Liepos intencija: „Melskimės už senus žmones, kurie yra tautos šaknys ir atmintis, kad jų patirtis ir išmintis padėtų jauniems žmonėms viltingai ir atsakingai žvelgti į ateitį.“

Džiugia ir gyvybinga viltimi padvelkė popiežiaus kvietimas į Sinodinį kelią. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti – kas čia ypatinga? Kalbasi žmonės. Tačiau Sinodo tikslas siekia pačias Bažnyčios vienybės su Dievu gelmes. Besikalbėdamas – tardamas savus ir įsiklausydamas į kito žmogaus žodžius – gali išgirsti paties Dievo balsą ir pranašiškai atpažinti Jo valią. Tad ir Šventraščio mokykloje mūsų laukia dar viena pamoka.

Ilgai laukta ir kruopščiai rengta popiežiaus Pranciškaus Romos kurijos reforma, kuria siekiama atgauti pasitikėjimą Bažnyčia, yra tiesioginis atsakas į Bažnyčios krizes, remiantis Vatikano II Susirinkimo nuostatomis. Naujoji Romos kurijos konstitucija, pavadinta Praedicate evangelium – „Skelbkite Evangeliją“, po beveik devynerių metų darbo pagaliau paskelbta kovo 19-ąją, per Šventąjį Juozapą, o įsigalioja dabar, birželio 5-ąją – per Sekmines. Kaip šios datos parinktos tikrai neatsitiktinai, taip ir pats laikmetis, kuomet Šventasis Tėvas pakvietė visą Bažnyčią keliauti Sinodiniu keliu.

Sukrėsti nežmoniško rusų kariuomenės elgesio Ukrainoje, su siaubu klausiame: kaip tai įmanoma? Ukrainoje vyksta tokie žiaurūs dalykai, kokių Europa nematė nuo Antrojo pasaulinio karo ir manė, kad jau niekada nebepamatys, nes visi tarptautiniai susitarimai yra uždraudę sunkiosios ginkluotės naudojimą prieš civilius. Bet štai vėl matome žiaurumus, kuriems apsakyti net nėra žodžių. Iš kur kyla toks nežmoniškas žiaurumas, kas nulemia tokį žmonių elgesį? Ukrainos politologai sako, kad Rusija jų šalies nelaiko tokia valstybe, kuri turi teisę egzistuoti atskirai nuo Rusijos. Po Bučos žudynių atrodo, kad jie ir pačių ukrainiečių nelaiko žmonėmis, kuriuos reikėtų suprasti, gailėtis ar apskritai leisti jiems gyventi. Tad kodėl rusų kareiviai taip elgiasi?

Ne kiekvienas Vilniuje, kildamas gatve nuo Rotušės link žymiųjų Aušros Vartų, žino, kad pakeliui – ukrainiečių Švenčiausiosios Trejybės graikų apeigų katalikų (unitų) bažnyčia. Ją 1514 m. pastatė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis kaip padėką Dievui už pergalę prie Oršos prieš Maskvos kariuomenę, o šiandien čia pagalbos ateina nuo karo bėgantys ukrainiečiai, taip pat ir jiems padėti norintys lietuviai. Bažnyčioje tarnauja Šv. Juozapato bazilijonų ordino vienuoliai, su kurių vyresniuoju (igumenu) kunigu Mikolajumi Ruslanu Kozelkivskiu OSBM pakalbėjome, ką mena Švenčiausiosios Trejybės parapija ir kuo ji gyvena šiandien.

Šeima tebėra visuomenės ir valstybės pagrindas. Jei kam kyla abejonė, pastaraisiais metais galėjo tuo įsitikinti praktiškai. Ištikus krizėms, viskas laikosi šeimos dėka: Covid-19 pandemijos metu pagrindinis krūvis teko šeimoms. Būtent jos mokė, gydė, slaugė daugumą sergančiųjų, nes tik nedidelė dalis iš susirgusiųjų patekdavo į ligonines. Šeimos rūpinosi savo nariais, aprūpindamos jas viskuo, pradedant medikamentais, maisto produktais ir baigiant kompiuteriais nuotoliniam mokymuisi ir darbui. Atlikti tyrimai parodė, kad pandemijos metu net apie 80 proc. ugdymo naštos teko tėvams ar pačiam vaikui ir tik apie 20 proc. – mokyklai bei mokytojams.

Bendrystė, į kurią Bažnyčia yra pašaukta, suteikia jai sinodiškumo veidą, sako popiežius naujoje Romos kurijos konstitucijoje. Todėl Bažnyčioje „kiekvienas turi ko pasimokyti“ iš abipusio klausymosi. Čia pasitarnauja gebėjimas išklausyti, atjausti ir paguosti nesyk veikia stebuklingai, mažai arba nieko nekainuoja, bet dažnai labai padeda. Klausydami ir išklausydami dalinamės patirtimi, jausmais, nuomonėmis, padedame artimiesiems ar visai svetimiems žmonėms rasti sprendimus, parodome artimo meilę.