Gyvename Dievo ausy palyginti su tropikais ir subtropikais. Va ten tai pavojingai kanda. Linkiu saugių pasibuvimų gamtoje.

Skatinkime savo vaikų smalsumą, norą tyrinėti. Patirtys mus augina ir praturtina, lygiai taip pat ir vaikus, tik daug stipriau. Kurdami atliepiančią, mylinčią, priimančią ir saugią aplinką vaikams, darome milžinišką įtakai jų raidai ir smegenų vystymuisi. Lyg kregždutės – po grūdelį ir mes „lipdykime“ vaiko smegenis.

„Dangūs apsakinėja Dievo garbę, dangaus skliautas skelbia jo rankų darbą“ – skelbia psalmininkas (Ps 19, 2), bet tai išgirsta ir pamato tik tie, kurie tam skiria laiko ir sutelkia visą dėmesį.   

Šie greitai per didįjį penkių dienų renginį peržvelgti epizodai – tai tik mėginimas praskleisti išgyventą Visuotinės Bažnyčios patirtį ir Dievo Gailestingmo neišsemiamą gelmę, tačiau kiek kongresas palietė širdžių, kiek piligrimų pažadino vidinio gyvenimo pokyčiams arba įkvėpė gailestingam veikimui, ką išgyveno susitikę daugybė skirtingų požiūrių katalikų ir krikščionių, kokį įspūdį paliko dėmesys Vilniaus sakraliniam ir dvasiniam paveldui – tokiai patirčiai reikės turbūt ir laiko, ir erdvės.

Patriarcho Baltramiejaus vizitas ir vyskupo Panareto paskyrimas yra vienas įvykis su keliais lygmenimis. Formaliai – tai Egzarchato įtvirtinimas, naujo ganytojo paskyrimas ir aiški Visuotinio patriarchato atsakomybė už savo tikinčiuosius Lietuvoje. Neformaliai – tai tėviškas padrąsinimas jaunai bendruomenei, kuri mokosi gyventi be baimės, augti, tarnauti ir kurti savo lietuvišką, daugiakalbį, atvirą Ortodoksų Bažnyčios veidą. Ekumeniškai – tai kvietimas katalikams ir ortodoksams ne tik mandagiai bendrauti, bet kartu liudyti Dievo gailestingumą pasaulyje, kuriame tiek daug sužeistų žmonių laukia ne deklaracijų, o tikro artumo.

Šūkis Pradėkime naują gyvenimą! tebus kvietimas kiekvienam iš mūsų: atpažinti šalia esantį, galbūt vienišą ar atstumtą žmogų, ir tapti jam artimu. Popiežius ir mūsų šventieji pažada, kad santykis ir meilė netobulam, pasiligojusiam, vienišam artimui kuria naują gyvenimą – priartina Dangaus Karalystę.  

Žmogus vertingas ne dėl naudingumo, sveikatos, gebėjimų ar socialinės padėties, bet todėl, kad yra sukurtas Dievo ir pašauktas į pilnatvę Kristuje. Todėl technologinė, ekonominė ar politinė pažanga turi žmogui tarnauti, o ne jį valdyti, mažinti ar paversti priemone.