaiškumas apima, bet ir nenorėkime visur tikrenybės. Dievas neaiškumą duoda, kad mes atsiduotume Jo gerumui ir gailestingumui su pasitikėjimu.
• Gailestis – tai aktas valios, kuri nenori nuodėmės, bjaurisi ja, pasiketina nebenusidėti, atsižvelgdama į Dievo gerumą arba nuodėmės bjaurumą ir bausmes. Gailestis – tai vieno akimirksnio dalykas: žvilgterėjimas į Dievą, dangų, pragarą, mus pačius. Šventas Dovydas trim žodžiais gailestį išreiškė: „Nusidėjau prieš Dievą“. Ir jis tais trim žodžiais pateisintas.
• Nereikia, kad jaustume gailestį. Nežiūrint į nejautimą, į visišką sustingimą, galima turėti toks geras gailestis, kad visas bausmes atleistų. Nereikia tad didelio įsitempimo. Gailestis – meilės vaisius, o meilė teikia ramybę, malonybę. Įsitempimas gimdo nerimą ir užšalimą. Sakykime Dievui, kad Jo nenorime įžeisti. Tai ir bus geras gailestis.
• Reik suprast, kad jausmas ir valios aktai – tai du atskiru dalyku, gali net priešingi būti. Ugnis po pelenais yra, nors nematoma. Didžiausi šventieji tikėdavo kai kada, kad jie nei gailesčio, nei pasiketinimo neturi. Pasitikėkime Dievo gerumu ir gailestingumu, pasitikėkime nuodėmklausio žodžiais.
• Nemanykime, kad nebuvo gero pasiketinimo, nes mes tuoj po išpažinties ir vėl nusikaltome. Reikia dėl to nusižeminti, ir daug, ir labai gailėtis, bet nenustoti vilties, nepasiduoti nusiminimui. Reikia vėl atnaujinti pasiketinimą ir drąsiai stoti į darbą. Kad ir šimtą kartų parklupai, Dievas padės. Tik valios ir ištvermės reikia.
• Nenaudinga, o dažnai ir nepritinka su visomis smulkmenomis aplinkybes išdėstyti. Reikia sakyti daiktus taip, kaip jie išsyk išrodo, be didelio įsileidimo į smulkmenas, be nagrinėjimo. Jei ko trūksta, tai, be abejo, nuodėmklausys paklaus. Jei neklausia – tai ženklas, kad supranta, kas išpažinta, ir kad užtenkamai išpažinai.
• Užbaigus išpažintį būk ramus ir ramiai klausyk nuodėmklausio pamokymo, kad gerai priimtumei išrišimą. Nesirūpink dar atsiminti kai kurias nuodėmes, negalvok, ar neužmiršai aplinkybių. Kitaip neapturėsi geros išpažinties vaisių. Saugokis abejojimų apie išpažinties vertę. Tai piktos dvasios pagundos, kuri nori apkartinti tą paguodos ir meilės sakramentą. Geriau stok dvasioje po Kryžiumi, manyk, kad Kraujas Švenčiausiasis tekėdamas apiplauna tavo dūšią, kai kunigas taria išrišimo žodžius.
• Atlikę išpažintį, kiek galint tuojau atlikime užduotą atgailą, kad neužmirštume. Ir svarbu nesirūpinti, nesigraužti, kad dar užmiršome kokią nuodėmę ar aplinkybę. Žinokime, kad negalimas daiktas absoliučiai visas kaltes su visomis aplinkybėmis išpažinti. Jei ir užmiršome ką nors, Dievas ir šitai atleidžia, jei už visa ką apskritai gailimės. Jei ką tikro ir sunkaus atsiminei, kitą kartą išpažinsi, o dabar dėkok Dievui, atlik atgailą, renkis prie Šv. Komunijos. Kad ir sunkią nuodėmę užmirštum, tai kitą kartą eidamas išpažinties pasakysi, o dabar gali rengtis prie Šv. Komunijos (išPal. Jurgis Matulaitis, Manuscripta lituana, De confessione sacramentali ).
Vilties, kuri nenuvilia, pažadas
Vis dėlto pats stipriausias ir primygtiniausias paraginimas – tekstuose apie Kristaus kančią. Gal net ne paraginimas. Veikiau užtikrinimas. Gyvenimo garantas. Vilties, kuri nenuvilia, pažadas, išsiveržęs šlovinimo malda:
Kryžius yra Dieviškųjų paslapčių ugnis ir mūsų išganymo šaltinis. Jis panaikino nuodėmę, suvienijo mus su Dievu, nupelnė mums Dievo įsūnystės malonę, atvėrė dangaus vartus. Nerasi niekame kitame išganymo nei asmeniui, nei tautoms, tik Jėzuje ir tame Nukryžiuotame. Apsunkintus nuodėmės savo krauju klausykloje nuplauna, išbaltina kaip sniegą. Net jei būtum kaip Lozoriaus lavonas – atgysi.
Nesakyk su Kainu, kad nuodėmės didesnės už Dievo gailestingumą. Nesakyk su Judu – nusikaltau Dievui, išdaviau nekaltą kraują, Jis neatleis, nebėra man išganymo. Tik eik prie Jėzaus ir Jo Motinos. Eik išpažinties! Net jei tavo siela būtų kaip anglis, kaip lavonas. Net jei visas pragaras trukdytų ir atkalbinėtų – ryžkis!
Jėzau Kristau, viso pasaulio Išganytojau! Tik Tavo nuopelnuose, Tavo kančioje ir mirtyje vienintelė ir tikriausia mūsų visų, Tavo kūrinių, atgailaujančių nusidėjėlių, priebėga. Tik Tavo Kryžiuje – tikras gailestingumo ir paguodos šaltinis. Tu viską atleidi. (iš Pal. Jurgis Matulaitis, Manuscripta Polona, asketinės konferencijos De Passione Dominiir De Passione Christi).
