Tuos, kurie prieš kokius keturis dešimtmečius nesiliovė tikėję, kad Sovietų Sąjunga sugrius ir Lietuva bus laisva, vieni mūsų laikėme naivuoliais, o kiti – gražiais svajotojais. Mat jeigu ir tikėjome, kad tokia diena ateis, tai tikrai nemanėme, kad patys jos sulauksime.

„Malonė, gailestingumas ir ramybė“ – tai žodžiai, įrašyti arkivyskupo Gintaro GRUŠO ganytojiškame herbe. Lietuvos kariuomenės ordinariato apaštališkąjį administratorių, LVK pirmininką bei Vilniaus arkivyskupą metropolitą apie karus ir taiką, priešus ir artimus, mus ir pabėgėlius, klausinėjome Šilinėse, tądien, kai meldėme malonių taikdariams bei tėvynės kariams, taip pat ir persekiojamiems, kalinamiems, kenčiantiems, žūstantiems dėl Kristaus ir tikėjimo...

Įsibėgėjant Seimo sesijai Lietuvoje atgijo diskusijos apie rudenį svarstymo sulauksiančius Darbo kodekso (DK) pakeitimus. Įdomu, kad vadinamojo naujojo socialinio modelio komentarų chore (kakofonijoje) beveik negirdėti katalikiškų organizacijų ar intelektualų balsų. Ar Bažnyčios socialinis mokymas neturi ką pasakyti šiuo klausimu? Anaiptol! Pabandykime pažvelgti į kai kuriuos naujuosius DK aspektus pro katalikams gerai pažįstamas solidarumo ir subsidiarumo prizmes.

2013 metais per Europą nusiritus skandalingai žiniai apie radikalią portugalų socialistės Editos Estrelos Europos Parlamente (EP) pasiūlytą rezoliuciją, Lietuvoje kone pirmąsyk buvo suprasta, kad iš EP mus pasiekti gali įvairios šeimos sampratą keičiančios ir jaunimo mąstymą iškreipti siekiančios iniciatyvos. Europos darželinukus apie masturbaciją, o pradinukus apie „saugų“ seksą ir „normalias“ vienalytes šeimas išmokyti siūliusi Estrelos rezoliucija buvo atmesta, bet po jos sekė dar ne viena skandalinga genderistų ataka per Europos Parlamentą. Portugalų socialistės Lilianos Rodrigues rezoliucija „Mergaičių įgalinimas per švietimą ES“ šį rugsėjį vainikavo šias pastangas.

Šv. Augustinas ne kartą pabrėžė, jog moralinis tyrumas yra svarbiausia Dievo šviesos gavimo sąlyga. Evangelistas Matas tai irgi patvirtina: „Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą“ (Mt 5, 8).

Miškingo indėnų rezervato kaimynas prisimena gyvą gamtos ir žmonių darnos pavyzdį. Kaip pratusi, dvejų metų dukrytė žaidžia kieme. Netrukus tėtė pamato mergytę mėlynių krūmeliuose, pirštais lyg grėbliu braukiančią uogas, užuot mažais piršteliais skynus po saldžią uogytę. Abipus mergaitės mėlynes braukia po mešką, iš jų mažylė ir pasimokė tokiu būdu uogauti. Miško gėrybių užteko ir vienai, ir kitoms – graži žmogaus ir gamtos darna.

Šiemet dėkojant Viešpačiui už pašvęstojo gyvenimo dovaną, kuri Bažnyčios istorijoje pasireiškė gausia formų įvairove, birželio 5–7 d. Čenstakavoje (Lenkijoje) surengtas tarptautinis simpoziumas, pavadintas „Būti meile Bažnyčios širdyje“ ir skirtas individualių pašvęstojo gyvenimo formų aptarimui. Jūsų dėmesiui siūlome tėvo Leonello LEIDI CP, Vatikano Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacijos nario, mintis, išsakytas šiame simpoziume. Tekstą parengė renginyje dalyvavusi Jurga GAIŽAUSKAITĖ.