Galėčiau girtis dideliu žinių bagažu, kaip reikėtų elgtis su vaikais sunkiose situacijose, tačiau kai gyvenimas paliečia mane ir mano vaikus, kai tam tikromis aplinkybėmis savo vaiką turi mylėti iki galo, – viskas pasikeičia...
Pavasaris. Gegužė. Pamažu artėjo vakaro vėsuma. Atėjusi kaimynų mergaitė pasiguodė, kad mano geroji dukra tampė jai už plaukų. Pradėjus kalbėtis, Aistė visų pirma bandė išsiginti.
– Nieko aš jai nedariau, – tvirtino, bet pamačiusi mano ir žmonos nepatiklius žvilgsnius bandė teisintis, – o ko ji ėmė Jurgitos daiktus?
Jos mielas veidelis persikreipė, ant kaktos susimetė raukšlės, ir aš supratau, kad šį kartą ji vėl lengvai nepasiduos. Nelaukdama atomazgos, žmona pasiūlė puikų sprendimą.
– Na, ką darysi... einam jos atsiprašyti, – o paskatindama pridūrė, – o kartu galėsi dar pabūti dešimt minučių lauke...
Aistė jau buvo beeinanti, bet matydama, jog mama ruošiasi drauge, labai supyko ir pareiškė:
– Ko tau eit? Aš galiu pati atsiprašyti...
Mačiau, kad ji labai nori, jog mama nepamatytų, ar atsiprašė, todėl pasakiau:
– Žinai, Aiste, bus taip: arba tu eini viena atsiprašyti ir tada pabūni tik penkias minutes, arba su mama – tai dešimt minučių...
– Ko jūs man čia aiškinat, – supyko ir atsisėdo prie lango mūsų miegamajame.
Kurį laiką stebėjo aplink langą skraidančias muses ir vartė akis, norėdama parodyti, kaip ant mūsų pyksta. Negalėdamas pakęsti, kad jau kelintą kartą ji stengiasi išvengti keblios situacijos jos neišsprendusi, priėjęs ramiai tariau:
– Aistute, tada sutariame taip: arba tu nueini viena, atsiprašai ir pabūni penkias minutes lauke, arba tai rodo, kad tu esi pavargusi ir nebeturi jėgų eiti atsiprašinėti, tad eisi miegoti.
– Niekur aš neisiu, – jau beveik su įtūžiu atsiliepė. – Ir tu man čia neaiškink...
Palaukiau penkiolika minučių ir, matydamas, kad nesiruošia nusileisti, grumdamasis paėmiau Aistę ant rankų ir nunešiau į lovą. Ji labai supyko, puolė mane gnaibyti, bet šį kartą nusprendžiau nepasiduoti jos provokacijoms ir vis kartojau:
– Aš tave myliu, bet negaliu tau leisti daryti, ką nori, ir tu turi išmokti manęs klausyti...
Aistė tik sužaibavo akimis ir tėškė jau ne kartą girdėtus žodžius:
– Nemyliu aš tavęs ir tu man ne tėvas!
Stengdamasis nepakelti tono, bet jau gerokai griežčiau tariau:
– Na, matau, kad mums teks eiti miegoti...
Toliau viskas rutuliojosi tarsi koviniame filme. Protestuojančią paguldžiau ją į lovą ir apgaubiau antklode. Aistė visaip stengėsi lipti lauk iš lovos; mano laikoma taikėsi vis man įgnybti, o paguldyta – įspirti ar suduoti.
Dažnai, kad nusiraminčiau, kai būna sunku, giedu kokią Taizé giesmę. Matydamas, kad Aistė nerimsta, maža to – vis labiau pyksta ir nori man suduoti, griebdamasis paskutinio šiaudo, besigrumdamas užgiedojau „Dievas – tai meilė“.
– Negaliu pakęsti tų tavo giesmių, – ir sėkmingai išslydusi man iš glėbio spyrė į ranką.
Žodžiai įstrigo gerklėje, ranką nudiegė, suskaudo visą raumenį. Žiūrėjau į savo vaiką ir nepažinau. Viduje kraujas jau kunkuliavo, bet raminausi: „Pykti galima, o man tereikia jai padėti išbūti su šiuo jausmu – padėti išreikšti jausmus.“ Niekaip neapleido mintis: „Bet kaip, Viešpatie? Jau taip skauda širdį. Viešpatie, Tu tik vienas žinai, kaip elgtis šioje beprotiškoje situacijoje. Kaip išbūti meilėje?“ Šaukdamasis pagalbos, jaučiau, kad atsiranda jėgų, ir pradedu mažiau kreipti dėmesį į jos pykčio protrūkius. Suteikiu erdvės ir lyg juokaudamas pradedu klausinėti:
– Pala, gal tu čia ne pyksti, o tik nori su manim padūkti ir todėl manęs neklausai? – Ir pridedu, – galim dūkti, bet atmink: tu turi išmokti paklusti. Lieki lovoje ir atsigulusi gali dūkti, kiek tik širdis geidžia. Bet atmink – gulėdama...
– Nekenčiu tavęs, – ji tik surinka ir vėl sėkmingai man spiria į ranką.
– Na, nors ir pyksti tu ant manęs, o aš tave vis tiek myliu... net ir pykstančią...
Aistė nurimo. Jau pagalvojau: matai, kaip stebuklingai veikia šie žodžiai. Paleidau, o ji tik stryktelėjo ir išrėžė:
– O aš vis tiek tavęs neklausysiu, – ir pradėjo šokinėti lovoje.
Vėl teko pradėti iš naujo, naujos grumtynės, maži įžnybimai, manęs užgauliojimas. Jaučiu, kad viduj kažkas virpa. Pavargau. Pamažu paliečia jos žodžiai ir mano širdį, o Aistė lyg nujausdama sušunka:
– Neapsimesk, kad tau neskauda, matau ašaras tavo akyse...
Viskas. Raktas į mano sielą. Pabyra ašaros. Suspėjęs sušukti: „Gulėk, sakau!“, lekiu į tualetą pasiimti popieriaus. Raudu ir negaliu sustoti – taip skauda. Dieve, kodėl taip gelia širdį...
Bekūkčiodamas prisimenu šv. Pranciškaus pasakojimą apie tobulą džiaugsmą, jaučiu, kaip pradedu kurti istoriją, kurią mintyse pasakoju žmonai: „Žinai, atrandu, kas yra absoliutus tėvų džiaugsmas... Jei staiga kiekvienoje situacijoje vaikai pradėtų mūsų klausyti ir iš jų lūpų nekiltų jokio pikto žodžio, atmink, – tai ne tobulas džiaugsmas. Jeigu vaikai kiekvieną dieną tvarkytųsi kambarius, iš pusės žodžio visur padėtų ir jeigu patys norėtų eiti miegoti, o atsikėlę be spyriojimųsi valytųsi dantis, atmink, – tai ne tobulas džiaugsmas. Ir net jeigu vaikai daugiau nebesipyktų tarpusavyje, o tik gražiai žaistų, – atmink, tai nebūtų tobulas džiaugsmas.
Kalbėdamas su savimi, įsivaizduoju žmonos klausimą „Tai kas tada?“ ir savo atsakymą: „Žinai, jei po sunkios darbo dienos sugrįžusį namo mane Tadas apkaltintų, kad vėl neištesėjau pažado, o Aistė dėl kokio menkniekio vėl pasipiktintų bei išvadintų negražiais žodžiais ir galų gale pasiųstų mane „kur botai ant medžių auga“, ir jei matyčiau, kad mūsų mažylis nenorėtų būti su manimi, o tik su tavimi, prisimink, kas yra tobulas tėvų džiaugsmas! Jei tada aš nenusiminsiu, nepriekaištausiu ir su džiugesiu pulsiu tesėti Tadui duoto pažado, ir nepasidavęs pykčiui, imsiu bendrauti su Aiste, kol jos širdelė atsileis, o tau nepavydėsiu ir tik gėrėsiuos, kaip mažyliui gera būti su tavimi... Ir jei visą laiką būsiu džiugus, mylintis, be jokio pykčio viduje ir tik gailestingas, – žinok, va tada ir bus tobulas tėvų džiaugsmas.“
Jaučiu, kad nurimau. Jaučiu, kad dar tiek daug turėsiu tobulinti savo meilę. Jaučiu, kad sunkioje situacijoje be Dievo malonės neatsiras meilės savo vaikams. Jaučiu jos dvelkimą ir pastiprinimą... Nuėjęs pas Aistę į jos kambarį, pasakiau:
– Na ir kas, kad tu dabar ant manęs pyksti. Vis tiek aš tave myliu ir mylėsiu, kad ir kokia tu būtum...
– Net ir tokią?! – išrėžė ji.
– Net ir tokią, – tramdydamas ašaras, bet tvirtai atsakiau. – O dabar einam miegoti.
Pasiėmiau pagalvę, atsiguliau jos kambaryje ant grindų. Jaučiau jos žvilgsnį, miegą, besibeldžiantį pas mus, o mintyse vis murmu: „Meilė kantri, meilė maloninga... ji nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga... Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (plg. 1 Kor 13, 4–7). Giliai jaučiau, tikrai žinojau – rytoj išgirsiu gražius ir meilius žodžius: „Atleisk, aš myliu tave, tėti.“
