Šį rytą tai laukiu pirmų aušros ženklų pro mūsų namelio virtuvės langą į rytus – bent ruoželio šviesos ir tuo pačiu vilties po sunkokos nemigo nakties. Toks, atrodo, paprastas noras ir gal užtikrintas, bet vis lyg pavojus, kad kažkas bus kitaip ir arba visai neprašvis, arba tik truputį.

Diletantiški psichologijos mylėtojai neretai pakomentuoja, kad būtinai reikia išimti iš šv. Mišių teksto „Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas“, nes tai – nesveika. Ar tikrai? Artėjant Kalėdoms, per Adventą vis dar galioja sena tradicija – atlikti išpažintį... Ar vis dar verta?..

Kai dienos sutrumpėja, prisipildo tamsa ir tyla, ateina Adventas ir pakviečia sustoti. Lyg kažkas švelniai paima už rankos ir sako: „Stabtelk... išgirsk... pajausk.“ Ir tada supranti – prasideda laikas, kai visas pasaulis sulėtėja. Ne dėl vėsos, ne dėl tamsos, o dėl laukimo. Tikro, gyvo, žmogiško...

Lapkričio Artumoje pradėjome pasakoti apie 32-jų Ritą, trijų vaikų mamą. Vaikystėje patėvio vyta iš namų, paauglystėje ji pradėjo lauktis, o dvidešimties jau buvo trijų vaikų mama. Kai prieš devynerius metus vyrui „atėmė kojas“, visi rūpesčiai užgulė gležnus jos pečius. Stengėsi, dirbo savęs negailėdama – kas, jei ne ji. Į Caritą kreipėsi tik tada, kai pačios gyvybė pakibo ant plauko...

Žmogiškai žiūrint, toks prašymas atrodo neįmanomas: kaip galima būti taikos sėkla viską triuškinančios karo mašinos įkarštyje, kaip susitaikyti su tave kankinančiais ir žudančiais, kaip išlaikyti, ar dar daugiau – skleisti viltį, nepaisant visos nevilties?

Kartą vienam jaunuoliui aiškinau, kad jis turi atsiversti. Šis apsivertė kūlverstį, o paskui atsivertė – padarė kūlverstį atvirkščiai ir juokdamas pranešė: „Atsiverčiau!“ O ką mes turim galvoje kalbėdami apie atsivertimą?

Per amžius būta įvairių Bažnyčios gyvavimo pasaulyje stilių. Dvasios santykio su laikinumu neįmanoma apimti vienu vieninteliu pavidalu, ir nė viena forma niekada neapims pilnutinės Bažnyčios tikrovės, kurios esmė nepavaldi laikui ir nepriklauso žemiškųjų dalykų tvarkai.