Šv. Prancisškus atiduoda vargšui savo apsiaustą. Giotto di Bondone freskos fragmentas, Šv. Pranciškaus Asyžiečio bazilika, Asyžius, Italija. 1297 - 1299 m.
Andrius Navickas
Popiežius Leonas XIV primygtinai ragino šiemet daugiau laiko skirti šv. Pranciškaus iš Asyžiaus apmąstymui. Mat sukanka 800 metų nuo jo mirties. Saulėtoje Italijoje, darbštaus pirklio šeimoje gimęs berniukas vėliau tapo Dievo Neturtėliu – neabejotinai populiariausiu ir mylimiausiu visų laikų šventuoju, kuriuo įprasta žavėtis, bet ne sekti. Pranciškui dar gyvam esant, jis skaudžiai išgyveno, kad kiti Mažesnieji broliai neturtą priima kaip naštą, o ne kaip džiaugsmo šaltinį. Tad trumpai apžvelkim kelis svarbius dalykus, kurie padėtų geriau suprasti Asyžiaus šventąjį.
Kristaus pasekėjai labai anksti suformulavo principą, kad nors ir gyvename pasaulyje, bet nesame iš pasaulio. Šv. Pranciškus aiškiai parodė, kad tai ne skambi metafora, bet konkretus gyvenimo būdas. Jis mylėjo ir buvo pasirengęs apglėbti kiekvieną tvarinį, labai mylėjo sesę Gamtą ir kiekvieną sutiktą žmogų, tačiau kartu troško tokio paprastumo, kuriame niekas neužstotų svarbiausio tikslo. Jo neturtas buvo paradoksalus ta prasme, kad jis tvirtai žinojo, jog vienintelis tikras turtas yra Dievo Karalystė, o viskas, ką esą turime, tėra iliuzija.
Mes galime grožėtis Dievo padovanotu pasauliu, gaivinti jį savo meile, tačiau beprotiška ką nors savintis, sugriebti, kai skubi į Naujosios Jeruzalės meilės puotą. Viskas, į ką įsikabiname, pradeda kelti grėsmę mūsų laisvei. Neturto dvasia nereiškia medžiaginių dalykų ar fiziologinių poreikių niekinimo – tai drąsa atsipalaiduoti nuo to, kas nereikšminga, drąsa dovanoti save, neužsidaryti į egoizmo kalėjimą.
Neturto sąvoka perkeičia turto ir skurdo priešpriešą. Todėl kaip šv. Pranciškus apglėbė ir pabučiavo raupsuotąjį, atidavė jam, ką turėjo, taip Leonas XIV ragina mus visus prisiminti, kad įsipareigojimas silpniesiems ir kova su skurdu yra pamatinės mūsų prievolės.
Skurdo priešingybė yra ne turtas, bet laisvė. Skurdas ją atima ir nužmogina. Įveikti skurdą – tai sugrąžinti žmogui pasirinkimo laisvę ir oraus gyvenimo galimybę.
Neturtas – tai laisvas pasirinkimas. Kiekvienas jį supranta savaip. Tai nebūtinai griežta askezė. Svarbiausia, jog tai būtų toks gyvenimas, kuriame troškimas dovanoti save nusveria troškimą turėti.
Dar popiežius Pranciškus, aiškindamas savo didžiojo pirmtako iš Asyžiaus gyvenimo pavyzdį, rašė, kad neturtas yra priešingas skurdui. Pastarasis yra ne tiek socialinė, kiek dvasinė kategorija. Tai yra ne kas kita, kaip neturtas be pasitikėjimo, be solidarumo, be vilties. Pasak popiežiaus, skurdas gali būti materialinis, moralinis ir dvasinis. Svarbiausias ginklas prieš skurdą yra ne turtas, bet pasitikėjimo, bendrystės ir vilties persmelktas santykis su pasauliu.
Panašiai ir Leonas XIV aiškiai įvardijo, kad vienišumas yra skaudžiausias skurdo pavidalas. Skurdas, kaip ir turtas, labai dažnai užsklendžia žmogų nuo kitų žmonių. Neturtas – tai laisvė priimti kitą ne kaip konkurentą, priešą, bet kaip bendrakeleivį į tikruosius namus.
Priimti šv. Pranciškaus neturto sampratą šiandien mums labiausiai trukdo dvi nuostatos.
Pirma, sėkmingu gyvenimu įpratome vadinti įsipatoginimą pasaulyje ir gebėjimą, kiek tai įmanoma, jį kontroliuoti. Mūsų gyvenimai natūraliai virsta prekybos centro krepšeliu ir didžiausia sėkmė – juos kokybiškai ir sklidinai prikrauti.
Antra, vartojimo imperatyvas. Turtingas gyvenimas reiškia vartojimą. Bet kokie vartojimo apribojimai ar apsiribojimai laikomi žmogaus apiplėšimu ar ekstremizmu. Būtent vartojimas yra paskelbtas skurdo priešingybė.
Kai į viską žvelgiame per vartojimo prizmę, skurdas įgyja dar vieną paradoksalią reikšmę: jis yra tai, kas neturi teisės egzistuoti. Su skurdu aktyviai kovojama, milijardai dolerių ir eurų išleidžiami konferencijoms, kuriose svarstoma, kaip jį įveikti; vykdomos įvairiausios skurdo mažinimo programos. Visa tai primena kovą su augliu, kurį dera sunaikinti ar išpjauti. Labai labai menkutis žingsnis skiria kovą su skurdu nuo kovos su skurstančiaisiais. Jie juk erzina ir pykdo. Deja, dažnai ir mus, dorus ir pamaldžius katalikus, į pirmus suolus sodinančius labiausiai pasiturinčius žmones.
Šventuoju Pranciškumi lengviau žavėtis, nei iš jo mokytis. Tačiau kita alternatyva yra prakišti kupranugarį pro adatos skylutę. Renkamės mes.
Projektą iš dalies finansuoja
