Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė. (Ps 16, 11)

2020 m. balandis-gegužė
DIdelės ir mažos kryžkelės

Suaugti Bažnyčioje

2020-06-03 | Saulena ŽIUGŽDAITĖ
artuma202004 5 p38
Rimo Šapausko nuotrauka

 

s-ziugzdaite.jpgSaulena ŽIUGŽDAITĖ

Katalikiškos televizijos eteryje – interviu su pusamžiu kunigu, apie pandemiją, žinoma. „Krikščionis neturi priežasties ko nors bijoti, priešingai – jis turi daugybę priežasčių būti laimingas!“ – dėsto dvasininkas. Tikra tiesa, tačiau kažkodėl jo užtikrintumas neįtikina. Karantino nuovargis ir ateities nežinomybė siurbia vidines visų jėgas. Sunku rasti žodžių bičiulių šeimai, auginančiai neįgalų pradinuką, kai šie ilgai negalėjo prisišaukti gydytojo berniukui sunegalavus. Kaip guosti gimdyti besirengiančią motiną, kuriai neramu dėl to, kas laukia jos kūdikio?

Ganytojai ir ganomieji

Kroatija, kur šiuo metu gyvenu, yra tradiciškai katalikiška šalis, nedidelė, nuolat kovojanti dėl savo nepriklausomybės, budriai sauganti ar beveik kurianti savo tapatybę. Katalikų bendruomenė kol kas stabili, nes religingumas neatsiejamas nuo tautinės tapatybės. Tik kodėl jaunuoliai, su kuriais bendrauju, vis skundžiasi, kaip jiems sunku mokykloje, fakultete? Kaip bijo, kad patekę į sekuliarią terpę nesugebės išsaugoti savo vertybių?.. Nes lygiai tiek pat gyva ir kita tikrovės pusė: priešiškumas Bažnyčiai, sekuliari emancipacija, kurijos sąsajų su partijomis kritika.

Kaip ir dera Viduržemio jūros regionui, valdžios samprata čia kiek skiriasi nuo anglosaksiškosios tradicijos. Bendruomenė ir jos interesai – pirmiau už individą. Vadovybė geriausiai žino, kas visiems yra geriau. Pavyzdžiui, Mišios beveik visose Zagrebo bažnyčiose vyksta tuo pačiu metu – nėra ko bėgioti į kitą parapiją! Ar pasauliečiams patogu, net klausimo nekyla.

Planuotas jaunimo spektakliukas neįvyko, nes parapijoje vyko Kryžiaus kelias ir klebonas vaidinti turėjusių vaikinukų neišleido. Tie patys dvasininkai, kurie primygtinai ragina neleisti žmogui numirti be sakramentų, paskui turi ieškoti žodžių, kaip nuraminti graužaties kamuojamą kataliko sąžinę, mat jo artimasis Bažnyčios atstovo matyti taip ir nepanoro arba mirtis ištiko tragiškomis aplinkybėmis.

Žodžiu, kunigo autoritetas yra beveik nekvestionuojamas. Gal kai kam iš skaitytojų toks vaizdas patrauklus, tačiau kiek toks bendravimas atitinka Evangelijos dvasią? Ar jis nėra vien tuščias negrįžtamai praėjusių laikų kiautas? Ar ne per ilgai leidome sau nematyti, kad sistema, paremta blogiausia paternalizmo forma, neturi ateities? Ne, nekaltinu vien dvasininkų: paternalizmas gyvuoja, nes jį remiame mes, norintys amžinai likti vaikais.

Vokietijos katalikų iniciatyva – priešingas pavyzdys. Metų pradžioje pradėtas sinodinis kelias yra atsakas į, jų manymu, dvasininkijos negebėjimą susidoroti su dabarties iššūkiais, ypač lytinio išnaudojimo ir piktnaudžiavimo valdžia akivaizdoje. Žinoma, pasauliečių bendradarbiavimas su hierarchija Vokietijoje prasidėjo ne vakar...

Kitas pavyzdys yra Afrikos katalikų „Pokalbių medis“. Tradiciniu papročiu bendrame pokalbyje gaiviame „medžio šešėlyje“ įvairių Juodojo žemyno valstybių atstovai – vyskupai, kunigai, pasauliečiai, ekspertai ir praktikai – susitiko aptarti, kaip Bažnyčiai gyventi toliau.

Turime ir mes šiokią tokią vyskupijų sinodų praktiką – ypač Kauno arkivyskupijoje. Tačiau kalbama ne vien apie tam tikrus sprendimų priėmimo mechanizmus ar įrankius, o apie mūsų bendruomenės tapatybę.

Kam bendruomenei vadovai, o pastariesiems bendruomenė?

„Myliu tave ne todėl, kad man tavęs reikia; man reikia tavęs, nes tave myliu“, – rašė jėzuitas José Ignacio Gonzálezas Fausas. Tai nėra vien sentimentali frazė. Leisiu sau darsyk priminti gerai žinomą teologo Karlo Rahnerio nuostabą, kad sugebėjome ilgus amžius nugyventi, nekreipdami rimto dėmesio į svarbiausią krikščionių tikėjimo tiesą: į mūsų Dievą, kuris yra Trejybė. Trijų vienybė. Tai liudija ir faktas, kad vien išgirdus žodį „Trejybė“ ne vienam smegenys įsitempia, tikintis sunkiai perkandamo teologinio traktato... Ar ne paradoksalu?

Išties, jau tuoj bus šimtas metų, kai Bažnyčioje vyksta laipsniškas didysis „atradimas“. Mėginame suprasti, ką šis slėpinys reiškia ir kaip jis keičia dvasinį bei socialinį mūsų gyvenimą. Suprasti nelengva, nes kol kas turime nedaug konkrečios patirties.

Tačiau šiandien pats gyvenimas verčia keistis. Suaugti. Patirti Dievą asmeniškai – taip, kaip tie mokiniai ir mokinės per pirmąsias Sekmines Vakarienbutyje. Sakramentais maitinanti kunigo ranka šiandien susitinka su kita – pasauliečio tikinčiojo, kuris priima Eucharistinę duoną į savąją ir pats įsideda ją į burną taip išreikšdamas sąmoningumą ir apsisprendimą maitintis Dievu. Ne tik maitintis, bet ir eiti per gyvenimą su Dievu. Semtis iš visų Dievo šaltinių: pirmiau visko, iš Šventojo Rašto, kuriame Jis pats kreipiasi į sielą. Iš meilės ir atjautos santykio su savo artimu, – juk ką padarėte vienam iš šitų mažutėlių, „man padarėte“... Sutikti Dievą skausme, ištikimiausiame gyvenimo palydove, kurį Jėzus panorėjo sau prisiimti ir savęs pripildyti.

Svarstant nuosekliai, dvasinio gyvenimo viršūnė negali būti individuali kontempliacija ar panašūs dalykai. Mūsų Dievas yra santykis. Toks, kuriame savęs dovanojimas, ta savotiška mirtis, nesukelia skausmo. Tiksliau, tas skausmas išgyvenamas kaip meilė. Laisvai pasirenkama.

Tai idealas – tolimas ir mums, nuodėmės pažeistiems, iki galo nepasiekiamas. Tačiau mums reikia idealų, reikia krypties, kuri įprasmina kelionę. O retsykiais patirdami tos, kad ir netobulos, bendrystės lašus vėl užsidegame troškimu siekti daugiau.

Kunigas ar vyskupas juk turi prasmę tik bendruomenėje, pasitarnaudamas jos labui sakramentais ir mokymo saugojimu. Lygiai taip pat ir bendruomenei, kiekvienam tikinčiajam reikia vadovo, reikia vienybės garanto. To, kuris taria paskutinį žodį. Tačiau tai nereiškia infantilumo, nereiškia neturėti atsakomybės ir savo balso, kritiško vertinimo. Jeigu Tėvas ir Sūnus, būdami lygūs, paklūsta vienas kitam, vienijami Dvasios, taip ir mūsų bendruomenėse turėtų atsispindėti panašus įsiklausymas kiekvienam pirmiausia paklūstant Dvasiai („Ir visi bus mokomi Dievo“), o paskui ieškant tiesos kartu. Ne tiek kovojant, kiekvienam ginant savo požiūrį, kiek leidžiant, kad Dievas kalbėtų tame santykyje. Kalbėdamas apie dvasinę įžvalgą, filosofas ir teologas Jesúsas Moránas sakė: „Galiu būti tikras, jog išgyvenau trejybinį santykį, jei po pokalbio pradinis mano požiūris bent šiek tiek pasikeitė.“

Ši beveik pareiga ir prievolė rimtai žiūrėti į kitą, į tą, kuriam tarnauji ar kuriam vadovauji, ar kurio vadovavimą laisvai priimi, mus apsaugo nuo daugybės pavojų ir nukrypimų, kaip liudija liūdna patirtis. Svarbiausia yra tai, kad liaujamės savo požiūrį tapatinę su Dievo valia. Kad ir koks platus tas požiūris būtų, jis visada liktų siauras, nes joks žmogus, joks luomas ar socialinė grupė negebėtų išreikšti visumos.

Kartais Dievo valią taikliausiai įžvelgia jauniausias bendruomenės narys, kaip įspėja benediktinų regula, įpareigojanti išgirsti kiekvieną! Vadinasi, reikia tam skirti laiko ir vietos. Ištverti neapibrėžtumą, tikintis, kad galutiniai atsakymai, sprendimai, įžvalgos kils iš to susitikimo, o ne vien mano galvoje (ar perskaitytame straipsnyje). Tai mums padės neprasilenkti su konkrečia mano tikrove, išvengti perdėtos idealizacijos ir keliauti tikrai kartu.

 

Katalikiškoji tradicija yra kupina bendruomeninio gyvenimo išminties, kuri auga ir turtėja kartu su laikais. Gal tai kaip tik ir yra ta dovana, kurios desperatiškai laukia mūsų laikų žmonija, nusivylusi tiek despotais, tiek demokratija?

 


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2020 vasara 6/7/8

Artuma - artuma202006-7-8_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22