Gegužės Artuma: kad būtume ne tik palaiminti, bet ir laimingi

Tikrai mirtis ateina kaip vagis – Didžiosios savaitės ir Velykų laiku vogte išvogė iš mūsų tėvą Antaną Saulaitį ir popiežių Pranciškų. Atsigaudami po šios didžios netekties naujomis akimis žvelgiame į tai, ką šie du iškilūs vyrai mums kalbėjo.

Artumoje skelbiamas ne tik velykinis popiežiaus Pranciškaus pasveikinimas miestui ir pasauliui, bet ir jo kalbų-minčių, pasakytų Lietuvoje prie Prezidentūros valdžios atstovams ir diplomatams, Aušros Vartuose, Vilniaus katedros aikštėje jaunimui, Santakoje, Kauno arkikatedroje bei susitikimo su jėzuitais metu, kur kalbėjo kunigams ir pašvęstiesiems, o dar ir – Viešpaties Angelo maldoje. Skaitant Pranciškaus kalbas susidaro įspūdis, kad susitinkame su labai mylinčiu ir sykiu mus drąsinančiu ir reikliu tėvu, kuris suprasdamas mūsų (!) sunkumus nurodo kryptį, kuria turėtume eiti būdami Jėzaus mokiniais: ragina priimti skirtybes, nebijoti nužengti į žmonių pragarą, puoselėti Dievo troškimą; būti ten, kur niekas nenori eiti; eikvoti save dėl tų, kurie gyvena egzistencijos paribiuose. Pranciškus akcentuoja, kad „valdžios ir garbės troškimas yra labai paplitusi elgsena tų, kurie nepajėgia išgydyti savo istorijos atminties ir galbūt būtent todėl nėra pasirengę įsipareigoti šiandienos darbui. Todėl ir diskutuojama, kuris labiau sužibėjo, kieno praeitis buvo tyresnė, kas turi daugiau teisių už kitus gauti privilegijas. Tai bevaisė ir tuščia nuostata – atsisakant dalyvauti dabarties kūrime...“

Daugelis pasidalintume prasmingais ir įsimintinais prisiminimais apie tėvą Antaną, kuris buvo kažkoks kitoks nei mes. Tėvas Antanas suvokė kasdienių akimirkų svarbą ir šventumą, tai todėl jo tekstai – apie svarbiausias kasdienes paprastas situacijas. Šiame numeryje rasite jo paskutiniuosius tekstus „Savo darbu ir prakaitu“ bei „Saulėta jaunų moterų popietė“. Viena iš pirmųjų jo mokinių Lietuvoje Elvyra Kučinskaitė taip pat saulaitiškai prisimena tėvą Antaną straipsnyje „Mieloji Sauluomene“.

Paskutinėmis gyvenimo savaitėmis popiežius Pranciškus dalijosi mintimis, kaip toliau Katalikų Bažnyčiai eiti sinodiniu keliu. Juo žengiant kiekvienas yra išgirstas ir pastebėtas, nepaisant dažnai lemtingos daugumos.Todėl tekstai apie Sinodą mums labai padės suprasti, kodėl kiekvieno parapijiečio balsas yra svarbus, tik reikia jį išgirsti. „Mes dar eisime Sinodo keliu“, – arkivyskupo Gintaras Grušas pristato visai neseną Sinodo istoriją bei planus ateičiai, o taip pat kvietimą atsiversti. Jis paaiškina tris atsivertimo aspektus: santykių atsivertimo, procesų atsivertimo ir ryšių atsivertimo. Kunigas Gediminas Jankūnas, pats dalyvavęs Sinodo susitikimuose Vatikane, paprastai ir įkvepiančiai Sinodo procesą aiškina kunigams. Koks Sinodo tikslas? Kodėl svarbu Katalikų Bažnyčiai prisipažinti apie „nesėkmingą žūklę“ bei ką daryti, kai galiausiai suvokiame, kad nieko nepagavome. Tekstas labai naudingas norintiems geriau suprasti kunigų darbo perspektyvas ir taip realistiškiau pamatyti jų ir pasauliečių užduotis parapijoje.

„Karas ir motinystė“ – mažiausiai norisi rasti tokią temą, tačiau Ieva Urbonaitė iš Lietuvos Carito pasakoja Julijos, romų mamos iš Ukrainos, dabar jau įsikūrusios Lietuvoje, gyvenimo istoriją, kupiną vilties. Joana Gimberytė straipsnyje „Krikščionė motina – griežtesnė?“ žvelgia į tikėjimo ugdymą šeimoje ne kaip į galimybę, bet kaip į bazinį poreikį, kurį norint išugdyti mamoms (ir tėčiams) tenka išsiugdyti tvirtumo dorybę.

Apie laikų pradžioje žmogui įteiktą jo orumo „diplomą“ ir ligonių orumą šmaikščiai pasakoja kun. Juraičio tekstas „Ponai ligoniai“.

Ne viską atskleidėme, ne viską pristatėme, kad dar būtų malonių netikėtumų vartant popierinę Artumą.