Artumos artimosios bei artimieji,
kam kam, o jums tikrai nereikia aiškinti, kas yra Velykos, koks didis džiaugsmas jas švęsti, su jomis sveikintis, kaip labai jos perkeitė pasaulį ir, tikiu, kiekvieno iš mūsų gyvenimą! Tačiau net ir tokius velykinius profesionalus kaip mus šios Velykos „nuleido ant žemės“ ir „pakėlė į dangų“ – žodžiu, supurtė kaip mažus ir parodė, kaip menkai mes žinom apie gyvenimą, o dar mažiau suprantame apie Dievą ir Jo planus.
Kokiame sapne-košmare kas galėjo susapnuoti, kad šį Didįjį Penktadienį Viešpats pasiims mūsų ir tūkstančių tūkstančių lietuvių visame pasaulyje mylimąjį tėvą Antaną Saulaitį, o Velykų Pirmadienį – milijonų milijonų žmonių visame pasaulyje mylimą Šventąjį Tėvą Pranciškų... Du tokiu didžiu Jėzaus Draugijos nariu, kad abu galima pavadinti mylimiausiais Jėzaus draugais – Mažutėliais!
Kaip Velykos apvertė ir perkeitė pasaulio tvarką ir istoriją, taip ir šiuodu Jėzaus draugu keitė ne tik tūkstančių ir milijonų gyvenimus, bet ir labai konkrečių žmonių istorijas... Drįstu sakyti – taip pat ir mūsų, Artumos, gyvenimą supurtė, perkeitė ir tiesiog gyvybiškai palaikė. Tėvo Antano palaikymą jautėme iki paskutinės dienos, o Pranciškaus jau patys pirmieji pasirodymai, žodžiai, gestai mus, kaip ir daugybę kitų, stebino, įkvėpė, kvietė!
Tačiau ypač suklusome, kai 2018-aisiais, prieš pat atvykdamas į Lietuvą, Pranciškus paskelbė „Laišką Dievo tautai“, kviečiantį suvokti, ką reiškia piktnaudžiavimo galia ir sąžine Bažnyčioje skandalas, ką su tuo turime daryti... Pirmą kartą taip aiškiai supratome, kad jis sako, jog tai – ne kažkurios vienos ar kelių vietinių, bet visos, Visuotinės Bažnyčios žaizda, todėl visi esame atsakingi, kad ji būtų suvokta ir išgydyta.
Išsyk po to – jau Lietuvoje pasakytos jo kalbos kvietė giliam įsiklausymui ir įgyvendinimui, nes išties jos buvo apie mus, mūsų istoriją ir šiandieną, Nemuno, Neries, Vilnelės slėniuose ir santakose, kankinių, tikėjimo perdavėjų, senolių žemėje, kur jaunuoliai, prisimindami savo šaknis, laimingi ir drąsūs tarnauti tėvynei ir jos žmonėms, o dvasininkai – ne funkcionieriai – gyvena Dievo ir žmonių artumoje!.. Gi supratę, kad Šventojo Tėvo nelabai išgirdome, ėmėme žurnale ne tik publikuoti jo tekstus, bet kuo labiau įsigilinti į juos, suprasti ir galop įgyvendinti.
Dar labiau Pranciškus įkvėpė mus tų pačių metų, berods, Kalėdų išvakarėse, kai kalbėdamas bendradarbiams Vatikane išsakė maždaug tokią mintį: „Mums dažnai nepatinka ir mes pykstame ant žurnalistų, kai jie „ištraukia“ ir paskelbia bjaurius dalykus apie Bažnyčią... O aš, – pabrėžė popiežius, – dėkoju kiekvienam iš jų už tai, nes tokiu būdu jie padeda Bažnyčiai apsivalyti, augti ir autentiškai vykdyti savo misiją!“ Kadangi tai buvo apie žurnalistus, tąsyk priėmiau labai asmeniškai ir klausiau: „Kažin, o mūsų žurnalui – ar turėtų už ką padėkoti Popiežius?..“
Tad ir šį Artumosnumerį, kurį jau iki Velykų buvome beveik visą parengę, turėjome spręsti – ar viską keičiam ir skiriam jį visą Popiežiaus Pranciškaus ir tėvo Antano atminimui? Kaip tinkamai galėtume atsidėkoti jiems, pagerbti juos?! Tuomet paklausėme savęs – o kas jiems būtų patikę? Ir išsyk supratome, kad tikrai neturime visko išmesti, o tęsti savo kelionę, įkvėptą ir remtą jų pačių! Labiausiai pagerbtume, jeigu įsiklausytume į Pranciškaus žodžius ir siektume įgyvendinti tai, ką jis pradėjo ir į ką mus kvietė: į švelnumo revoliuciją, į džiaugsmingą šventumą, į Sinodišką kelionę; išmoktume taip švelniai šypsotis, kaip tėvas Antanas, ir drąsiai – jeigu reikia, – ir prieš srovę, bet elgtis pagal sąžinę.
Taip ne tik paminklus jiems pastatytume, bet ir savo gyvenimą padarytume laimingą. Ačiū Jums, tėve Antanai ir tėve Pranciškau,
diakonas Darius Chmieliauskas
