Evaldo Lasio nuotrauka
Ada Sieger
Su dėkingumu žvelgiu į nukulniuojantį rudenį. Negaliu skųstis – saulė, šiluma ir nuostabus oras džiugino dar visą spalį. Toks oras buvo pats tas minti taip mėgiamą dviratį ir pravėdinti galvas po darbų, po darželių. Matydama vis labiau apsinuoginusius medžius, girdėdama po kojomis čežant gausėjančioms lapų krūvoms – suprantu, kad žengiame į lapkritį.
Aš iš tų lietuvių, kuriems galėtų būti amžina vasara. Jokios diskusijos apie tai, kaip nuostabu, kad Lietuvoje turime visus keturis metų laikus ir jokie panašūs argumentai manęs neįtikina – jau po šv. Kalėdų galėčiau šokti tiesiai į paplūdimį ar nuo kaitros spragsintį šilą. Su baltu pavydu žvelgiu į tuos, kurie gali dirbti nuotoliu ir evakuojasi į tenerifes, gran kanarijas ir lanzarotes. Mielai prisijungčiau.
Išbūti rudens tamsą, lapkričio tamsą. Kai išeini su tamsa ir grįžti su tamsa. Nors tiek, kad Visų Šventųjų šventė ir Vėlinių minėjimas įneša šviesos ir vilties. Nuostabios progos su vaikais pasikalbėti apie amžinybę, gyvenimą kaip mums duotą brangiausią dovaną. Patikėkite, Pirmosios Komunijos vaikams – tai neišsemiama tema, kuri juos taip jaudina. Ar gyvenimas turi pabaigą? Kas mūsų laukia? Kas yra dangus, pragaras, skaistykla?.. Atvėrus šią temą, pasipila istorijos, klausimai, pasakojimai. Vaikų pastebėjimai ir išmintis ne ką prastesni nei Ratzingerio eschatologinių laikų išaiškinimas. Tikrai. Nejuokauju.
Po to į lapkričio tamsą šviesos įneša šv. Martyno šventė. Manau, tai labai graži vokiška tradicija, šaknis įleidusi ir Lietuvoje. Nors ir legendomis apipinta, bet vaikams artima tuo, kad tarsi patiri ir išgyveni tai, ką patyrė pats šventasis. Procesija su žibintais, giesmės ir šv. Martyno istorijos inscenizacija – gyvai išgyvenama tikėjimo patirtis.
Kalbant apie šias šventes ir minėjimus su vaikais, būtina atsižvelgti į jų amžių. Nuo to priklausys, kaip giliai su jais galime kapstyti. Tačiau su jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikais ar priešmokyklinukais apie mirtį būtina kalbėti tiesiai. Nevartokite abstrakčių apibūdinimų – iškeliavo amžinojo poilsio (kad ir koks tai gražus krikščioniškas apibūdinimas), pavirto žvaigždute ir štai dabar į mus žvelgia nuog dangaus, išėjo į dausas pas Dievulį, sėdi angeliukas ant debesėlio – na, manau, kad tikrai supratote, apie ką aš. Nemeluokite gedinčiam vaikui – jeigu nežinote, ką sakyti, geriau išvis nieko nesakyti.
Jaunesniųjų ir mažųjų vaikų galvose kyla sumaištis, kai mes, suaugusieji, greičiausiai nuoširdžiai norėdami padėti ar palengvinti gedulą, iš tiesų apsunkiname reikalus. Tiek ankstyvosios vaikystės vaikams, tiek pradinukams dar yra sunku suprasti, kas iš tiesų įvyko, kad mirtis negrįžtama. Paprastai tariant, net ir, atrodo, paaugusiam penkiamečiui sunku suvokti, kad mirtis yra baigtinė. Rekomendacija tokio amžiaus vaikams – dalyvauti šermenyse, atsisveikinti, tačiau pačias laidotuves praleisti.
Kaip ir mes, suaugusieji, vaikai pereina visus gedėjimo etapus. Svarbiausia, kad vaikai jaustųsi saugūs tuos jausmus parodyti, nebūtų raminami ar linksminami, taip tik nutolinant ar sumenkinant patirtį. Ar jus labai paguostų tokie žodžiai: „Žinau, kad dabar tau labai sunku, bet pamatyk ir šviesiąją pusę, prisimink gerus dalykus“? Nieko panašaus, ar ne? Greičiausiai sukiltų tik erzulys dėl tokio neišmanymo. Suaugusiojo užduotis padėti išgyventi netektį.
Dr. Margot Sunderland knygoje Ką turi žinoti visi tėvai labai taikliai apibūdina vaiko sielvartą: „Priminkite sau, kad vaiko sielvartas yra tikras. <…> Kadangi maži vaikai pasaulyje tėra vos kelerius metus, jie dar neturi aiškios gyvenimo vizijos. Suaugusiuosius lydi įvykių ir patirčių fonas.“
Jei vaikas nuolat baudžiamas už sielvarto priepuolius kad ir dėl „mažmožio“ (mūsų akimis žiūrint), jis išmoksta štai tokią pamoką: artimieji nesupranta mano kančios. Autorė toliau teigia, kad, tikėtina, užaugęs toks vaikas vengs skaudžių jausmų, nes juos jausti jam nebebus saugu. Tai turės įtakos tam, kaip vaikas suaugęs dorosis su emocijomis.
Gaboras Maté (nuostabu, kad šio gydytojo knygos išverstos lietuviškai!) rašo, kad išmokę užgniaužti jausmus, nes tai nepatinka mūsų tėvams, prarandame autentiškumą. „Išmokau būti tokiu žmogumi, kuris mano tėvams atrodo priimtinas, bet iš tikrųjų nebežinau, kas esu, nes esu praradęs ryšį su savo vidumi, įkūnyta savastimi.“
Pati sau ir jums, mieli Artumos skaitytojai, linkiu išbūti lapkričio tamsą vilties ir šviesos žinioje. Nepraleisti progų giliai kabinti sunkias temas ir išjausti. Jausti. Nes jau tuoj tuoj šio mėnesio suteiktas tokias progas nerti gilyn amžinybės temomis pakeis mintyse suskambėsiantys Jingle bells...
Projektą iš dalies finansuoja
