Kiek stiprybės turi žmogus, kuris sudėtingiausiomis aplinkybėmis nenustoja viltis. Tokios mintys lydėjo lankant Carito pagalbos vietas Žytomyre. Prieš trejus metus prasidėjus plataus masto agresijai prieš Ukrainą, per šį miestą ir apylinkes judėjo didžiuliai migracijos srautai.

Kaip ugdant vaiką reikia daug mažų žingsnelių, taip bažnytinių pašaukimų reikalu tikimasi bendruomenėse rūpestingai ugdyti būsimas vadoves, ateities vedėjus, palaikyti gerus norus ir pagrįstas viltis. Bendruomenė stengiasi, kad, kintant kultūrai, gyvenimo sąlygoms, krikščionys turėtų visokį palaikymą, reikalingą krikščioniškai gyventi, dalyvauti, tarnauti ir švęsti.

„Tačiau tą naktį nieko nesugavo“. Kiekvienas iš šių Prisikėlimo pasirodymų prasideda tamsoje. Marijos Magdalietės tamsa buvo jos nežinojimas, kad Viešpats prisikėlė. Tačiau Jis ten jos laukia. Užrakintame kambaryje esančių mokinių tamsa buvo baimė. Kristus prisikėlė Velykų sekmadienį nugalėdamas naktį, bet kartkartėmis vėl atsiduriame tamsoje. Karo tamsoje, seksualinio piktnaudžiavimo krizėje ir pan.

Ką tik grįžau palydėjusi keletą žmonių palaimintojo Jurgio Matulaičio muziejuje. Ten, ekspozicijos centre – tėvo Jurgio kojos ir rankos įtvarai. Visi, kas yra buvę, matė. Stabtelėjau šiandien prie jų ir supratau: mums visiems – ir mačiusiems, ir nemačiusiems – šiemet būtina juos pamatyti. Gal reikia net paliesti šaltą metalą ir grubią odą... Kad tikrai išgirstume Matulaičio žodį.

Misijinė Bažnyčia, sinodinė Bažnyčia – štai kur kreipiamas dėmesys visuotinėje katalikų Bažnyčioje jau kelerius metus. Sinodinė praktika, labai ryškiai atskleista Amazonijos devynių valstijų bendrame sąskrydyje, pasirodo, palaipsniui priimta ir kitur, ir antroje pagrindinio pastarojo Sinodo dalyje

Turime visas naujausias priemones mikrobams-agresoriams stabdyti. Skiriame tam pakankamai resursų. Politinė valia yra. Ar turėsime tiek pilietinės valios, kad bent devyni iš dešimties mūsų brangių kūdikų būtų apsaugoti? Juk pažeidžiamų suaugusiųjų šansai išgyventi padidėtų!

2023-aisiais minėjome pirmosios lietuviškai parašytos Lietuvos istorijos autoriaus Simono Daukanto 230-ąsias gimimo metines, pernykštę gruodžio 6-ąją sukako 160 metų nuo jo mirties; prie šios sukakties galime paminėti ir dar vieną apvalią datą – 210 metų, kai šis didis mūsų tautietis su dešimčia rublių kišenėje leidosi pėsčiomis per Lietuvą į sostinę siekti mokslo Vilniaus universitete. O 2025-ieji atneša dar vieną minėtiną sukaktį – 50 metų, kai 1975 metais žygeiviai iš visos Lietuvos, atmindami šią istoriko kelionę, organizavo žygį, pavadintą „Simono Daukanto taku“.