Marijos Stanulytės nuotrauka
Tėvas Mindaugas Malinauskas SJ
Popiežiaus maldos intencija rugpjūčiui: „Melskimės, kad visuomenės, kuriose sugyvenimas atrodo nelengvai pasiekiamas, nepasiduotų etninių, politinių, religinių ar ideologinių konfliktų pagundai“.
Pirmoje kalboje popiežius Leonas XIV kvietė: „Padėkime vieni kitiems statyti tiltus – per dialogą, per susitikimą, kad visi būtume viena tauta, visada gyvenanti taikoje.“ Ir patikslino, jog Kristaus šviesa reikalinga „žmonijai kaip tiltas, per kurį Dievas ir Jo meilė galėtų ją pasiekti.“
Ši intencija atskleidžia skaudžią tiesą, jog sutarimo sunkumus išgyvenančios žmonių visuomenės bus gundomos netikram pasitenkinimui gilinti konfliktą dėl kokių nors kitų skirtingumų. Peržengti tokius skirtumus tegalima šviesoje Kristaus, kuris savo įsikūnijimu sutaikino skirtingumus ir priešingybes (plg. Ef 2,1–16).
Nors Romanas ir tikintis, jo gyvenimas buvo pažymėtas išankstiniu nusistatymu, nepasitikėjimu ir net pykčiu „kitokiems“ – kurie kažkaip keistai kalbėjo, neaišku, kuo tikėjo, ir pritarė nežmoniškai valdžiai. Įsitikinimas, kad skirtumai kelia grėsmę, o ne praturtina, vis labiau užvaldė.Tačiau kai Romanas neteko darbo ir ėmė savanoriauti vienoje karitatyvinėje organizacijoje, čia jis pirmą kartą iš arti susidūrė su pabėgėliais iš karo kankinamų šalių. Pabėgėlis Jašaras, musulmonas iš Sirijos, dirbo kartu su juo. Iš pradžių Romanas vengė bet kokio pokalbio, bet reikėjo spręsti praktinius klausimus: kartu ruošti maistą, tvarkyti sandėlius, padėti žmonėms.Vieną dieną, kai jie tvarkė drabužių siuntą, Jašaras pastebėjo kryželį ant Romano kaklo ir ramiai pasakė: „Meldžiuosi už savo šeimą, kaip ir tu – už savąją. Gal ir mūsų maldos skirtos Dievui susitinka tenai?“ Romanas liko be žado iš nuoširdžios nuostabos. Jo širdyje pirmą kartą kilo abejonė: o gal šis žmogus nėra priešas? Gal jis taip pat ieško šviesos ir ramybės?
„Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 5, 9).
