Nikita Kozlov / unsplash.com nuotrauka
Dr. Ieva Daniūnaitė
Seksualinės prievartos prieš vaikus problemai Lietuvoje išliekant aktualiai, Artumoje tęsiame pokalbių apie smurtą ciklą. Šįkart apie tai sutiko pasikalbėti psichologė dr. Ieva Daniūnaitė, kurios profesinės ir mokslinės veiklos sritis yra vaikystės trauminės patirtys ir jų psichologinės pasekmės. Ieva jau 20 metų dirba klinikine psichologe ir yra programų Vaikystė be smurto ir Esame saugūs vadovė VšĮ Paramos vaikams centre. Ji aktyviai dalyvauja šalies specialistų mokymuose, smurto prieš vaikus prevencijos ir vaiko teisių advokacijos veiklose.
– Smurtas yra plati sąvoka, žinom fizinį, seksualinį, psichologinį, ekonominį, bet ir kiekviena smurto rūšis turi daug skirtingų išraiškos formų – nuo subtilių, sunkiai pastebimų veiksmų iki akivaizdžiai nusikalstamų. Kaip atpažinti seksualinio smurto prieš vaikus formas?
– Seksualinis smurtas yra tikrai plati sąvoka ir apima daug veiksmų, nors dažnai žmonės jį linkę susiaurinti iki lytinio akto reikšmės. Svarbu žinoti, jog seksualiniai veiksmai, vykstantys tarp vaiko ir vyresnio paauglio arba suaugusiojo, visada yra vyresnio asmens interesas ir atsakomybė, niekada vaiko. Taip pat gali būti finansiniai interesai, kai vaikai įtraukiami į pardavimą, prostituciją arba pornografijos kūrimą – tai irgi seksualinis smurtas. Tiesioginiai seksualiniai veiksmai prieš vaikus turi plačią amplitudę: nuo kalbėjimo apie lytinius organus ir seksualinius veiksmus, kai tai neatitinka vaiko amžiaus, seksualinio turinio vaizdų rodymo, prisilietimo prie intymių vaiko vietų, kalbinimo, raginimo arba vertimo liestis prie intymių suaugusio asmens vietų iki žaginimo, prievartavimo. Tokių atvejų, kai vaikas užpuolamas ir prievartaujamas, fiksuojama mažai, jie greitai viešai nuskamba ir visada išgąsdina visuomenę. Dažniausiai pasitaiko atvejų, kai vaikai pamažu įtraukiami į tokį bendravimą, kuris pasibaigia seksualiniu smurtu. Tai gali įvykti šeimoje ar organizacijoje, bendruomenėje ar grupėje. Suaugusysis, turėdamas tokį interesą ir dažnai planą, kalbina vaiką, dovanoja dovanas ir dažniausiai užtenka parodyti išskirtinesnį dėmesį, į kurį vaikai, aišku, reaguoja, nes nori patikti, bendrauti. Kai asmuo turi tam tikrą statusą (pavyzdžiui, yra mokytojas, treneris, būrelio vadovas ar kunigas), vaikui yra sunkiau pasipriešinti arba pagalvoti, kad žmogus, kuris moko ir yra atsakingas už jį, gali netinkamai pasielgti. Ypač tai tinka Bažnyčios kontekste, kur nuolat kalbama apie gerą elgesį ir yra aiškūs autoritetai. Kartais net ir suaugusiesiems gali būti sunku susigaudyti ir patikėti, kad žmogus, kurį gerbiame ir kuris turi laikytis moralinių normų, galėtų netinkamai pasielgti. Seksualinis smurtas gali nutikti ir šeimoje, kai vienas iš artimųjų išnaudoja vaiką. Taigi vaikas yra suklaidinamas, apgaunamas, suviliojamas. Vaikas iš pradžių nežino, kas vyksta, todėl gali įsitraukti į bendravimą, o iš tikrųjų, joks vaikas nenori seksualinių santykių su vyresniu asmeniu. Tad jei sakoma, kad vaikas kažką sugundė, tai yra netiesa – taip tik ginamasi ir iškraipomas vaiko elgesys.
– Vaikas, pajutęs, jog galbūt su juo keistai elgiamasi, dažnai neprasitaria niekam. Kodėl?
– Dažniausiai bendravimas vyksta tik tarp dviejų: tarp vaiko ir jį išnaudojančio suaugusiojo, nėra kitų dalyvių, veiksmas vyksta slaptoje erdvėje. Vaikui nėra su kuo pasitarti, jam pačiam sunku susigaudyti, ar taip galima ar negalima daryti, ypač kai kalbama apie mažus vaikus, kurie neturi patirties ir paprastai yra mokomi, kad reikia klausyti suaugusiųjų. Todėl greta tokio vaikų mokymo svarbu vaikus skatinti atpažinti, kaip jie jaučiasi, kai vyksta kažkas nemalonaus: jei tau skauda ar nepatinka, tu turi teisę pasakyti. Nes jei tik mokome vaikus klausyti ir daryti, ką sako suaugusieji, tai gali būti labai pavojinga smurto kontekste. Mažiems vaikams sunku susigaudyti, kad suaugęs žmogus priekabiaus ar skriaus. Vaikas gali išsigąsti, būti sukrėstas, nustebęs, pasimetęs, patirti šoką. Kartais vaikų klausiama: „Tai kodėl tu nieko nedarei, kai tave lietė?“ Išsigandus vaikui, viena iš reakcijos formų yra sustingimas, kai nieko nebegali daryti. Tad tikėtis, kad vaikas aktyviai pasipriešins, yra nerealu.
– Kodėl ši prievarta tiek užgniaužia, pribloškia suaugusį žmogų, kad jam sunku apie tai prabilti, o vaikui – papasakoti, ką patyrė? Kaip vaiką išgirsti pokalbyje ir padėti atsiverti?
– Žmonės vengia seksualinio smurto temos, apie tai sunku kalbėti ir suaugusiesiems. Bet jie turi suvokti, kad ši tema yra svarbi ir apie ją būtina kalbėtis su vaikais. Juk išleisdamas vaiką su kitais žmonėmis dalyvauti įvairiose veiklose, niekada iki galo nežinai, kas ten iš tiesų vyks. Vaikus seksualiai skriausti gali ir vyrai, ir moterys, ir jauni, ir seni ir bet kokį darbą dirbantys, bet kokio socialinio sluoksnio žmonės. Galvojimas, kad štai su šio sluoksnio asmenimis neleisiu vaikui bendrauti, nebūtinai apsaugos. Kartais gali smurtauti jūsų geras pažįstamas ar giminaitis, ar koks nors garbus asmuo. Tai reiškia, kad jūs turite kalbėtis su vaiku, jei norite, kad jis būtų saugus. Neužtenka pasakyti vaikui: „Jei tu pastebėjai netinkamą elgesį, turi ateiti ir pasakyti man.“ Svarbu, kai vaikas ateis pasakyti, jį išklausyti ir juo tikėti. Suaugusysis turi žinoti, kad vaikai apie seksualinį smurtą itin retai sako netiesą. Didesnė problema, kad jie bijos pasakyti apie vykusią ar vykstančią prievartą, nes nenorės suaugusiuosius nuvilti, supykdyt ir nuliūdinti. Todėl, kai vaikai kalba apie problemas, svarbu nepradėti jų barti, bet pastiprinti: gerai, kad atėjai man apie tai pasakyti. Tuomet vaikas įgyja patirties, kad galima tėvams pasakyti ir apie nemalonius dalykus. Kitas dalykas – tai suaugusiųjų atsakomybė stebėti, kaip vaikas jaučiasi, mes turime matyti savo vaiką: kokios jis nuotaikos, kaip jam einasi, ar jis bendrauja pagal amžių, ar turi užsiėmimų, veiklų, kas jam patinka. Jei pastebime, kad vaikas liūdnas, arba atrodo, kad jį kažkas neramina, arba gal tapo žymiai piktesnis nei anksčiau buvo – tuomet turėtume atkreipti dėmesį ir pagalvoti, gal kažkas vyksta, ir jo paklausti apie tai. Suaugusiųjų atsakomybė yra iškelti tuos klausimus, negalime tik laukti, kad vaikai įsidrąsins ir pasakys patys, nes jiems tikrai gali būti neaišku, nedrąsu. Be to, jiems gali būti prigrasinta: „Jei tu kam nors pasakysi, tai nuskriausiu tave ar tavo brolį, ar sesę, ar tavo tėvams kažkas atsitiks, arba visi galvos apie tave blogai.“ Dažnai vaikai būna primokyti saugoti paslaptį.
– Kaip mokyti ir apsaugoti vaiką nuo smurto?
– Mokant vaikus elgesio ir bendravimo normų reikia pasakyti: „Tavo kūno privačios arba intymios vietos yra tik tavo ir kiti žmonės neturi teisės į jas žiūrėti ar jų liesti.“ Lygiai taip pat neturėtų prašyti vaiko liesti ar apžiūrėti kito žmogaus intymių vietų. Gavęs tokią informaciją, vaikas, jei jo paprašytų arba lieptų liesti intymias vietas, galėtų susigaudyti, kad mama, tėtis ar mokytoja sakė kitaip, ir tuomet galėtų pagalvoti, kad su juo elgiamasi netinkamai. Turime su vaikais kalbėti, kad jei su jais elgiamasi, kaip jiems nepatinka, ir sulaužoma minėta taisyklė, jie turi pasakyti suaugusiajam. Vaikas turi jaustis pakankamai laisvai ir, kai jam kas nors atsitinka, ateiti ir pasakyti. Svarbu, kad jam būtų sudaromos sąlygos dalintis savo problemomis ir suaugusieji skirtų laiko ir gebėtų jį ramiai išklausyti, o ne išbarti. Verta su vaiku pakalbėti apie paslaptis, gerus ir blogus prisilietimus. Jei tėvams neramu apie seksualinį smurtą kalbėti su vaikais, visada galima paskambinti į Tėvų liniją ir pasitarti. Taip pat apie netinkamus prisilietimus ir netinkamą elgesį turi būti kalbama su vaikais tose vietose, kur jie lankosi: darželyje, mokykloje. Žinoma, vienaip kalbamės su mažesniais vaikais, kitaip su vyresniais. Su pastaraisiais labiau tiktų diskutuoti, siūlyti užduotis, aptarti situacijas. Paaugliai naudojasi internetu ir visko ten nutinka, todėl neužtenka jiems pasakyti: „Neikite susitikti su nepažįstamu žmogumi – tai pavojinga.“ Jie tai gerai žino. Bet jei juos pakvies kas nors, ko jie gerai nepažįsta, tai turėtume diskutuoti, kodėl tai nesaugu, o ne tik išbarti ir pamoralizuoti. Aišku, tai neturėtų būti vienkartinis pokalbis, verta dažniau pasikalbėti, pavyzdžiui, kaip ir kur tinkamai elgtis.
– Manote, jog apie seksualinį smurtą daugiausia su vaikais turėtų kalbėtis tėvai? Tėvai paklausia: Ką valgei, kokius pažymius gavai, ar paruošei namų darbus?
– Bet šalia gali atsirasti klausimai: „Kaip praėjo tavo diena, kaip tu jautiesi, kas tau šiandien patiko labiausiai, o gal kažkas atsitiko nemalonaus?“ Dienos pabaigoje verta vaikui užduoti įvairių klausimų. Tėvai gal ir yra užsiėmę, bet verta investuoti į santykius su vaiku. Svarbu rodyti, kad tau rūpi, kaip vaikui sekasi, o ne tik jo pažymiai. Tokie pokalbiai padeda palaikyti ilgalaikį ryšį.
– Ar Bažnyčioje taip pat galėtų būti kalbama seksualinio smurto tema?
– Žiūrint, kas vestų tuos pokalbius. Tėvai, augindami vaikus, kalba apie visokius dalykus, tad viena iš temų galėtų būti saugumas. Kitose vietose kalbėti turėtų pasiruošę, baigę mokymus žmonės. Pvz., Paramos vaikams centras turi prevencinę programą Esame saugūs, kurioje kvalifikuotai mokome įvairių sričių specialistus, galinčius darželyje, mokykloje ar dienos centre vesti užsiėmimus vaikams apie saugią aplinką.
Chad Stembridge / unsplash.com nuotrauka
– Kokie vaiko elgesio požymiai gali rodyti, kad jis patyrė seksualinį smurtą?
– Bet kokia pasikeitusi vaiko savijauta visada turi atkreipti dėmesį. O kalbant apie specifinius požymius – tai būtų seksualizuotas elgesys arba žinios ne pagal vaiko amžių, pvz., gana mažas vaikas žino, kaip atrodo lytinis aktas, arba labai domisi seksu. Seksualinės prievartos sužeistas vaikas yra dažniausiai neramus, gali bandyti paliesti kito vaiko intymias vietas, kartoti lytinio akto judesius, nuolat klausinėti apie seksą ir gavęs atsakymus, kas yra seksas, vis tiek lieka neramus ir nori apie tai paklausti. Į tokį elgesį turėtume atkreipti dėmesį ir pasiteirauti, kas yra su juo nutikę, neignoruoti.
– Kokios yra seksualinio smurto pasekmės? Juk šis smurtas yra tai, ko joks vaikas niekada neturėtų patirti.
– Pasekmės gali būti įvairios ir jos priklausys nuo to, kokį smurtą vaikas patyrė, kaip anksti, nes kuo mažesnis patyrė smurtą, tuo didesnė žala jo visai raidai; kuo artimesnis vaikui buvo smurtavęs žmogaus, tuo pasekmės gali būti sunkesnės, nes tada vaikas neišmoksta patirti saugaus santykio, juk žmogus, kuris turėtų jį mylėti ir saugoti, išnaudoja. Svarbu ir tai, kad pasekmės gali priklausyti nuo to, kaip kiti reagavo. Pvz., ar kilus įtarimams, kad vaikas seksualiai išnaudojamas, buvo imtasi veiksmų tai sustabdyti. Jei vaikas kam nors pasakė ir suaugusieji tikėjo vaiku, ėmėsi veiksmų jį apsaugoti, nuo to taip pat priklausys pasekmės savivertės ir visos asmenybės formavimuisi. Smurtas gali turėti įtakos vaiko santykiams: gali būti sunku pasitikėti kitais, gali sutrikti gebėjimas užmegzti santykius, nes vaikas pasimeta, su kuo gerai užmegzti santykius, su kuo ne ir kaip tame santykyje būti. Gali būti nuotaikos ir nerimo sutrikimai, elgesio sutrikimai, polinkis į priklausomybes. Destruktyvus elgesys gali virsti agresija prieš kitus; vaikas gali seksualiai išnaudoti kitus. Nebūtinai taip ir nutiks, bet jeigu vaikas negavo pagalbos, aiškaus atsakymo ir draudimo, jis gali veiksmus kartoti su kitais.
– Ar gali seksualinio smurto patirtys vaiką nuvesti iki suicidinių minčių?
– Gali. Nuo depresijos, prislėgtos nuotaikos, savižalos iki suicidinių veiksmų. Vaikas, patyręs seksualinį smurtą, jaučiasi nevertingas, nereikalingas, jį prislegia didelis skausmas, gali jaustis labai vienišas, nerandantis išeities, o juo labiau, jei nebuvo išklausytas. Gali nekęsti savo kūno, nes kai vaikas seksualiai išnaudojamas, kad išgyventų, gali naudoti labai sudėtingus psichologinius mechanizmus, pavyzdžiui, disociaciją, kuomet atsiskiriama nuo savo kūno, minčių, jausmų ar realybės, kad apsisaugotų nuo streso ar traumos, tuomet išlaikyti gerą santykį su kūnu yra sudėtinga. Tačiau jei vaikas turi vidinių resursų, jei šalia yra žmonių, kurie tiki vaiku, palaiko jį, jei padeda specialistai, tada vaikas galės gerai funkcionuoti. Todėl svarbu įtariant seksualinį smurtą, pradėti aiškintis, kas įvyko ir netinkamą elgesį stabdyti.
– Jei suaugusieji pastebėjo, kad vaikas patyrė seksualinę prievartą, kaip jie turėtų elgtis?
– Pirmiausia svarbu atskirti, ar vaikas jau pasakė, ar tik suaugusiajam kilo įtarimas. Jei vaikas pasakė, kad prie jo lietėsi, liepė žiūrėti video, kalbėjo apie seksą ar pan., svarbu reaguoti kiek įmanoma ramiau, tikėti vaiku ir nesakyti: „Oi, bet jis toks geras žmogus, taip negalėjo padaryti.“ Tai trukdys vaikui atsiskleisti. Išgirdę apie seksualinės prievartos atvejį, nedelsdami turėtume kreiptis į tarnybas. Seksualinės prievartos problemos negalima išspręsti vien savo jėgomis, visada turi įsijungti teisėsauga, nes žmonės, seksualiai skriaudžiantys vaikus, turi gauti aiškų atsakymą, kad toks elgesys netinkamas. Reikia parašyti pranešimą policijai arba kreiptis į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, kadangi seksualinis smurtas ir visos jo formos yra nusikaltimas. Galvojant apie nusikaltusįjį, tai jam neužteks vidinio patikrinimo ar pagrasinimo taip daugiau nedaryti, kad nustotų daryti skriaudą. Jei vaikas gavo atsakymą apie suaugusiojo netinkamą elgesį, bet nepakankamai rimtą, tai vaikas nesupras, jog tai, kaip pasielgė su juo suaugęs žmogus, yra nusikaltimas. Vaikas turi suprasti, kad smurtautojas taip neteisingai elgėsi, kad net policija turėjo įsikišti. Ir toks teisingumas padeda gyti, atkuriamas supratimas, kad suaugę žmonės neturi skriausti vaikų. O ir suaugusiajam, kuris skriaudžia vaikus, irgi reikia labai aiškaus atsakymo ir sustabdymo, be teisėsaugos to neįmanoma padaryti, todėl pranešimas apie smurtą yra svarbi dalis.
Taigi, svarbu tikėti vaiku, pranešti teisėsaugai ir, atsižvelgiant į vaiko savijautą, suteikti jam psichologinę ar psichoterapinę pagalbą. Tokioje situacijoje sunku ir tėvams, sužinojus apie nuskriaustą savo vaiką: „Kaip taip galėjo atsitikti, gal mes kažko nepamatėme, gal reikėjo kažkaip kitaip daryti?“ Ypač sunku tėvams, jei vaiką nuskriaudė žinomas, gerbiamas arba artimas žmogus, tuomet ir jie patiria daug sumaišties, tad taip pat gali kreiptis į psichologą ir pasitarti apie savo savijautą, arba galėtų skambinti į Tėvų liniją.
– Pasaulyje Bažnyčia jau yra praėjusi beveik visą gynybos mechanizmų vadovėlį, krizė išryškino ne tik atskirų kunigų nusikaltimus, bet atskleidė institucines problemas. Ką Bažnyčia turi pakeisti savo institucijų struktūroje, kad tokie nusikaltimai negalėtų įvykti?
– Manau, kad nepadeda slaptumas arba uždarumas, nes laikoma paslaptis savo sistemoje neišsprendžia problemos. Kalbame apie nusikaltimus prieš vaikus, todėl kiekvienu atveju turėtų dalyvauti teisėsauga. Tai reiškia, jei patys aiškinamės be teisėsaugos įsikišimo, nėra galimybės tiksliai išsiaiškinti ir užtikrinti, kad nusikaltęs asmuo patirtų pasekmes. Nes jei perkeliam nusikaltusį, pakeičiam jo darbo ar gyvenamąją vietą, tai neišsprendžia problemos iš esmės. Kitas dalykas, jei yra bendruomenės ar institucijos, kur dalyvauja vaikai, tai tiek vaikai, tiek suaugusieji turėtų turėti žinių apie smurtą ir ypač svarbu žinoti, kaip reaguoti pastebėjus smurtą.
– Minimalios žinios daliai bendruomenės buvo suteiktos: nuo 2024 metų Vilniaus arkivyskupijoje vyko saugios aplinkos mokymai. Ar to užtenka, kad nusikalstamai besielgiantys asmenys nebekartotų neleistino elgesio?
– Saugios aplinkos mokymai yra bendri prevenciniai mokymai. Vien tai, kad seksualiai netinkamai besielgiantis žmogus sudalyvaus bendruose prevenciniuose mokymuose, jam nepadės kitaip elgtis. Tokiam asmeniui turi būti taikoma specialiai jam skirta intervencija. Tik specializuoti mokymai ar programos gali padėti. Norint, kad netinkamai besielgiantis žmogus pasikeistų, jam turi būti skirta specializuota programa. Jis turi pripažinti, kad netinkamai elgėsi, norėti ir būti motyvuotas pakeisti savo elgesį.
– Dėkoju už pokalbį ir už jūsų šventą tarnystę.
Projektą iš dalies finansuoja
