Taip nutinka, kad mažyčiame kaime, kažkur pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Ukmergės, apsigyvena didžios dvasios Dievo žmogus ir ta maža nežinoma vieta tampa traukos centru. Kalbu apie regimai mažutę seserį Rozaną CMAT, kurią užsukus į Krikštėnus sutikau už koplytėlės ramiai varstančią rožinio karoliukus. Iš Belgijos, per Prancūziją Dievas ją atvedė į misijas Lietuvoje, kol galiausiai nusėdo mažo bažnytkaimio sodyboje...

Kiekvienas iš mūsų galime ir turėtume būti misionieriais. Mes visi gavome iš Dievo nuostabią gyvenimo dovaną, o kartu su ja – ir neapsakomą meilę. Geriausias būdas už tai atsidėkoti – dalintis šia šviesa su kitais žmonėmis, Dievo vaikais.

Prieš Dievą mes, kaip žmonija, esame neverti taikos, bet, Marija, tu užtarki mus, išprašyk stebuklo. To nenupelnyto stebuklo iš Dievo!

Dosnumo krepšelio iniciatyva – praktinio gailestingumo „pratybos“, veidas į veidą sutinkant vargstančius savo aplinkoje. Stokojančius ne tik maisto, bet dažnai – mūsų žvilgsnio, palaikymo, rūpesčio.

Tačiau tiems, kurie dirba su vaikais, verta labai sąžiningai savęs paklausti: ar man iš tiesų patinka būti su vaikais, juos girdėti, priimti ir jiems padėti? Jei darbas su vaikais kelia tik nuolatinį pyktį, susierzinimą, norą vaiką ar jo šeimą „sutvarkyti“, galbūt verta drąsiai pagalvoti, ar savo vietos nereikėtų ieškoti kitur? Nes ugdymo įstaiga tarnauja vaikui, o pedagogai profesionaliai atliepia vaiko poreikius ir jį ugdo.

Pranciškaus ir nuteistojo patirtis liudija, kad glaudžioje vienybėje su Kristumi esant galima matyti visai kitą tikrovę ir net emociškai reaguoti į ją kitaip, nei atrodytų natūralu. Tikriausiai šios maldos galia prasideda mūsų pačių gyvenime.

Ypač svarbu, kad Bažnyčia neaiškintų psichinės kančios vien tikėjimo stoka ar silpnumu. Šio skausmo nereikėtų nutylėti ar sudvasinti, laikant jį tiesiog Dievo valia. Kenčiančiam žmogui reikia ne skubotų paaiškinimų, o žmogaus, kuris būtų šalia, išklausytų, padėtų ieškoti pagalbos ir nepaliktų vieno.