Balandžio Artuma: Viltis iš Romos, Lietuvai ir visai Bažnyčiai

Lietuvos jubiliejinė piligrimystė Romoje, regis, tapo tikra vilties ir bendrystės džiaugsmo puota; dabar svarbiausia, kaip sakė mūsų ganytojai, kad parsivežtume ir puoselėtume tai savo tėvynėje ir kasdienybėje. Be to, iš Romos mus pasiekė džiugi žinia, kad popiežius Pranciškus tiek sustiprėjo po sunkios ligos, kad grįžo į namus Vatikane! O ir ligoninėje jis ne tik gydėsi, bet ir darbavosi; tai tik darsyk patvirtino, kad sinodinis mūsų Bažnyčios kelias jam šiandien, ryt ir ateinančius metus bus svarbiausia. Tad mums dar džiugiau, kad Artuma ir balandžio numeryje, rengiantis Prisikėlimui, toliau gali eiti tuo keliu bei padėti savo skaitytojams tai daryti.

„Daugiau nei du su puse tūkstančių vilties piligrimų iš Lietuvos ir mūsų išeivijos, trys dešimtys seminaristų, apie devyniasdešimt kunigų ir vienuolika vyskupų kasdien vis kitur, vis kitaip rodė mūsų Lietuvą ir jos Bažnyčią, ir Amžinąjį miestą, nuspalvintą lietuviškomis trispalvėmis, prakalbintą lietuviškai“, – skamba išties įspūdingai. Tai – iš kunigo Artūro Kazlausko, koordinavusio visą Lietuvos jubiliejinę piligrimystę, pasakojimo apie nepamirštamas dienas Romoje. Keli vilties piligrimai taip pat pasidalino savo įkvepiančiais įspūdžiais, o publikacijoje – ir gausa nuotraukų, ir ganytojų homilijų mintys, kad visa tai leistų bent dalele įsivaizduoti gyvai, kaip ten viskas vyko, gi dalyvavusiems – primintų tas nepakartojamas akimirkas.

Kaip sekti Kristumi? Šis klausimas būtinas kiekvienam krikščioniui, šiame Artumos numeryje atsakymų į jį randame ir Biblijos eilutėse, ir palaimintojo Jurgio Matulaičio (kurio 155 gimtadienis minimas balandžio 13-ąją) dar niekur neskelbtose raštuose, tiek įkvepiančiomis kitų patirtimis. Kiekvieno kelionė su Jėzumi skirtinga, bet dalydamiesi savąja ir skaitydami liudijimus galime įsikvėpti bei įkvėpti. Nesustoti, neužsimiršti.

Apie tai, ko derėtų neužmiršti, kalba Agnė Markauskaitė, kurios tekstu balandžio Artumoje ir tęsiame Sinodo apžvalgą, ir sykiu pradedame pristatyti Vilniaus seminarijos bei Šv. Juozapo teologijos instituto surengtą naują forumą apie Sinodą ir jo Baigiamąjį dokumentą. Agnė pateikia itin struktūriškai: primena, kaip vyko ir kam skirtas Sinodas, palygina Lietuvos bei pasaulinį procesą ir jų išvadas; kas sutapo, o kas „pasiklydo“? Ką turime prisiminti apie bendrystę, pašaukimą, misiją, aukojimą?.. Priminta, kiek svarbus atrodo moterų vaidmens klausimas visuotinės Bažnyčios, ir kiek nacionalinėse Sinodo įžvalgose.

Vienas svarbiausių moters pašaukimų, be abejo, yra motinystė – apie motinystę bei tėvystę Artumoje taip pat vis pateikiama praktiškų patarimų. Šįkart – kaip tapti saugia erdve savo vaiko emocijų išsiliejimui. Kokia yra poilsio patiems tėvams svarba? Ir kokie būtiniausi bruožai, norint išlaikyti psichologinį balansą šeimoje? Apie tai – iš Marijos Montessori išminties ir praktikos lobyno straipsnyje „Vaiko emocijų talpykla“.

Balandžio paskutinį sekmadienį minėsime Pasaulinę gyvybės dieną, Bažnyčioje įvestą paties Jono Pauliaus II. Šeimos ir gyvybės svarba šiandien skirtingai vertinama, pvz., „Tavo kūnas – tavo pasirinkimas!“ – dažnai skelbia pasaulis savo kovą teisę daryti abortą. Tačiau ar įsivaizduojame, kiek milijonų kūdikių kasmet žūsta būtent dėl šio pasirinkimo? Apie tai ir kaip iš tikrųjų veikia reklamos aukštinamos „aborto piliulės“ – taip pat šiame numeryje.

Šios Artumos viršelį puošia Vytauto Tamoliūno (1955–2009) tapytas paveikslas – artėjant Prisikėlimo šventei norėjosi prisiminti šį menininką, kurio gyvenimas ir kūryba gali ir kitus įkvėpti vilčiai bei stiprinti tikėjimą. Be to, artėjanti jo darbų paroda tik patvirtina, kad laikas nepaliečia kultūrinių įspaudų mūsų realybėje.

Bet čia – tik dalis žurnalo: Kronikoje pristatoma Popiežiaus maldos intencija; šiandienos vaikų mintys apie Prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą; Europos apdovanojimai Lietuvos Caritui; sveikatos patarimai siekiant kovoti su nerimu dėl karo; ir netgi Velykų stalui tinkamas receptas!

Visus mus, krikščionis, nepaisant tautų, konfesijų ir kalbos, jungia vienas vardas – Jėzaus. Artėjant Velykoms, svarbiausiai mums šventei – Prisikėlimui – ieškokime ne skirtumų, o bendrumų Viešpaties Bažnyčioje, ir dėkokime už mūsų gyvenime vykstančius stebuklus. Ir už viltį – viltį, kad savo gyvenime sugebėsime vykdyti Dievo valią ir kad po mirties būsime prikelti: su Juo ir Jame. Stenkimės būti gyvąja šiandienos Bažnyčia – žemės druska ir pasaulio šviesa, – raginama balandžio Artumoje.