Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo iškilmė 1926 m. gegužės 13 d. Pirmoje eilėje iš kairės stovi: kan. Juozas Tumas-Vaižgantas, Kauno arkivyskupas Juozapas Jonas Skvireckas, Teologijos fakulteto dekanas kan. Blažiejus Čėsnys, prel. Aleksandras Grigaitis, prel. Aleksandras Dambrauskas-Jakštas, kurijos kancleris kan. Juozas Byla, kan. Povilas Dogelis, kan. Adolfas Sabaliauskas, kan. Stanislovas Jokūbauskis, kan. Jonas Mačiulis-Maironis, neatpažintas diakonas, apaštališkasis administratorius arkivyskupas Jurgis Matulaitis MIC, neatpažintas diakonas, prel. Povilas Januševičius, seminarijos rektorius kan. Pranas Penkauskas, neatpažintas seminaristas, kun. Pranciškus Venckus, kun. Morkus Morkelis, kun. Stanislovas Ūsoris, kan. Kazimieras Šaulys, Telšių vyskupas Justinas Staugaitis, Vilkaviškio vyskupas Antanas Karosas, Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas, vyskupas Mečislovas Reinys, Kaišiadorių vyskupas Juozapas Kukta, neatpažintas kunigas, arkivyskupas Pranciškus Karevičius MIC. Dailininkas Jonas Janulis, 1936 m. Juozo Kamensko nuotrauka
Sesuo Viktorija Plečkaitytė MVS
„Didelius daiktus padarė mums tas, kuris galingas yra“. Šia Marijos Magnificat eilutės parafraze anądien, 1926-ųjų gegužės 13-ąją, per Šeštines, Kauno katedroje prabilo arkivyskupas Jurgis Matulaitis, Apaštališkasis vizitatorius Lietuvoje ir šio milžiniško darbo pagrindinis kūrėjas.
Amžininkų atsiminimai, nors ir iš kito laiko ir kitos vietos, leidžia beveik išgirsti arkivyskupą Jurgį: balsas žemokas, skambus, kalbėjo lėtokai, taip, kad girdėti kiekvienas žodis bet kurioje didžiulės bažnyčios vietoje (Juozas Vaišnora MIC, „Mačiau Dievo tarną: mano pažintis su arkivyskupu Jurgiu Matulaičiu“, Chicago, 1962, p. 13).
Davė mums Viešpats, tiek amžių nešusiems svetimus jungus, savos valstybės nepriklausomybę. Dabar duoda mums savaimingą Bažnytinę provinciją. Nuo šios dienos jau nebus Lietuvos Bažnyčia suskaidyta, padalinta, priklausoma svetimų arcivyskupų. Ji jau turės savo arcivyskupą metropolitą Kaune su keturiais vyskupais, kurie valdys Telšių, su Klaipėdos prelatūra, Panevėžio, Vilkaviškio ir Kaišiadorių vyskupijas.
Yra tai istorinės reikšmės įvykis Lietuvai, Bažnyčiai ir tautai. Dabar Lietuvos Bažnyčia, kaipo rimta vieneta įeina į Katalikų pasaulio šeimą ir stoja greta daugelio kitų bažnytinių provincijų į naują gyvenimą. Be abejo, ir suorganizuota, ir suvienyta Bažnyčia suvienys visų katalikų sielas ir juos padarys stipresniais ir galingesniais. Įsteigtos naujos vyskupijos bus naujais židiniais dvasinio gyvenimo. Ganytojai, turėdami kiek mažesnes vyskupijas, galės gerai jas pažinti ir valdyti, ir katalikišku veikimu jas gaivinti. Gi stiprėjanti dvasia, be abejo, stiprys lietuvius ir kitais atžvilgiais, būtent tautiniu ir valstybiniu.
<...> Ne tik džiaukimės ir dėkokime, bet pradėkime naują gyvenimą tikrai katalikišką, dvasinį. Vienykitės tarp savęs ir spieskitės apie savo ganytojus, stiprėkite dvasia. Niekame kitame, mano mieli, kaip atskiriems žmonėms, taip ir tautoms nėra išganymo, kaip tik Jėzuje Kristuje, Jo Evangelijoje, Jo įsteigtoje Bažnyčioje. Jis tik turi tikros gyvybės, nemirtingumo žodžius. Jis, sutrupinęs mirties galybę, keliasi garbingai iš numirusiųjų ir įžengia į dangų ir jau daugiau nebemirtingas viešpatauja danguje. Ir mūs tauta ir valstybė, jei ji stengsis būt katalikiška, vienybėje su Bažnyčia, su jos galva Šv. Tėvu – nežus. Priešingai, priimdama gyvybės žodžius, Kristaus idealus, jais gaivindama savo dvasią, semdamos viršgamtinių jėgų, degdama tikėjimu, kur kalnus kilnoja, ir ta viltim, kur visa ką drįsta, ir Dievo bei artimo meile, kuri, sielą skaidrindama, žmones milžinais, tikrais didvyriais daro, pasieks ir tai, ko dar neturi, ir bus kitų akyse garbinga. Kad tai įvyktų, iš širdies ir nuo Jo Šventenybės, ir nuo savęs linkiu, ir Jo Šventenybės galia suteikiu visiems čia esantiems ir visai Lietuvai apaštališkąjį palaiminimą (iš arkivyskupo Jurgio Matulaičio kalbos Kauno katedroje, 1926 m. gegužės 13 d., Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo proga apmatai, rankraštis, Marijonų generalinis archyvas, Roma).
Marijonų kongregacijos generaliniame archyve Romoje – keturi paskubomis prirašyti, gerokai pribraukyti lapeliai. Vietomis – sunkiai įskaitoma. Juodraštis, apmatai. Gali būti, kad tądien iš tiesų kalbėjo plačiau, išsamiau. Nesvarbu. Esminė žinia aiški.
O vyko viskas aną dieną taip: Apaštališkajam vizitatoriui užėmus sostą, skaitomas Bažnytinės Provincijos paskelbimo aktas lotynų ir lietuvių kalbomis. Po jo choras gieda: „Tu es Petrus“. Apaštališkojo vizitatoriaus prakalba. Seka „Te Deum“. Prieš tai 9.45 val. buvo iškilminga procesija iš vyskupų namų į katedrą, buvo Švč. Sakramento pagarbinimas koplyčioje. O dar anksčiau, 9.30 val. Kauno bažnyčių varpų skambinimu per 10 min. skelbiamas Bažnytinės provincijos įsteigimas (Bažnytinės provincijos įsteigimo paskelbimo ir Arkivyskupo ingreso tvarka Dangun Žengimo dieną 1926 m. gegužės 13 d., Rytas, 1926 m. gegužės 8 d.).
Tikroji įvykio svarba
Kaunas šventė. Ir buvo ką švęsti! Pakanka vos vieno antro epizodo, vienos antros užuominos iš „priešistorės“, iš arkivyskupo Jurgio misijos pradžios – ir vaizdas ima ryškėti. Veriasi tikroji įvykio svarba.
Pirmasis Apaštališkojo vizitatoriaus pranešimas iš Kauno Vatikano valstybės sekretoriui – lyg pavojaus varpas: Lietuvos Katalikų Bažnyčia yra tarsi be galvos, religinis gyvenimas ir veikla be vadovo. Blogis, su kuriuo niekas nekovoja, gali plisti ir augti, leisti šaknis ir vešėti. Bažnytinė drausmė susilpnėjusi, gyvenimas demoralizuojamas ir griūna (iš arkivyskupo Matulaičio 1925 m. gruodžio 17 d. pranešimo kardinolui P. Gasparri, Vatikano valstybės sekretoriui).
Po poros mėnesių įtempto darbo, jau iš Romos, kur atvežė Lietuvoje suderintą Bažnytinės provincijos projektą – laiškas buvusiam kancleriui Vilniuje – artimam bičiuliui ir bendradarbiui. Ne mažiau dramatiškas, bet jau su šviesiu žvilgsniu į ateitį:
Lietuvoje Bažnyčią radau daugeliu požiūrių baisios būklės. <...> Santykiai su Šv. Sostu beveik nutraukti, nesuprantamas priešiškas nusistatymas ir nepasitikėjimas Bažnyčios galva, ne kartą peraugantis į atvirą neapykantą. <...> Slapta šėtono ranka stūmė šią tautą veik iki apostazės (atsisakymo laikyti save Romos Katalikų Bažnyčios dalimi, pavaldžia Romos Popiežiui – s. V. past.). .<...> Supratau, kad ši piktųjų dvasių padermė nesiduos kitaip išvaroma, kaip tik malda ir pasninku.
Dievas palaimino mano pastangas. Viską Jo malonei priskiriu. Tik Jis gali perkeisti žmonių širdis. Ir man pačiam, prieš išvažiuojant, ir kitiems atrodė, kad galų gale ratas pradėjo suktis į kitą pusę. Daugeliu požiūriu įvyko didelės permainos į gera. Tegu Dievas būna už tai pašlovintas. Turiu vilties, kad suorganizavus Lietuvos bažnytinę provinciją ten prasidės naujas bažnytinis gyvenimas (iš arkivyskupo Matulaičio laiško kunigui Lucianui Chaleckiui, 1926 m. kovo 30 d.).
Įvyko. 1926-ųjų balandžio 4-ąją, Velykų dieną, Popiežius Pijus XI pasirašė Apaštališkąją konstituciją Lituanorum gente. Lietuvos bažnytinė provincija buvo įsteigta.
Ano meto dienraščiuose – Užsienio reikalų ministerijos komunikatas apie įvykusį faktą, džiugūs pranešimai ir dalykiški komentarai, padėkų Šventąjam Tėvui tekstai ir Šventojo Tėvo atsakymai.
Daugiau nei sudėtinga situcaija
O vis dėlto Lietuvoje nebuvo ramu. Pirmosiomis gegužės dienomis, dar prieš Bažnytinės provincijos įkūrimo paskelbimo iškilmes, įvykę Seimo rinkimai radikaliai keitė situaciją ir nuotaikas. Nustebau, užtikusi dienraštyje Rytas, 1926 m. spalio 15 ir 16 d. numeriuose, Leono Bistro, buvusio ministro pirmininko, publikacijas pavadinimu „Bažnytinės provincijos įkūrimas Lietuvoje“. Skaitau: Yra nedovanotina ir užsienio ministerio prestižui kenksminga, kada p. Šleževičius, užsienio reikalų ministeris, oficialiai iš Seimo tribūnos pareiškia, kad Bažnytinės provincijos įkūrimo faktas nebuvo akceptuotas buv. Vyriausybės. Šiandieną, kada visas pasaulis, bent jau katalikiškasis <...>, žino apie naujos Bažnytinės provincijos įkūrimą Lietuvoje <...>, neigti teisėtos vyriausybės teisėtą žygį, reiškia mažiausia savęs negerbti, Lietuvos prestižo negerbti.
Vis dėlto pamatai naujam gyvenimui jau buvo padėti. Ir pirmuosius paprastus „statybos“ veiksmus arkivyskupas Jurgis jau buvo numatęs gerokai iš anksto, dar tebebūdamas Romoje, gal nė nenujausdamas, kokią svarbą jie turės metui atėjus: Žinoma, padarysime ir vyskupų konferenciją; prašau pagalvoti apie dienotvarkę (Iš arkivyskupo Matulaičio laiško vyskupui Juozapui J. Skvireckui, 1926 m. balandžio 10 d.).
Taip. Situacija anuomet buvo daugiau nei sudėtinga: Vyriausybė vis dar naujų vyskupų nepripažįsta <...>. Toks Vyriausybės nusistatymas ir elgesys tik sukelia katalikų nepasitenkinimą, žadina jų dvasią ir juos vienyja; ne tik nesusilpnina Bažnyčią, bet dar ją stiprina. Nepaisant nieko, naujas gyvenimas vyko: Buvau <...> sušaukęs vyskupų Konferenciją, ji labai gerai pavyko. Dabar rūpinamės katalikų organizavimu. Tikiuosi, kad greitu laiku pavyks įsukti organizavimos ratas ir paleisti jį ristis pirmyn (Iš arkivyskupo Matulaičio laiško kun. Juozapui Vaitkevičiui, 1926 m. lapkričio 17 d.).
Pavyko. Įsisuko. Katalikų veikimo centro reforma, vyskupijų sinodai, Eucharistiniai kongresai ir t. t. Aišku, būta ir klaidų, ir apsileidimų, ir nuodėmės. Bet ratas nesustabdomai ritosi. Nepamiršiu įspūdžio, su kuriuo prieš keletą metų užverčiau knygos Kaišiadorių vyskupija kurijos archyvo nuotraukose iki 1942 m. (sudarytojai kunigai Gediminas Tamošiūnas ir Artūras Zeleniakas, Kaišiadorių vyskupijos kurija, 2021 m.) paskutinį puslapį. Vos daugiau nei dešimt metų! Pati mažiausia vyskupija. Jaunutėj mūsų Lietuvoj. Ir tiek gyvenimo, tiek gyvenimo! Tada iš tiesų patikėjau tuo, ką kartą buvo garsiai pagalvojęs vienas palaimintojo Jurgio Matulaičio muziejaus lankytojas: Lietuvos Bažnyčia nebūtų taip išgyvenusi sovietų persekiojimo, nebūtų subrandinusi rezistencijos ir pagimdžiusi Kronikos, jei ne tai, kas tėvo Jurgio dėka prasidėjo 1926-aisiais...
Į naują gyvenimą
Vos prieš porą mėnesių Marijonų generaliniame archyve laikydama rankose tėvo Jurgio plunksnai priskiriamą Lietuvos vyskupų konferencijos raštą, suvokiau: aną 1926-ųjų spalį Bažnyčia Lietuvoje pagaliau turėjo aiškų, vieningą balsą. Ir prabilo. Drąsiai ir garsiai, gal net šiek tiek pakeltu tonu:
Pone Prezidente, susidariusioji Lietuvoje Katalikų Bažnyčios padėtis, kurią svarstėme savo Konferencijoje šių metų 7–9 spalio dieną, verčia mus, Lietuvos Vyskupus, kreiptis į Tamstą, kaipo į Valstybės Pirmininką, ir pažymėti tos padėties pavojingumą mūsų šaliai.
Kaip tik susidarė Lietuvos Valstybė, tuo buvo jaučiama reikalas taip sutvarkyti Katalikų Bažnyčios gyvenimą, kad jis būtų nepriklausomas nuo nelietuviškų metropolitų. Ir net pati Vyriausybė jau 1919 m. dariusi žygių, kad būtų sudaryta Lietuvos savaiminga bažnytinė provincija ir padaugintas vyskupijų skaičius <...>.
1926 metais Ap. Vizitatorius drauge su Lietuvos Vyskupais, ir ne be žinios ir pritarimo Vyriausybės, pateikė Lietuvos bažnytinės provincijos sudarymo projektą, kurį Apaštalų Sostas įvykino Bulla Lituanorum Gente, išleista tais pačiais 1926 m. 4 balandžio dieną.
Tas Bažnyčios sutvarkymo Lietuvoje aktas yra pilnai teisėtas. Nes Katalikų Bažnyčia, būdama savaiminga ir savo srityje nepriklausoma, gali tvarkyti savo reikalus sulyg savo Įstatais. Tą teisę jai pripažįsta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 83, <...> ir 106 <...> Katalikų Bažnyčios Kanonai 215 ir 329 nustato, kad vien Šv. Tėvo dalykas yra steigti provincijas, dijecezijas, prelatūras ir k. p. ir nustatyti jų ribas bei skirti joms Ganytojus.
Tačiau, <...> iš pasikalbėjimų su kai kuriais Ministeriais paaiškėjo, kad dabartinė Vyriausybė nė įsteigtųjų dijecezijų, nė paskirtųjų joms vyskupų nepripažįstanti ir nelaikanti juridiniais asmenimis. Gi nepripažinimas kam nors Valstybėje asmens teisių yra lygus paskelbimui jo civilinės mirties. Šiuos Vyriausybės žygius negalima kitokiais laikyti kaip tik pradėtuoju su Bažnyčia karu.
Mes to karo nenorime ir numatome visą jo žalingumą ir pavojingumą ne tik Bažnyčiai, bet ir mūsų tautai ir mūsų jaunai Valstybei. Bet mes vieni neturime galimybės jo sustabdyti.
Dėdami visą atsakomybę už tą pradėtąjį su Bažnyčia karą ir už to karo visas pragaištingas pasėkas ant Vyriausybės, kuri Tamstai prezidentaujant susidarė ir veikia, kreipiame Tamstos, Pone Prezidente, į tai dėmesį (Apaštališkojo vizitatoriaus ir Lietuvos vyskupų laiškas LR prezidentui p. Kaziui Griniui, 1926 m. spalio 8 d., pirmasis taisymas, rankraštis, Marijonų Generalinis archyvas, Roma).
Vos minėtos konferencijos posėdžiams pasibaigus, dar tą pačią popietę, Apaštališkasis vizitatorius sėdo į traukinį. Jis žinojo: su nauja valdžia vargu bus galima ką nors sutarti bažnytiniais reikalais. Eina kova. O Lietuvai labai reikia ramybės ir vienybės (iš arkivyskupo Matulaičio laiško kunigui Feliksui Kudirkai, 1926 m. rugsėjo 24 d.). Todėl tą rudenį norėjo būti ir buvo pats visur: kiekvienoje naujai įsteigtoje vyskupijoje. Kad pats pakviestų visus – vyskupus, kunigus, tikinčiuosius – visą Lietuvą – į naują gyvenimą. Į tą, kurio pradžia ir pamatas – kiekvieno žmogaus širdyje. Į tą, kuris vienintelis arkivyskupui Jurgiui iš tikrųjų ir rūpėjo. Aną spalio 9-osios pavakarę važiavo į Kaišiadoris. Pasiliko porą dienų. Telšius jau buvo aplankęs rugsėjo 2–26 d., Panevėžyje svečiavosi spalio 17–19 d., o į Vilkaviškį atvyko spalio 31–ąją...
Įrodymų neturiu, bet esu tikra: visur kartojo tą pačią žinią, kurią paskelbė per Šeštines Kauno katedroje: Niekame kitame, mano mieli, kaip atskiriems žmonėms, taip ir tautoms nėra išganymo, kaip tik Jėzuje Kristuje, Jo Evangelijoje, Jo įsteigtoje Bažnyčioje. Jis tik turi tikros gyvybės, nemirtingumo žodžius. Juk ne veltui šią savo piligrimystę vertino taip: Padariau iškilmingus ingresus visose naujose dijecezijose; dvasios žvilgsniu buvo daug naudos (iš arkivyskupo Matulaičio laiško kunigui Vaitkevičiui, 1926 m. lapkričio 17 d.).
Projektą iš dalies finansuoja
