Ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2020 m. balandis-gegužė
Didelės ir mažos kryžkelės

Kodėl Katalikų Bažnyčia šventina kunigus?

2020-06-04 | Diak. dr. Benas ULEVIČIUS
artuma202004 5 p26 1
Daniel Ibañez/CNA nuotrauka

b-ulevicius.jpgDiak. dr. Benas ULEVIČIUS

 

Mūsų Bažnyčia moko, jog visi krikščionys Krikštu buvo patepti paties Kristaus (gr. Christos – „Pateptasis“) patepimu ir pradėjo dalyvauti „bendrojoje tikinčiųjų kunigystėje“ (KBK, 1547). Sekdami Vyriausiąjį Kunigą Kristų, jie mokosi iš Jo aukoti savo kūnus „kaip tyrą auką“ (Rom 12, 1). Kristus padarė iš mūsų „kunigus savo Dievui“ (Apr 1, 6; 5, 10). Kristuje mes esame „karališkoji kunigystė, šventoji tauta“ (1 Pt 2, 9).

Kas yra kunigystė?

Ką apskritai reiškia kunigystė? Kiekvieno kunigo užduotis – aukoti tinkamą auką, kuri taiko pasaulį su Dievu. Kristus paaukojo vienintelę tobulą auką – savo gyvenimą ir gyvybę. Šią auką iš anksto pranašavo netobuli pakaitalai – gyvulių, derliaus, daiktinių gėrybių aukos. Jomis, tartum laikina pedagogine priemone, žmonija buvo lavinama, kad vėliau, suvienyta su tobulu kunigu Kristumi, taptų Jo kunigišku kūnu, kuriame kiekviena ląstelė mokosi nugalėti užsisklendimo mirtį ir aukoti save Meilei.

Mūsų Bažnyčia taip pat moko, jog Jėzus įsteigė ir „tarnaujamąją kunigystę“, kurią patikėjo tik savo apaštalams. Šią kunigystę šiandien vykdo apaštalų įpėdiniai vyskupai (gr. episkopoi –„prievaizdai“)bei jų įgalioti „vyresnieji“ (gr. presbyteroi), kuriuos ir vadiname kunigais. Tiesa, Naujajame Testamente nei apaštalai, nei jų įgalioti „vyresnieji“ kunigais nevadinami. Tačiau, pažvelgę anuometinių žydų akimis, aiškiai matome, kad Jėzus apaštalams suteikė kunigiškus įgaliojimus. Jis, kaltinamas fariziejų dėl to, kad per šabą skina javų varpas(plg. Mt 12, 1–6), save ir apaštalus prilygina Šventykloje tarnystę atliekantiems kunigams. Taip pat pastebime, kad trys Jėzaus apaštalai, lydintys Jį svarbiausiuose įvykiuose (ir ypač ant Atsimainymo kalno), atkartoja tris Mozės palydovus, lydėjusius jį į susitikimą su Dievu ant kalno. Krinta į akis, kad du iš jų yra broliai (lygiai kaip ir Jonas su Jokūbu), o trečias – vyriausiasis kunigas (ką mums tai sako apie Petrą?; 24, 1. 9; Mt 17, 1; Lk 9, 28).

Prisikėlęs Jėzus pirmiausia duoda apaštalams „galią atleisti ir sulaikyti nuodėmes“ (Jn 20, 22–23). Tad nuo šiol apaštalai darys tai, ko iki jų negalėdavo atlikti niekas kitas, tik kunigai Šventykloje. Pasak Kunigų knygos, tik kunigai Šventykloje galėdavę aukoti aukas nuodėmėms atleisti ir sutaikyti žmones su Dievu: „Kai jis (žmogus; aut. past.) suvokia savo kaltę <...> išpažins nuodėmę, kuria nusidėjo. Atves Viešpačiui kaip savo bausmę už nuodėmę <...> atnašą už nuodėmę. Kunigas atliks permaldavimą jo labui už jo nuodėmę. <...> Kunigas atliks permaldavimą jo labui Viešpaties akivaizdoje ir jam bus atleista visa, kuo jis buvo užsitraukęs kaltę“ (Kun 5, 5–6. 10. 13. 26). Prisikėlęs Jėzus taria savo apaštalams: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 22–23). Taip Jis juos patepa nuodėmių atleidimo tarnystei. Nuo šiol žmones su Dievu sutaikins apaštalai, kurie kaip kunigai tarnaus Bažnyčioje – naujojoje Šventykloje, statomoje ne iš akmenų, bet iš gyvų žmonių. Be abejo, nuodėmes reikės išpažinti. Antraip iš kur apaštalai galės žinoti, kurias nuodėmes „atleisti“, o kurias – „sulaikyti“?

Apaštalams įteikiama ir nauja sutaikinimo auka „nuodėmėms atleisti“.

 

Naujoji sutaikinimo auka

Paskutinės vakarienės kambaryje Jėzus taria vien kunigo lūpoms derančius žodžius: „kūnas, už jus atiduodamas, kraujas, už jus išliejamas nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 26–28; Mk 14, 22–24; Lk 22, 17–20; 1 Kor 11, 23–26). Nuo šiol apaštalai turės tai „daryti“ Jėzaus atminimui. Jau du tūkstančius metų mėginame suvokti šį neišsemiamą slėpinį.

Jėzus galingai parodo, kad Vakarienės kambaryje įvykęs duonos ir vyno aukojimas bei Jo kryžiaus auka yra toji pati auka. Biblijos tyrinėtojai sako, kad iš keturių žydų Velykų vakarienės vyno taurių būtent trečiąją Jėzus naudoja Eucharistijai įsteigti. Tai „laiminimo taurė“, iš kurios geriama laužant duoną ir valgant Paschos avinėlį. Tačiau paskutinė – ketvirtoji – taurė lieka nepaliesta; pagiedoję psalmes, Jėzus ir apaštalai išeina į Getsemanės sodą. Čia Jėzus tris kartus maldoje mini taurę, kurią dar turi išgerti. Jis apimtas mirtino sielvarto, nes žino, jog po ketvirtosios taurės Paschos vakarienė bus baigiama ir bus suvalgytas avinėlis, kuris pamaitins vakarienės dalyvius, kad jie būtų gyvi ir išeitų iš vergovės į laisvę. Pakeliui į Golgotą Jėzui pasiūlo vyno, tačiau Jis atsisako. Tik ant kryžiaus, ištaręs: „Trokštu!“, Jis geria ketvirtąją – paskutinę – Vakarienės taurę (Jn 19, 29–30). Pasirodo, kad Vakarienės kambarys neatskiriamas nuo kryžiaus, o kryžius – nuo Vakarienės. Vakarienė baigiasi ant Golgotos kalno, o Golgota prasideda Vakarienės kambaryje. Būtent šią duonos ir kūno, vyno ir kraujo, stalo ir kryžiaus, Vakarienės ir aukos vienybę apaštalai turės „daryti Jo atminimui“. Jie – Naujosios Sandoros kunigai, tęsiantys savo Mokytojo kunigystę, vykdantys Jo paliepimą. Kaip Senosios Sandoros kunigai aukomis stiprino sandorą tarp tautos ir Dievo, taip Naujosios Sandoros kunigai apaštalai vienintele auka stiprins Bažnyčios narių bendravimą Kristaus kūne ir kraujyje (1 Kor 10, 16).

 

artuma202004 5 p26 2
Jėzaus bei Jo mokinių (taip evangelistas Jonas vadina apaštalus) pokalbis pradedant Paschos vakarienės apeigas rodo, jog netrukus įvyks kunigiškas veiksmas. Jėzus įpila vandens į praustuvą, ruošiasi plauti apaštalams kojas ir taria žodžius, kurie iki galo suprantami tik Senojo Testamento levitų kunigystės kontekste. Petrui pasipriešinus: „Tu neplausi man kojų per amžius!“, Jėzus atsako: „Jei tavęs nenuplausiu, neturėsi dalies su manimi“ (Jn 13, 8–9). Frazė „turėti dalį su Viešpačiu, turėti dalį Viešpatyje“ Senajame Testamente atpažįstama kaip vienas iš svarbiausių levitų kunigystės apibūdinimų. Padalijant Pažadėtąją žemę Izraelio giminėms, būtent levitai, atliekantys kunigiškąją tarnybą Šventykloje, negauna žemės, nes „Viešpats yra jų dalis“ (Sk 18, 20; Įst 10, 9; Joz 18, 7). Taip pat žinome, jog žengdami į Šventyklą kunigai turėdavę nusiplauti rankas ir kojas variniame praustuve ( 30, 18–19). Petrui sušukus: „Viešpatie, ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą!“, Jėzaus atsakymas ir vėl mįslingas: „Kas išsimaudęs, tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusiplauti, nes jis visas švarus“ (Jn 13, 9–10). Ir šis atsakymas susijęs su levitų kunigyste. Pašventinimo kunigystei apeigų dalis buvo viso kūno nuprausimas, po kurio, vykdant kunigiškas pareigas, tereikėdavę nusiplauti kojas ir rankas ( 29, 4; Kun 8, 6). Tad viename dialoge susiduriame su keleriopa nuoroda į Šventyklos kunigystę. Taip evangelistas atskleidžia, kad tai, kas tuojau įvyks, yra Naujosios Sandoros aukos aukojimas. Galutinai šį įspūdį sustiprina ir netrukus prasidedanti Jėzaus malda, kuri savo struktūra atkartoja vyriausiojo Jeruzalės Šventyklos kunigo maldą, kai šis kartą per metus įžengdavo į švenčiausiąją Šventyklos dalį atnašauti aukų kraujo ir atnaujinti Sandoros. Kaip vyriausias kunigas, Jėzus meldžiasi pirmiausia už save, po to „už savo namus“ – apaštalus, pagaliau – už visą Dievo tautą pasaulyje (plg.  Kun 16, 17).

Ar galime iš šių iškalbingų pavyzdžių suprasti tikrąją krikščioniškos tarnaujamosios kunigystės prasmę? Matome, jog Jėzus bei pirmoji krikščionių bendruomenė suvokė kunigystę kaip daugiasluoksnę tikrovę. Jie tęsė Išrinktosios tautos kunigystės tvarką, pagal kurią Dievo pašventinta „kunigiška tauta“ šventina ir laimina pasaulį, tačiau jai pačiai ypatingu būdu tarnauja pašventinti asmenys, įgalioti aukoti aukas ir atlikti laiminimo veiksmus ( 19, 5–6). Pradžioje šie asmenys yra Izraelio patriarchai ir pirmagimiai, vėliau juos pakeičia levitai. Panašiai visi krikščionys dalyvauja Kristaus kunigystėje ir yra „kunigų tauta“. Tačiau šią bendrąją Dievo tautos kunigystę kunigišku būdu stiprina apaštalų įgalioti asmenys – vyskupai ir „vyresnieji“. Katalikų Bažnyčios katekizmo žodžiais tariant, „tarnaujamoji kunigystė tarnauja bendrajai kunigystei ir padeda skleistis visų krikščionių Krikšto malonei“ (1547). Vyriausiasis Kunigas Kristus šventina pasaulį per Bažnyčią, o Bažnyčia – per savo apaštalus ir jų įpėdinius.

 

Šio šventinimo tikslas – meilė. Paskutinės vakarienės kambaryje žodžiai „darykite tai“ iš Jėzaus lūpų pasigirsta ne vieną, bet du kartus. Paliepimas aukoti Eucharistinę auką įgyja prasmę tik kartu su paliepimu mylėti ir plauti vieni kitiems kojas. Tai ne du, bet vienas slėpinys. Eucharistijos tikslas – padaryti mus eucharistiniais žmonėmis, pažįstančiais Kristaus meilę ir ja gyvenančiais.

 

CNS nuotraukos

Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2020 vasara 6/7/8

Artuma - artuma202006-7-8_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22