Dr. Gintautas Vaitoška
Siekiant minčių skaistumo svarbu pastebėti pirmuosius jį temdančius „debesėlius“. Tomas Kempietis Kristaus sekime rašo, kad „reikia ypač budėti pagundos pradžioje, nes daug lengviau nugalėti priešą jo išvis neįleidžiant pro sielos duris ir sutinkant jį jau prie jų slenksčio.“ Kas gi tas „priešas“, galėtų pagalvoti jaunuolis, pripratęs būti „seksualus“? Vyresniam džentelmenui gali būti kiek aiškiau: „priešas“ galėtų būti kad ir kito džentelmeno žmona... Geriau jau jį „nukauti“ prie sielos slenksčio.
Sąmonės emocionalizacija
Sąmonė yra žmogaus vidinė suvokimo erdvė, kurioje atsispindi pasaulio reiškiniai. Be to ši erdvė yra nuspalvinta vienokia ar kitokia emocine būsena. Kai ji rami mūsų sąmonę galima palyginti su skaidriu ežero vandeniu, per kurį matomas saulės apšviestas smėlėtas ežero dugnas. Jį „matyti“ yra ne tik ramu, bet ir gera. Tačiau kai emocijos sudrumstos, jų nuspalvintos mintys nesmagios ir slegiančios. Šviesaus dugno nesimato, esame prislėgti. Tokią būseną Karolis Wojtyła savo filosofiniame veikale Asmuo ir veiksmas apibūdina kaip „sąmonės emocionalizaciją“.
Įdomu pažymėti, kad apsiniaukusi ar „emocionalizuota“ sąmonė žmogui nėra natūrali, nes jis yra saulėtas Dievo kūrinys: sukurtas pagal Jo atvaizdą, savo sielos gelmėje jis jaučia gėrio pradą, tą saulėtą „smėlio dugną“, kuris yra smagus ir džiugus. Wojtyła cituoja žymųjį iš Lietuvos kilusį Emanuelį Leviną, pastebėjusį, kad žmogaus savęs suvokimas yra pažymėtas džiaugsmo. Žinoma, kai ne tik sąmonė, bet ir sąžinė rami.
Šis sąžinės balsas iš sielos gelmės kviečia daryti gera ir vengti blogio. Tai, kas gera, yra šviesu, o blogis šią šviesą sumenkina. Sąmonė apsiniaukia. Tai vyksta palaipsniui: iš pradžių šviesiame sąmonės rate atsiranda tik menkas debesėlis, tačiau ir toks ilgainiui gali uždengti visą ratą. Tamsiems debesims nuvyti tada reikalingos stiprios valios pastangos, bet kol debesėlis mažas, jį ištirpdyti yra lengviau.
Čia subtilusis filosofas pastebi itin svarbią sielos savybę: mūsų mintis yra visada susijusi su pritarimu jai arba jos atmetimu. Tą emocijų „debesėlį“ – tiksliau kalbant, minties-vaizdo-emocijos „debesėlį“ – mes savo sąmonėje „automatiškai“ vertiname kaip gerą ar blogą, jau vien jį pamatydami.
Jei „debesėlis“ įvertinamas kaip geras, jis išlieka, jam galime leisti augti ar patys jį auginti. Tačiau neigiamas „debesėlio“ suvokimas pastarąjį iš sąmonės rato ištrina. Wojtyła Asmenyje ir veiksme tokį procesą apibūdina kaip precognitum ir volitum sutapimą, – kai jau vien tik kokį dalyką suvokiant (precognitum), iškart įsijungia ir valia (volitum), kuri arba jam pritaria, arba ne. Nepritardama, tarsi automatiškai, be didelių pastangų, jį sustabdo. Sąmonės ratas lieka skaidrus.
Šiame rate dar galima būtų nupiešti ir šypseną – kaip esminę sielos būseną. Tačiau toks lengvas ir automatiškas, nepageidaujamos minties-vaizdinio-emocijos „ištrynimas“ iš sąmonės lauko, toks tarsi šešėlio ištirpdymas jį apšvietus, gali įvykti tik tada, kai šis „šešėlis“ dar nėra sąmonės smarkiau užgožęs. Pastaruoju atveju minčiai-vaizdiniui-emocijai-norui nugalėti reikalinga stipri valios pastanga:
Tad norint išlaikyti sielos šypseną savo sąmonėje, patartina išvengti jos apsiniaukimo niūrios, piktos ar geismingos emocijos „rūku“ . Kaip galima tai padaryti?
Išlaisvinantis tiesos apie save pobūdis
Kaip matome, svarbu nepageidaujamą mintį-vaizdinėlį-emociją pastebėti laiku. Būsimas šventasis rašė, kad labiausiai tam gali padėti geras savęs pažinimas. T. y. galima praleisti pro akis minteles, kurios paskui gali lyg ant mielių išaugti. Štai šventoji sesuo Faustina Kowalska savo dienoraštyje rašiusi, jog kartą ji norėjo susitikti su tam tikru jos vienuolijoje besilankančiu asmeniu. Tačiau tada išgirdo Viešpaties klausimą: kodėl? Kaip koks Immanuelis Kantas (ar net geriau nei jis), šv. Faustina ypač pabrėžė „intencijos grynumo“ svarbą. Pamatyti to asmens ji nenuėjo: minties-emocijos debesėlis jos sąmonėje ištirpo be kovos.
Šventąja verta sekti, net jei ir nesame mistikai. „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“, sako Jėzus Jono evangelijoje (8, 32). Šiuo principu remiasi visas dvasinis augimas, visa psichoterapija, o dabar netgi pedagogika. Šiuolaikinės ugdymo rekomendacijos itin pabrėžia emocijos įvardijimo svarbą vaikams („Ne spirk, bet sakyk Petriukui: „Aš ant tavęs labai pykstu!“).Taip auginama ir lavinama prefrontalinė smegenų žievė, kuri yra atsakinga ir už emocijų suvokimą, ir už jų suvaldymą.
Emocijų įvardijimas yra svarbiausias psichoterapijos įrankis – jau Adomas gebėjo suvaldyti žvėris ir gyvūnus po to, kai gavo Viešpaties paliepimą duoti jiems vardus. Ši visuotinai žinoma tiesa pasiekė netgi Telšius. Prie miesto ne taip senais laikais dangumi priplaukė debesis ir sušuko: „Jei atspėsite mano vardą, aš nusileisiu prie miesto, o jei ne – jus paskandinsiu!“ Tada išbėgo į gatvę toks siuvėjas, užsimojo, laikydamas rankoje savo įrankį, ir surėkė debesiui: „Kaip duosiu tau su mastu, tai žinosi!“ Ir debesis, kadangi jo vardas buvo atspėtas, nusileido prie miesto ir tapo ežeru. Jo vardas – Mastis.
Karolis Wojtyła rašė, kad savęs pažinimas yra vienas svarbiausių sąmonės apsiniaukimo („emocionalizacijos“) išvengimo įrankių. Tarkime, neatpažįstame, kad jau suirzome, ir pradedame pykti – tai mumyse auga, emocija užpildo visą sąmonę ir tada sustoti jau reikia didelių pastangų. Taip ir kalbant apie skaistumą svarbu atpažinti pirmąsias nepageidautinas mintis-vaizdinius. Štai tragiškai komiška situacija: vyras išdavė žmoną piligriminėje kelionėje! Taip, toji romantiška, ilgesinga ir vieniša panelė buvo Petrui labai žavi. Kai sąmonėje atsirado jos palankia emocija nuspalvintas vaizdinys, Petras nepalaikė jo svarbiu. Juk Dievo kūrinija yra gera, jis buvo įsitikinęs. Užmiršo, kad jam Dievas sukūrė geresnį kūrinį – jo žmoną Oną. Sąmonės rato kampelyje atsiradusi emocija išaugo į jau didelį romantiškos panelės vaizdinį, kuris netrukus Petrą nunešė į „laukus“ (ar į griovį, nelygu kaip vertinsi).
Tačiau jei vyras būtų iš pat pradžių pastebėjęs, kad žavingos panelės atvaizdas jo sąmonėje ima užgožti Onos veidą, situacija galėjo būti kitokia. Psichologija besidomintis skaitytojas pastebės, kad toks budrumo išlaikymas yra panašus į „dėmesingo įsisąmoninimo“, angliškai vadinamo mindfulness, metodą. Kai suvokiame mumyse kylančias mintis, emocijas ir kūno pojūčius, tampame nuo jų laisvesni. Žinoma, krikščioniškas įsisąmoninimas nuo sekuliaraus ir skiriasi. Pastarajame pabrėžiamas „neutralus“ ir „nesmerkiantis“ sąmonės lauke atsirandančių minčių bei emocijų vertinimas, o krikščionis jaučia, kad kai kurios mintys nedera su jo sąžine. Tik nereikia paniškai bėgti nuo vaizdinių. Reikia nuo jų, kaip pataria šv. Pranciškaus Salezo labai mėgtas Lorenzo Scupolio, ramiai nueiti. Tada lengviau nepargriūti.
Sąmonės lauką apniaukti gali ir minčių sangrūda. Tokią patiriame ant mūsų galvų griūvant informacijos lavinai – ją patiria, regis, beveik kiekvienas žmogus mūsų dienomis. Galva pavargsta, nuotaika apsiblausia, kyla noras atsigaivinti spalvotų vaizdelių pievose. Mentalinis pervargimas, kaip pastebėjo dar Freudas, savotiškai stimuliuoja seksualinį instinktą. Apie šiuos dalykus – kitoje ciklo dalyje.
Projektą iš dalies finansuoja
