Sausio Artuma: Nauji metai, o krizės senos? Kur mūsų viltys?

Naująjį Artumos numerį įvardyčiau kaip atvirumo paraišką sunkiu laiku tarnystei pašauktiesiems ieškant tiesos, o sykiu – išsiilgtos ramybės. Būtent tiesos paieškos ir jos apnuoginimas šioje Artumoje duria į sąžinę: kaip elgiausi, elgiuosi aš pats – visų metų ir pandemijos, pakeitusios mūsų gyvenimą, dienomis, ar tik „neįsipatoginau“? Ir kai negaliu artimo gelbėti, anot šv. Faustinos, nei veiksmu, nei žodžiu, ar esu kitam (ir sau) gailestingas bent malda? Jokių priekaištų. Tiesiog akistatos.

Kaip elgėmės, ištikus visuotinei krizei – „pagal save“ ar paisydami klusnumo, artimo saugojimo dorybės? „Kai man atsitinka kokia nors krizė, aš iš karto užsidarau į savo kambarį ir visiems pasakau, kad noriu būti vienas“, – savo išgyvenimais dalijasi šešiametis Simonas. „Mama, kai liūdi, geria kavą. O močiutė kalba maldas“, – pasakoja Aurėja (6 metai). Ką mes darome, kaip reaguojame? Tiesa vaikų lūpose visada be pagražinimų.

Netikėtai Šv. Juozapo metus paskelbęs popiežius Pranciškus savo laišką pavadino Patris Corde – „Tėvo širdimi“. „Būtent taip Juozapas mylėjo savo įsūnytąjį Jėzų“, – rašo Artumos kapelionas kun. Artūras Kazlauskas, įstabiai įžvelgdamas, jog Juozapo dvasingumas buvo ne aiškinantis, bet priimantis.

Ar gebame sutarti su kitų tikybų, tautybių kaimynais, o gal juos niekiname? – klausia tėvas Antanas Saulaitis SJ, pristatydamas sausio mėnesiui skirtą popiežiaus intenciją mūsų maldoms. Tūlas tikintysis juk „užsiciklina“, atmesdamas ne tik kitokį tikėjimą kaip „mirtiną klaidą“, bet ir kitą kultūrą, kuri kūrėsi amžių amžius. Meilės artimui sąvoka susvyruoja, kai akiploty pasirodo „svetimas“. Tėvo Antano tolerancija ir siūlymas pažinti pasaulį, užuot jį pasmerkus bei atmetus, įkvepia. „Indėnų rezervate su lietuvaite antropologe ir jos dukrele nuo žemų krūmų skiname slyvas. Toks šventas tradicinis užsiėmimas“, – šie kunigo žodžiai nuskamba kaip poezija.

Tomas Viluckas, apžvelgdamas Bažnyčios įvykių metų kroniką, svarsto itin aktualius dalykus, pvz., skiepijimąsi nuo Covid-19 viruso, etinius vakcinos ir paties vakcinavimo klausimus, ir tai, „ar vystoma kokia nors strategija, kaip Bažnyčia gyvens pasibaigus karantinui?“. Visa tai rūpi apžvalgos, pavadintos „Dėl bendrojo gėrio“, autoriui.

Artuma, tęsdama pažintinę kelionę per Lietuvos parapijas, sausį, „ekumeninį mėnesį“, skaitytojus kviečia susipažinti su išskirtine ortodoksų didžiosios kankinės Paraskevės parapija Vilniuje (čia, be kita ko, nuo 2005 m. Dieviškoji liturgija pradėta švęsti lietuvių kalba). Šį šiltą ir šviesų pasakojimą verta skaityti ir vertinti kaip ateities siekiamybę: taip galima drauge gyventi ir tikėti. Ir taip turėtume. Straipsnio tekstas – it balzamas sielai. Šlovė Dievui, kad yra Lietuvoje tokių nepaprastai glaudžiais ryšiais, veik šeimyniniais saitais jungiamų bendruomenių. Skaitant pasakojimą nejučia kyla asociacijos su kultinio serialo „Namelis prerijose“ dvasia.

Kokie pavargę pasitikome Naujuosius – savo esė „Metai po gaubtu“ dalijasi ištikimas Artumos autorius Antanas Gailius. Jo mintys provokuoja ir aukštuosius ganytojus: ar visa tokiu sunkiu metu atlikta teisingai, atvirai? Ar atsakyta į gyvybiškai svarbius tikinčiajam klausimus, į opiausius, nepatogius, bet Bažnyčiai negalimus apeiti ir nutylėti dalykus?..

Galbūt Bažnyčia mus, tikinčiuosius, praranda, o mes, tikintieji, melsdamiesi prie TV ir kompiuterių ekranų, patogiai įsitaisę, skeptiškai vertindami „dvasinę Komuniją“, taip pat palengva prarandame ryšį su Bažnyčia, taip sekindami ir seklindami savo pačių tikėjimą... Apie tai – vienas dramatiškiausių ir įspūdingiausių numerio pokalbių – „Bažnyčia ant sofutės, arba Krizė kaip ženklas“. Artumos nuolatinių talkininkų diskusija apnuogina šiandieninės Bažnyčios žaizdas, tikinčiųjų ir Bažnyčiai tarnaujančiųjų klaidas, išryškėjusias per du5 karantinus. Tokią ir įsivaizduočiau katalikišką spaudą (jei manęs kas paklaustų) – atvirą, su atsakytais ar bent jau iškeltais skaudžiausiais klausimais. Be šito neįmanoma judėti pirmyn.

Į atvirumo bei savikritikos slėnius leidžiasi ir jaunimas pokalbyje „Vis tiek kada nors visi susitiksime ir apsikabinsime“. „Šiandien jaučiamės kaip laikydami egzaminą, tikrinamės, kiek esame sukūrę gyvo santykio su jaunuoliais“, – dalijasi Rimantė. Tad kaipgi sekasi darbuotis „nuotoliniu būdu“ vyskupijų Jaunimo centrams? Ką galime padaryti vienas dėl kito – nerimastingame ir viltingame pokalbyje rūpinasi kolegas kalbinanti Agnė Grigaitytė, Kauno arkivyskupijos jaunimo vadovė.

Šioje Artumoje – tiesiog fotografiškai tikslus gydytojo žvilgsnis „iš vidaus“ – iš „kovidinio skyriaus“ į šiandieninę (duok Dieve, praeisiančią) kasdienybę – tiek bažnytinę, tiek ligoninių. „Dabar žmonės miršta vieni, nelankomi“, – liudija gydytojas Vytis Žemaitis. Juk visos krizės patikrina mūsų žmoniškumą ir ištikimybę pasirinktam tikinčiojo keliui. Anot ilgametės Artumos redaktorės Vandos Ibianskos, „toks jau mūsų gyvenimas. Jis kaip laivas. Bloga, pykina, bet plaukti reikia. Neišlipsi gi“.

Krikščioniškąjį pasaulį, kur visų pirma laikomasi atvirumo ir tiesos kriterijų, kuriame mes patys. Tokia dominantė skamba ir pirmajame šių metų Artumos numeryje. Linkiu jums tokio įdomaus skaitymo, koks ir mane ištiko!

Dovilė Zelčiūtė