Posovietiniam žmogui būdingas silpnavališkumas; žmonės nepasitiki savo jėgomis ir sprendimais. Juk būtent drąsos, drąsių žmonių ir sprendimų sovietmečiu mažiausiai reikėjo. Ar verta šiais laikais, kai smarkieji pelno laurus, būti romiems, nuolankios širdies ir turėti krikščioniškos drąsos?

„Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo“, – apie tokią pirmųjų krikščionių bendruomenę liudija Apaštalų darbai (2, 44–45). Apaštalas Paulius vis skatina rinkliavas Bažnyčioms ir vargšams (pvz., Gal 2, 10); Petras primena ganytojams nesivaikyti „bjauraus pelno“ (1 Pt 5, 2); Jėzus per savo viešąją veiklą yra šelpiamas turtingųjų (Evangelijos mini ypač moteris, pvz., Lk 8, 1–3), kad pats galėtų atsidėti vien Dievo karalystės skelbimui.

Kodėl labai skirtingi dalykai vadinami tuo pačiu lietuvišku žodžiu „auka“? Apie ką kalbame? Ar tai – „aš visą gyvenimą Tau paaukojau, o tu toks nedėkingas...“, ar apie dėžutę su užrašu „Aukos bažnyčiai“, ar Kristaus auką, ar tikrą auką Dievui, kuri „yra sugrudusi dvasia“ (Ps 51, 19), ar auką „užperkant Mišias“, ar seksualinio išnaudojimo aukas, ar „dėl Dievo gailestingumo prašau jus, aukoti savo kūnus...“ (Rom 12, 1), ar galiausiai: „Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos“ (Mt 9, 13)? O mums labiau pažįstamoje anglų kalboje šiai reikšmių įvairovei nusakyti yra bent keli žodžiai: sacrifice (Dievo ir širdies auka), victim (smurto objektas), offerings (konkrečios aukos Dievui), alms (išmalda), expiation (išpirkimas), donation (finansinis indėlis kažkam paremti). Kas vyksta, ypač Bažnyčioje, kai viską vadiname auka – ir nelygstamą Kristaus meilės auką, ir pinigus, ir patyrusiuosius seksualinį išnaudojimą? Jei kriterijumi laikome Kristaus auką, ar tikrai suprantame, kas ji yra?

Dabar visus domina naujasis kiniškas virusas. Tai redaktoriai ir sako – apie jį rašyk. Visuose portaluose apie naująjį koronavirusą jau tiek prirašyta, kasdien kas nors naujo atsitinka. Bet valdžios nurodymus privalu vykdyti...

Kad Kovo 11-ąją kasmet švenčiame per gavėnią, žinoma, yra atsitiktinumas. Bet man ši šventė yra būtent gavėnios dalis. Tas nedidelis būrelis, kuris anos, tikrosios, kovo 11-osios vakarą per darganą buvo susirinkęs prie Aukščiausiosios Tarybos, patyrė nerimo, vilties, nežinojimo, kas bus toliau, bet ir didžiulio tikėjimo, didžiulio ryžto ir lūkesčio jausmų. Galiu tik numanyti, kad panašiai jautėsi ir Kovo 11-osios Akto signatarai.

Paminėjus žodį „Bažnyčia“, kyla įvairiausių asociacijų – pastatai, kunigai, ilgaamžė istorija, viduramžiai, paslaptys, skandalai, pinigai. Net ir šios diskusijos dalyviams – dviem kunigams Algirdams AKELAIČIUI ir TOLIATUI, sociologei ir antropologei dr. Irenai Eglei LAUMENSKAITEI, sesei Viktorijai VOIDOGAITEI CC, Artumos bendradarbiui Domui Antanui RAIŽIUI ir pokalbį vedusiam žurnalo vyriausiajam redaktoriui diakonui Dariui CHMIELIAUSKUI – buvo sunku sutarti ir apibrėžti, kas vis tiktai yra ir kas nėra Bažnyčia. Taigi, kas ji, kokia ji ir kokia jos misija šiandien?

Prisipažinsiu, jog nemėgstu padejavimų apie mitus ir ypač apie Bažnyčią. Ne iš piršto jie laužiami. Pagal komunikacijos taisykles, jei tave neteisingai suprato, kaltas ne žinios gavėjas, o tu pats, jos perteikėjas. O perteikti svarbius ir pačius svarbiausius dalykus – sunku.