Iš pokalbių telefonu: Informuoju, kad prekę jau turiu... Susimokėsi už ankstesnę kelionę į Vokietiją, o jeigu ne, turėsi problemų, nes žinau, kur tu gyveni... Privalai atidirbti man už skolą; jeigu ne, susidorosiu su tavo mažamečiu vaiku, o tave pačią pakasiu po žeme... Nebandyk manęs atpažinti policijoje, nessutraiškysiu...

Tai tik keli fragmentai, ir ne iš filmų, o iš realių baudžiamųjų prekybos žmonėmis bylų, kurios šiais metais laimėtos teisme. „Pirkėjai“ pasodinti, tik ramybės neduoda mintis, kad anksčiau ar vėliau jie išeis į laisvę ir norės keršto. Deja, apsaugos aukoms niekas negali užtikrinti. Ką galime padaryti, kad situacija keistųsi?

Štai Kauno arkivyskupijos ir Lietuvos Carito iniciatyva Kaune neseniai vyko konferencija, sukvietusi policijos ir Bažnyčios atstovus vienytis į bendrą diskusiją ir kovą prieš prekybą žmonėmis. Tai žinutė visuomenei – yra problema, turime ją spręsti! – interviu Artumai dalijasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Aurelijaus GUTAUSKAS, vienas iš penkių teisėjų Europoje, šį mėnesį vykstančių į Vatikaną skaityti pranešimo pačiam popiežiui Pranciškui.

Barška tarška kompiuterio klaviatūra, klaksi pelė. Visas išraudęs Tadas žaidžia ir nejaučia, kad vėl nesutelpa sutartame žaidimo laike.

– Tadai! Tavo laikas baigiasi, – nesulaukęs atsako pakeliu balsą. – Ar girdi mane?!

– Žinau, žinau, tuoj baigsiu žaidimą, – niurnėdamas atšauna ir vėl pavirsta virtualiu kovotoju.

Prabėgus 10 minučių mano nervai nebeatlaiko...

Kaip aprangos kūrimas gali padėti įveikti sunkiausius išbandymus? Ar bažnyčioje, kur randamas nusiraminimas, gali aplankyti ir įkvėpimas? Kodėl kuriamam drabužiui pasirenkamas religinis motyvas? Atsakymus į šiuos klausimus tikrai žino dizainerė Indrė ŠIMAITYTĖ-KVEDARIENĖ.

Bendraudami su žmogumi daugiausia apie jį sužinome ne iš kalbos turinio, bet iš tokių neverbalinės kalbos ženklų, kaip kūno laikysena, gestai, veido ir akių išraiška, balso intonacija. Žmogaus apranga čia irgi vaidina toli gražu ne menkiausią vaidmenį. Kodėl?

Lietuvių tautos kelias į krikščionių tikėjimą nebuvo paprastas. Pirmasis Lietuvos valdovas Mindaugas ir jo aplinkos žmonės 1251 m. priėmė Krikštą, po dvejų metų Mindaugas buvo karūnuotas karaliaus karūna, o lietuviams paskirtas pirmasis vyskupas Kristijonas, įsteigta Lietuvos vyskupija, tiesiogiai pavaldi Šventajam Sostui. Iki šiol dar nėra visai aišku, ar Mindaugas vėliau atsimetė nuo krikščionybės, ar liko ištikimas jai iki mirties. Aišku tik viena – jam mirus Lietuva vėl tapo pagoniška šalimi ir ją daugiau kaip šimtmetį valdė valdovai pagonys. Dalis pagonių buvo atviri Gerajai Naujienai, ir tai leido Jogailai, Vytautui bei jų giminaičiams ir patiems atsiversti, ir kartu patraukti į tikėjimą likusią tautos dalį (1386–1387). Daugiausia pastangų reikėjo padėti dėl žemaičių Krikšto. Kodėl ir kaip tai vyko, aiškinamės toliau.

Būna, ieškome, kas mus išklausytų, patartų, kartais tiesiog norime su kuo nors drauge patylėti. Žmogui visuomet reikia kito žmogaus. Ypač svarbu, kad kas nors palydėtų mus dvasiniame gyvenime, įspėtų, kai nusukame nuo kelio. Tik kodėl dvasinius palydėtojus žmonės maišo su psichologais? Jei ne sunkumams spręsti, tai kam tuomet reikalingi dvasios vadovai? Beje, kaip išsirinkti dvasios vadovą ir apie ką su juo šnekėtis? Troškimas ir alkis yra mūsų variklis, kaip ta morka zuikiui, – pasakoja buvusi pogrindininkė ir aktyvi Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos bendradarbė sesuo Bernadeta MALIŠKAITĖ SJE, dabar padedanti kitiems savo „pogrindžiuose“ susigaudyti.

Kiekvienas vyresnis žmogus turi ką papasakoti apie praėjusias dienas. Atsiminimai, dienoraščių rinkiniai užtvindę knygynų lentynas ar laukia nesulaukia leidėjų. Vis dėlto dauguma tokios literatūros įdomi tik giminaičiams. Dialogo su kard. Audriu Juozu Bačkiu (Taip, laimingas. Kardinolą Audrį Juozą Bačkį kalbina Antanas Gailius. Naujasis Židinys-Aidai, 2016) keliamas smalsulys toli peržengia „tiesiogiai suinteresuotų“ – kunigų, bendradarbių – ratą.