pexels.com asociatyvi nuotrauka
Fausta Palaimaitė
Keliaudami po pasaulį ar naršydami internete, ar prisimindami pastaruosius įvykius prie Kauno mečetės, susivokiame, kad pasaulio įvairovė atvyksta ir į Lietuvą. Vis daugiau šalia mūsų įsikuria musulmonų. Daugelio Lietuvos miestų ir miestelių istorija mena gausias žydų bendruomenes, kurios turėjo savo sinagogas, mokyklas ir visą struktūrą iki Holokausto. Ar mes pažįstame kitų religijų pagrindus, ypač tai, kas mus jungia? Juk neretai galima pajusti priešišką reakciją į šią įvairovę. „Kam mums domėtis kitomis religijomis? Argi jos nėra tiesiog keistos, o gal net klaidingos ir pavojingos mūsų pačių tikėjimui?“ – paklausia ne vienas nuoširdžiai praktikuojantis katalikas.
Tačiau Bažnyčia, kuriai priklausome, jau daugiau nei šešis dešimtmečius kviečia mus į visiškai kitokį – drąsos, pagarbos ir vilties kelią.
Istorinis lūžis – deklaracija Nostra aetate
1965 m. spalio 28 d., baigiantis Vatikano II Susirinkimui, popiežius Paulius VI paskelbė trumpą dokumentą Nostra aetate (lot. Mūsų laikais) apie santykius su nekrikščionių religijomis. Jis visiems laikams pakeitė Bažnyčios santykį su nekrikščionių religijomis. Pagrindinis jo tikslas buvo pasmerkti antisemitizmą ir pripažinti esamą bendrystę su žydų tauta, taip pat į kitas didžiąsias religijas žvelgti kaip į vertas pagarbos ir dialogo:
Katalikų Bažnyčia neatmeta nieko, kas tose religijose tikra ir šventa. Su nuoširdžia pagarba ji žvelgia į tuos veikimo ir gyvenimo būdus, į tuos nuostatus ir mokymus, kurie, nors daug kur skiriasi nuo jos pačios tikimų ir mokomų dalykų, neretai perteikia visus žmones apšviečiančios Tiesos spindesį (NA, 2).
Bažnyčia nurodo, kad visi žmonės turi vieną Kūrėją ir visi užduoda tuos pačius gilius klausimus: kas aš esu? Kokia mano gyvenimo prasmė? Kas yra gėris, o kas nuodėmė? Kaip rasti dvasinę ramybę? Net jei kitų religijų atsakymai ar ritualai mums atrodo svetimi ar keisti, Bažnyčia kviečia juose ieškoti to, kas veda link tiesos ir moralinio gėrio.
Ką Bažnyčia mato kitose religijose?
Hinduizmas ir budizmas: Bažnyčia gerbia šių tradicijų gilų dvasinį tyrimą, meditaciją ir asketizmą, kuriais žmonės ieško išsivadavimo iš žemiškų kančių ir prieglobsčio Dieve.
Islamas: Nostra aetate pabrėžia didžią pagarbą musulmonams, kurie garbina vieną, gyvą, gailestingą ir visagalį Dievą, Kūrėją. Jie gerbia Jėzų kaip pranašą, o Jo Motiną Mariją neretai šaukiasi su didžiuliu pamaldumu. Dokumentas kviečia pamiršti praeities karus bei nesutarimus ir kartu ginti socialinį teisingumą, taiką bei laisvę.
Žydų (judėjų) religija: iš žydų tautos kilo Jėzus ir apaštalai, iš jos mes, krikščionys, dvasiškai maitinamės. Bažnyčia oficialiai atmetė bet kokią kolektyvinę žydų kaltę dėl Kristaus mirties ir griežtai pasmerkė antisemitizmą.
Šiandien pasaulyje liepsnojant karams, reiškiantis religiniam ekstremizmui, Vatikanas š. m. rugsėjį paskelbė notą Vilties kelias, skirtą Susirinkimo deklaracijos Nostra aetate 60-mečiui.
Šis naujas dokumentas primena: smurto, neapykantos ar kito žmogaus atstūmimo pateisinimas Dievo vardu yra tikėjimo išdavystė. Dievas yra meilė, todėl tikras tikėjimas niekada negali gimdyti agresijos prieš kitokį. Ekstremizmas, terorizmas ar nusikaltimai žmoniškumui, nors neretai daromi prisidengiant kokia nors religija, neturi nieko bendro su tikrąja religijos reikšme. Nota pabrėžia, kad Dievo sandora su žydų tauta išlieka amžina ir neatšaukiama. Mes negalime tiesiog atsiriboti ir apsimesti, kad kitų religijų žmonių problemos ar persekiojimai mūsų neliečia. Priešingai – kiekvienas išpuolis prieš kito žmogaus religinę laisvę yra išpuolis prieš patį Dievo sukurto žmogaus orumą.
Daugelis katalikų bijo, kad domėdamiesi kitomis religijomis ar bendraudami su jų atstovais jie praras savo tapatybę. Kiti galvoja apie skirtingų religijų elementų „maišymą“ (sinkretizmą). Tačiau tarpreliginis dialogas yra visai kas kita. Pirmiausiai, jis remiasi tvirtu savo krikščioniškos tapatybės suvokimu ir aktyvia tikėjimo praktika. Tuomet be išankstinių nuostatų žvelgiama į kitą religiją ir domimasi, kaip jos išpažinėjai ieško Dievo artumo ir jį patiria. Pagaliau, dialogu siekiama ne patraukti kitos religijos žmones į savo pusę, bet mums visiems sugyventi kartu, kurti taiką, saugoti planetą ir gerbti religijos laisvę.
Vienintelis Gelbėtojas yra Jėzus Kristus
Mes, krikščionys, tai tvirtai išpažįstame. Didžiausia bėda, matyt, yra ta, kad katalikas savo tikėjimą labiau priima kaip kultūrą ir paprotį, manydamas, jog pakanka dukart per metus apsilankyti bažnyčioje ar bėdai prispaudus uždegti žvakelę. Mes nebranginame savo tikėjimo: bažnyčios tuštėja, Mišių šventimas retėja, kunigų sparčiai mažėja. Mus gąsdina, kad atvyksta islamo išpažinėjai, kurie tiki, nori melstis ir gyvena taip, kaip tiki, kaip Koranas moko. Taip, jie prašys sudaryti sąlygas praktikuoti tikėjimą, nes tikėjimo praktikavimas yra prigimtinė žmogaus teisė. Mus tai trikdo? Gal todėl, kad patys atsisakėme savo religijos praktikavimo, sekmadienio šventimo, savojo tikėjimo pažinimo ir gilinimo.
Tikriausiai ne vienas turėtume pripažinti, kad nedaug žinome apie šalia mūsų gyvenančių žmonių religijas, jų šventes ir papročius. Bažnyčia kviečia pirmiausia pažinti savo tikėjimą, o tuomet be išankstinių nuostatų ir su pagarba domėtis kitų religijų žmonių tikėjimu bei šį tą iš jų pasimokyti. Pavyzdžiui, labai norėtųsi, kad katalikai savo sekmadienius švęstų taip atsakingai, su tokiu pasiruošimu ir tokiu dideliu džiaugsmu, kaip žydai švenčia šabą: juk tai Kristaus prisikėlimo šventė! Musulmonai penkis kartus per dieną meldžiasi Dievui – kas gi man trukdo savu būdu, kad ir tyliai, akimirką pagarbinti savo Viešpatį?! Ar daug uoliau atlikti ryto ir vakaro maldą su sąžinės peržvalga ir dėkojimu? Kaip budistinėse praktikose laikomasi tam tikros askezės, ugdomas dėmesingumas ir meditacijomis mokomasi valdyti mintis, taip ir mes galime mokytis savo religinėmis praktikomis – Rožinio malda, vidine malda, Rašto meditavimu – kreipti savo mintis ir jausmus į Dievą ir gelbėtis iš visokių nuodėmių.Bažnyčia kviečia į vilties kelią, ne karo, diskriminacijos, pavergimo. Ar keliausime? Kas mus pamokys? Kas ves? Kaip? Nėra atsakymo.
Kaip tai galėtų atrodyti?
Prieš 15 metų lankydama bičiulį kunigą Ispanijoje Adsis bendruomenėje, nusistebėjau, kad jų namai pilni juodaodžių. Bendruomenė įgyvendino projektą, savanoriai keletą kartų per savaitę mokė migrantus kalbos, kaip ir kasdien praustis, eiti į darbą, mokėti mokesčius, taupyti. Visi šie migrantai išpažino islamą, tačiau nuoširdžiai susidraugavo su bendruomenės nariais ir savanoriais, pramoko kalbos ir net suprato, ką reiškia dirbti.
Ar mūsų bažnytinė bendruomenė Lietuvoje turėtų valios ir išteklių imtis panašios veiklos?
Projektą iš dalies finansuoja
