Eikime į jo Artumą su padėka, iš džiaugsmo traukime šlovės giesmes! (Ps 95, 2)
Pastaruoju metu, siekdamas Bažnyčios atsinaujinimo, patyriau, kaip viduje siūlytos priemonės buvo ignoruojamos. Šiandien iniciatyva keistis yra malšinama teigiant, neva nieko konstruktyvaus nepasiūloma, tik piktybiškai kritikuojama. Noriu prasklaidyti tokį požiūrį, palaikomą žmonių, bijančių pokyčių ir siekiančių išlaikyti status quo, todėl dalijuosi dar š. m. rugsėjo 14 d. savo pateiktais siūlymais Vilniaus arkivyskupijos Kunigų tarybai, kuriai pats irgi priklausau.
Ką apie skaistumą reikia kalbėti vaikams? Labai trumpai atsakant į šį klausimą – nieko. Tačiau ir vaikystėje gimties galia kartais reiškiasi neharmoningai. Ar tai paneigia vaikystės skaistumą?
Didžiausia bėda, matyt, yra ta, kad katalikas savo tikėjimą labiau priima kaip kultūrą ir paprotį, manydamas, jog pakanka dukart per metus apsilankyti bažnyčioje ar bėdai prispaudus uždegti žvakelę. Mes nebranginame savo tikėjimo.
Lapkričio 11-ąją Bažnyčia mini šventąjį Martyną iš Tūro – vieną mylimiausių Europos šventųjų. Jo gyvenimas primena, kad tikrasis dosnumas matuojamas ne tuo, kiek atiduodame, bet kiek meilės įdedame į savo dovaną. Su šia diena nuo seno siejama ir ypatinga kulinarinė tradicija – kepta šventojo Martyno žąsis. Tačiau kodėl būtent žąsis? Ir ką bendro turi šventojo apsiaustas, žąsų gagėjimas bei prie vieno stalo susirinkusi šeima?
Visų Šventųjų šventė ir Vėlinių minėjimas įneša šviesos ir vilties. Nuostabios progos su vaikais pasikalbėti apie amžinybę, gyvenimą kaip mums duotą brangiausią dovaną. Patikėkite, Pirmosios Komunijos vaikams – tai neišsemiama tema, kuri juos taip jaudina.
Turtas pats savaime nėra blogis, tačiau jis gali žmogų pavergti, paskatinti užsisklęsti ir atskirti nuo kitų. Krikščioniška laisvė šiuo atžvilgiu reiškia gebėjimą nebūti turto valdomam ir išmintingai juo dalytis dėl bendrojo gėrio.
Seksualinės prievartos prieš vaikus problemai Lietuvoje išliekant aktualiai, Artumoje tęsiame pokalbių apie smurtą ciklą. Šįkart apie tai sutiko pasikalbėti psichologė dr. Ieva Daniūnaitė, kurios profesinės ir mokslinės veiklos sritis yra vaikystės trauminės patirtys ir jų psichologinės pasekmės.