Prieš 100 metų, 1926 m. balandžio 4 d., popiežius Pijus XI paskelbė apie Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimą. Siūlome paskaityti prieš dešimtmetį Artumoje publikuotą istoriko Arūno Streikaus tekstą.

Gailestingumo žinia vis labiau skverbiasi į pasaulį. Artėjant Dievo Gailestingumo sekmadieniui, atlaidams ir Vilniuje vyksiančiam Pasauliniam Apaštaliniam Gailestingumo kongresui, į Artumos klausimus atsako šios šventovės bendruomenė

Šiandien Krikščioniškuosius gimdymo namusrenkasi ne tik kauniečiai, bet šeimos iš tolimiausių Lietuvos kampelių. Šiuose namuose kuriama gimdyvei ir naujagimiui iš tiesų palanki aplinka, labiau primenanti namus nei ligoninę, šeimą supa itin profesionalūs savo srities specialistai, komandoje vieningai dirbantys su šalia esančiais šeimos nariais, dulomis, atsižvelgdami į kiekvienos šeimos poreikius, prašymus. Tad kaip visa tai gimė, augo, tvėrė, Artumoje kalbinu pirmąjį po sovietmečio nepriklausomai išrinktą šių gimdymo namų vadovą gydytoją Kęstutį Stankarą.

Guodžiančios patirtys rodo, kad norint veiksmingai saugoti psichinę ir fizinę dvasininkų sveikatą esminę reikšmę turi santykis su Dievu, taip pat ir žmogiškieji ryšiai, priklausymas bendruomenėms, tarpusavio ryšys ir ryšys su atvira, platesne Bažnyčia. Todėl ir palydime kunigus savo malda.

 Kas nėra geriau asmeniškai pažinęs Kristaus žinios, neretai sako: „Mane blogai nuteikia tie baisūs vaizdai (Kryžiaus kelio ir kitų meno kūrinių, vaizduojančių Kristaus kančią), kurie aukština kančią, man daug labiau patinka pažiūrėti į švelniai besišypsančią Budos statulėlę.“ „O mane įkvepia“, – galiu pasakyti aš.

Vaikystėje su seneliu pro Prienus autobusu važiuodavome į Garliavos karšyklą karšti vilnos. Prienų nutriušusioje autobusų stotyje, pilnoje kaimo žmonių su krepšiais kaip mes, persėsdavom į autobusą Kauno kryptimi. Po daugel metų šįkart Prienai man pasirodė visai kitaip: atsinaujinęs spalvingas miestas! O kai sutikau vienintelės parapijos namuose prieniečius, supratau, kad šiame mieste daug gyvybės ištrykšta būtent iš bažnyčios, pavadintos Kristaus Apreiškimo vardu.

Praėjus dviem tūkstantmečiams, Maritainas atpažino panašų virsmą: O laikai! O Bažnyčia! Nebežinome, kuriam šventajam pasivesti, nei kuriam velniui pasipriešinti. Nes ne tik pasaulis išgyvena visišką virsmą, bet ir Bažnyčia taip pat, – rašė jis. Šiandien, kai poliarizacija ir vertybinė sumaištis vėl tampa mūsų kasdienybe, šio mąstytojo įžvalgos mums tampa itin aktualios.