Eitvydo Kinaičio / LR Prezidento kanceliarijos nuotrauka
„Kai kurie žmonės, išgirdę kvietimą eiti sinodiškumo keliu, priėmė jį su dideliu entuziazmu, matydami jame galimybę naujiems dialogo, bendruomeninio sprendimo priėmimo būdams. Kiti žiūrėjo ir tebežiūri labai atsargiai, svarsto, ar tai nėra Bažnyčios Tradicijos pokytis, galintis kelti grėsmę Bažnyčios tapatybei“, – kalbėjo kunigas Francišek Jusiel, vienas iš Vilniaus kunigų seminarijos ir Šv. Juozapo teologijos instituto šį vasarį surengto jau antrojo forumo „Apie Sinodą ir sinodiškumą“ moderatorių, pristatydamas įžvalgomis apie Sinodo Baigiamąjį dokumentą pasidalinusį Vilniaus Universiteto docentą, Lietuvos katalikų mokslų akademijos akademiką Vytautą Ališauską. Jo pranešimą pateikiame ir Artumos skaitytojų dėmesiui.
Vytautas Ališauskas
Sinodo Baigiamojo dokumento santykis su Tradicija
Koks yra šio dokumento „Dėl sinodinės Bažnyčios: bendrystė, dalyvavimas, misija“ ir apskritai Pranciškaus pontifikato santykis su Tradicija? Šis Popiežius turbūt yra konservatyviausias iš visų XXI a. popiežių, jis laikosi susiklosčiusių tradicijų, veikimo būdų. Kai kas Pranciškų kaltina, pavyzdžiui, tokiu be galo konservatyviu dalyku, kad popiežiui jis priskiria labai daug galios ir teisių veikti tiesiogiai, priimti sprendimus nesitariant ir pan. (Ankstesniais laikais tai būtų visiškai nesuprantamas priekaištas, nes tada popiežius iš tikrųjų buvo suvokiamas kaip visiškai aiškus Bažnyčios vadovas, Kristaus vikaras (lot. vicarius Christi). Šis jo sielovadinis konservatyvumas pasireiškiantis tam tikru, sakykim, klebonišku stiliumi, vietomis atsispindi ir pačiame dokumente – antai kelis kartus kaip tikėjimo įkvėpimo šaltinis minimas liaudiškasis pamaldumas. Lietuvoje, kaip gal ir daugelyje kitų kraštų, jis šiek tiek nyksta, bet įsivaizduoju, kad daugybėje šalių – pradedant Amerika ir baigiant Afrika – liaudiškasis pamaldumas egzistuoja, yra svarbus įkvėpimo šaltinis, nors teologiškai tai visada atrodė problemiška: kas gi yra liaudiškasis pamaldumas; kaip jį kontroliuoti; kaip jis gali reikštis Bažnyčioje... Bet čia matome, kad liaudiškasis pamaldumas nėra problemos ar konflikto šaltinis, atvirkščiai – įkvėpimo ir atramos.
Pirma dokumento pastraipa atvirai apeliuoja į Bažnyčios Tradiciją, taip, kaip ji suformuluota Vatikano II Susirinkimo dokumentuose. Jeigu tikimės radikaliai naujos ekleziologijos, jos čia nerasime. Užtat rasime praktiką, realią Bažnyčios gyvenimo patirtį. Ką tai reiškia? Milžiniška tūkstantmetė Bažnyčios visas civilizacijas apimanti patirtis, gebėjimas tvarkytis ir gyventi visame pasaulyje reikalauja ir tam tikro metodinio požiūrio. Todėl matome, kad šitas dokumentas tiksliai suskirstytas (apie tai kalbėjo arkivyskupas Gintaras Grušas (žr. 2025 m. gegužės Artumoje, red. past. ). Viskas jame aiškiai sutvarkyta ir sudėta į visumą, nes Dievas yra tvarkos, o ne sumaišties Dievas. Ir šia prasme sinodinė ekleziologija paremta tvarkos, o ne sumaišties principu. Galbūt daug kas norėtų matyti radikalų Bažnyčios perstumdymą, pvz., naujos pasauliečių teologijos, naujo moters vaidmens Bažnyčioje suvokimo. Nieko panašaus nėra. Dokumente natūraliai, nuosekliai plėtojama tai, kas Bažnyčioje jau egzistuoja kaip prasidėję procesai arba kaip implicitiniai, iš konteksto suprantami dalykai, kuriuos reikia iškelti ir paryškinti.
Atnaujintas Bažnyčios suvokimas
Vienas tokių dalykų atrodytų tarsi banalus – Bažnyčia organizaciniu požiūriu čia pristatoma kaip dviejų – horizontalaus ir vertikalaus – matmenų harmonija ir jungtis.
Horizontalusis matmuo – kai Bažnyčia suvokiama labiau sociologiškai, kaip aprėpianti skirtingas kultūras, patirtis, skirtingus žmonių luomus ir socialinius-politinius darinius (nuo vargstančių iki pasiturinčių šalių), galiausiai netgi skirtingas politines sistemas. Visame šiame margumyne Bažnyčia turi rasti optimalų veikimo būdą. Šis horizontalusis Bažnyčios matmuo iš tikrųjų primena nepaprastai komplikuotą, kai kada dramatišką jos socialinę, kultūrinę patirtį bei padėtį. Būtent dėl šios patirties ir ją atliepiančios raiškos Bažnyčia ir jos vadovybė sulaukia viešojo dėmesio, net katalikai kai kada primiršta, kad ji neišsemiama kultūros ar politikos parametrais.
Vertikalusis matmuo už dogminių dokumentų ribos ne visada atsimenamas. Posinodinis dokumentas primena, kad Bažnyčioje esama skirtingų tarnysčių, ir kiekviena turi savo vietą joje. Man atrodo, kad šiame požiūryje nauja yra vyskupų ir kunigų, kaip tam tikro Bažnyčios organizmo dalies permąstymas (beje, prasidėjęs dar Vatikano II Susirinkime), akcentuojant, kad vyskupas veikia ne kaip individas, bet kaip Bažnyčios įkūnytojas, atstovas, kita vertus, kaip kūno dalis jis pats yra nuolat gaivinamas šito kūno – Bažnyčios – veikimo. Antra vertus, atkreipiamas dėmesys (kuris Vatikano II Susirinkimo laikais dar nebuvo toks aiškus) į žemesniąsias tarnystes. Apie kunigų tarnystę įtaigiai ir įspūdingai kalbėjo kunigas Gediminas Jankūnas (žr. 2025 m. gegužės Artumoje,red. past.), tačiau yra ir sakramentalinės tarnystės – lektoriaus, akolito, kurios suteikiamos apeigų metu kaip tam tikra konkreti misija. Šiame Dokumente plačiau (ir artimiau apaštalo Pauliaus vizijai) suprantamos ir charizminės funkcijos: tarnyba Bažnyčioje, nepriklausomai, ar tai būtų ekonominės, ar katechetinės, ar organizacinės, ar ūkinės funkcijos, yra tam tikra charizmos, taigi ir Dvasios, apraiška. Žmogus, dirbantis Bažnyčioje, negali būti traktuojamas ir pats savęs traktuoti tik kaip profesionalas, atliekantis savo darbą be Dievo pagalbos, neatsižvelgiant į tai, kokia jo misijos prasmė. Mano manymu, tai yra esminis akcentas.
Kai kuriuos komentatorius nustebino labai aiškiai ir konkrečiai išskiriamas popiežiaus kaip tiesioginio vadovo vaidmuo Sinodinio kelio procese. Popiežiaus funkcija yra esminė, ji yra visiškai savita, neredukuojama į kitas. Dokumente sakoma, kad Bažnyčios struktūra yra „visi, kai kurie ir vienas“, kur „visi“ yra Dievo tauta, „kai kurie“ – vyskupai, o „vienas“ – popiežius, jo rankose yra galutiniai sprendimai; jie nedeleguojami, nepadalijami, jų neatsisakoma. Čia subtiliai pasakoma, kad tikėjimo, doros / moralės klausimais popiežiui priklauso paskutinis žodis.
Šie horizontalusis ir vertikalusis matmenys, sakyčiau, sudaro atnaujintą Bažnyčios suvokimą. Mano nuomone, čia XXI a. pirmą kartą taip atvirai, taip tiesiogiai akcentuojama jos narių diversifikacija bei grįžtama prie pamatinių patristinių įvaizdžių, atrastų dar tuomet, kai Bažnyčia tik ėjo į tuometinę kultūrą ir susidūrė su įvairiais iššūkiais. Skaitydami Bažnyčios Tėvus matome, kad krikščionys gyveno skirtingose kultūrose, įvairiuose imperijos pakraščiuose. Lokalios Bažnyčios apraiškos, vietinės teologijos ir papročiai nebuvo matomi kaip skirti unifikuoti. Bet drauge Bažnyčia buvo suvokiama kaip harmoninga bendruomenė. Tolygi orkestrui ar chorui, kur kiekvienas atlieka savo partiją, bet būtent šiuo būdu turi būti pasiekta harmonija. Kalbama apie Bažnyčią įvariopai veikiančią horizontaliu matmeniu, o vertikalusis matmuo kuria, vienija ir palaiko vienybę.
©synod.va / Lagarica nuotrauka
Dokumento ypatybės ir iššūkiai
Popiežius Pranciškus Sinodo pradžioje kalbėjo, kad Bažnyčia nėra parlamentas. Dalis teologų ir stebėtojų gal net išgyveno nusivylimą, nes buvo tikėtasi, kad Bažnyčia bus demokratizuota. Arkivyskupas Grušas, kalbėdamas apie procesų atsivertimą, minėjo atskirtus etapus: sprendimų darymą – parengimą ir priėmimą – kaip discernimento, įžvalgos proceso dalis. Parodoma, kad sprendimų priėmimas nėra demokratinio balsavimo procedūra nei grynai intelektinio tyrimo procedūra, kurį gali atlikti akademiniai teologai. Teologai čia neatmetami, betgi discernimento pirmiausia yra santykio dalykas, santykio su Dievu ir pašnekovu. Ignaciškas discernimento pirmiausia yra tavo pokalbis su dvasios vadovu ar su pačiu savimi Dievo akivaizdoje; tad čia kalbama apie bendruomenės, susėdusios aplink stalą, susitikimą, tačiau, kaip jau sakyta, tai nėra nei parlamentinė, nei politinė diskusija. Kita vertus, jos negalima laikyti ir moksline. Tačiau labai svarbu tai, kad diskusija vyksta pagal numatytą tvarką, ir šitai ją priartina prie prie mokslinės diskusijos metodo. Žodis „metodas“ tampa labai svarbus ir, tiesą sakant, vėliau iš jėzuitų netgi filosofija, o iš dalies ir gamtos mokslai pradeda perimti šitą metodo idėją, kad viskas turi būti daroma pagal tam tikrą tvarką, jeigu nori pasiekti konkrečių įvertinimo ar palyginimo rezultatų. Šitas metodas ir paverčia dokumentą tam tikru vadybos įrankiu, siūlančiu labai konkrečius žingsnius.
Kita vertus, jeigu mes skaitome Dokumentą įdėmiai, sprogsta galva. Kiekvienas skyrius, kiekvienas poskyrėlis yra prisodrintas daugybės dalykų! Čia sutelpa daugybė problemų, viskas išvardinta, kiekvienas žodis turi prasmę. Ir jeigu bandai bet kokį motyvą pasirinkti kaip savo veiksmų vadovą (būtų tai konkrečių sprendimų priėmimas ar pats problemos formulavimas, ar kita), viskas išdėstyta papunkčiui, gali įsigilindamas tai vykdyti.
Mes matome, kad šiame Sinode teko aprėpti visos Bažnyčios rūpesčius. Kai kada jie iškyla kaip netikėti. Pavyzdžiui, vienu sakiniu paminėtas poligamijos klausimas; vėlgi, vienu sakiniu iškyla moterų diakonato klausimas, kuris paliktas atviras; arba antroje santuokoje gyvenančių, arba gyvenančių susilaikyme, be šeimos, po skyrybų problemos. Viską stengiamasi apibendrinti ir suvesti į tam tikras formuluotes. Aišku, tada Dokumentas tampa ir tam tikru iššūkiu.
Turbūt didžiausias iššūkis, kurį jis palieka, – neatsakytas klausimas, kas gi yra tas mūsų skelbimas, kokia yra evangelinė žinia (kalbu apie formuluotę, kurią mes galime pateikti evangelizuojamam pasauliui). Įdėmiai perskaitę niekur nerasime apie tai pasakyta. Kalbama daug apie „visiems“, daug kalbama apie evangelizaciją, gerosios naujienos skelbimą , bet nepateikiamas jos konkretus formulavimas ir turinys... Manau, kad šis iššūkis paliktas labai sąmoningai, nes šiandien nepavyktų pasakyti vienu sakiniu Afrikai, Vidurio Rytų Europai, Amerikai ar Australijai. Kiekvienas regionas turi savo tam tikrą vertybinį lauką.
Taip pat juntamos tam tikros nuostatos. Buvo išsakytas įdomus pastebėjimas, kad Dokumente faktiškai nekalbama apie kunigystės krizę, pašaukimų smukimą. Bet kai įdėmiai skaitai, kyla jausmas, kad tai yra priimama kaip faktas, kurio mes negalime pakeisti kokiomis nors socialinės inžinierijos pastangomis, galbūt tik maldomis „siųsti pjūties darbininkų“. Pateikiama nauja Bažnyčios kaip visumos vizija, kuri apima naująsias charizmas, diakonatą, kunigų įjungimą į gilesnį bendruomenės gyvenimą. Tai turbūt rodytų, kad Bažnyčia turi prisitaikyti prie naujų gyvenimo formų. Kita vertus, grįžtant prie mano temos, pabrėžiama, kad kunigo vaidmuo jokiu būdu negali būti pakeistas kitų tarnybų. Kitaip sakant, kunigas ir toliau lieka vienintelis Eucharistinės aukos vadovas ir atlikėjas, ir negalima įsivaizduoti, kad be kunigo mūsų krikščioniškas gyvenimas yra visavertis ir kad katechetai ar kokia parapijos tarybos pirmininkė gali atlikti šitą vaidmenį. Akivaizdu, kad Dokumentas labai aiškiai tai pabrėžia. Man šitas aiškumas atrodo labai svarbus.
Šis Baigiamasis dokumentas yra labai bažnytinis. Nors pasakyta, kad Sinodinis kelias yra kelionė su visu pasauliu, vis dėlto čia nerasime pasaulio patirties analizės, kokios galėtume tikėtis. Gyvename lūžio epochoje, matome milžiniškus technologinius pokyčius, kurie turbūt savo svarba pranoks garo variklio, elektros atradimą; matome didžiulius politinius poslinkius, kur kvestionuojamas demokratijų funkcionavimas, matome įvairius antropologinio mąstymo pokyčius, kur jau darosi nebeaišku, kas yra žmogus, kuo jisai skiriasi, iš vienos pusės, nuo gyvūno, iš kitos – nuo dirbtinio intelekto. Visa tai yra dideli klausimai, bet šitame tekste neskelbiama padėties analizė, nei juo labiau nebandoma atsakyti, kaip mums gyventi su šiais iššūkiais. Dokumentas greičiau pasako, kaip mums mėginti tvarkytis Bažnyčios viduje, kad galbūt taptume tokiais, kurie gali išgirsti ne tik vienas kitą, bet ir aplinkinio pasaulio balsą. Ir ieškoti atsakymo, kuris būtų adekvatus kiekvienoje vietoje, kiekvienu laiku. Na, ir žinoma, sykiu – Katalikų Bažnyčios atsakymas, universalus visiems.
