Brooklyn Morgan / unsplash.com nuotrauka
Monika Žydeliūnaitė
Pakalbėkime atvirai... Jei šiandien kas gatvėje užklaustų, ko palinkėtumei vasarojančiam paaugliui, ką atsakytumėte? Tik, prašau, neskubėkite su pečių gūžtelėjimu. Kartu pasvarstykime, kokį vasaros skonį norėtųsi perduoti savo mylimiausiems.
Ne paslaptis, penkiolikmetis jūsų anūkas, septyniolikmetė dukra ar keturiolikmetis krikštasūnis yra pirmoji karta, nuo pat gimimo auganti šiuolaikinių technologijų apsuptyje. Kompiuteriai, telefonai, televizoriai, internetas bei socialiniai tinklai jiems nėra išradimas ar naujovė. Tai jų natūrali kasdienybė.
Iš tiesų, eidamas gatve retai prasilenksi su jaunuoliu be ausinių. Net jei šalia eina klasės draugas – ausyse ausinės. Ir ne, čia ne koks burbesys, čia mokslininkų įžvalga, kuri kreipia mūsų akis į nepažintą realybę. Mes žinome, kad didžiąją paauglių bendravimo dalį užima socialiniai tinklai. Bet ar pastebėjome, kad jaunuoliai turi vis mažiau „buitinių“ susidūrimų su kitais žmonėmis, pavyzdžiui, apsiperkant, konsultuojantis su vyresniu specialistu, studijuojant ir pan.? Vis dažniau tai atliekama internetu.
O kaip su jaunyste tada? Kaip su vasara ir jos nuotykiais?!
Garbės premijos verti tėvai ir seneliai
Štai mano mamos ir tėčio sprendimas vasaromis nepalikti manęs ant asfalto, vertas padėkos rašto ar kokios garbingos premijos. Tėveliai užtikrintai mane ir brolį sodindavo ant galinės senelio džetos (Volkswagen Jetta) sėdynės. O senoliai kantriai veždavosi anūkus į visus atlaidus, giminės balius, klasiokų susitikimus.
Neslėpsiu, būdavo pragaištingai nuobodu. Kaskart nekantriai laukdavau vieno momento. Tą dieną vairuojantis ir todėl taurelės negalintis kilstelėti senelis pamesdavo kantrybę. Prie gonkų ar kokioj palaukėj šūktelėdavo močiutės vardą ir jau užvesdavo raudonąją džetą. Tai reikšdavo tik vieną – varom namo!
Tik štai ir šitų kelionių atomazga – šiandien puikiai pažįstu Lietuvą. Ji verta pažinimo. O ir atminty pasilikusios senolių užstalės dainos. Tikras lobis ši tėvelių idėja, kurią seneliai pavertė realybe.
Ką daryti jei diedukas nevairuoja, o gal išvis šiuo metu emigravęs į kokią užsienio ar Amžino Atilsio šalį... Mes neturėjome kaimo. Na, mano tėvelių tėvai – miesto žmonės. Ilgos vasariškos tremties į kaimą aš nepatyriau. Tačiau viena ar dvi vasaros savaitės vingiuodavo senelio pusbrolio vienkiemyje. Kokio grožio tas kraštas! Ant kalno – namas, o pakalnėj galingas ežeras. O pievų kvapnumas!
Pirmieji kartai
Tik pasidairykime, ką veikdavo tūkstantmečio kartos paaugliai vienkiemiuose... Su metais vyresniu pusbroliu vogčiomis lipdavome per langus, sena valtimi kapstydavomės į artimiausią kaimą. Ten vėlyvais vakarais mūsų laukdavo vietinė chebra. Netuščiomis. Su įvairiausio plauko kvaišalais ir padidėjusiu vyrukų dėmesiu miesto merginoms.
Nieko įdomaus, pamenu tik įtampą dėl pažeidžiamo tėvų pasitikėjimo manimi. Bet paauglystėje tepradėjęs formuotis imunitetas „bandos jausmui“ buvo mažulytis.
Tiesa, mieste ant asfalto pasilikę kiemo draugai vasaromis dar rimčiau mažino pirmuosius kartus. Grįžusi iš vasaros kelionių, rugsėjo pirmąją savaitę girdėdavau įspūdingus pasakojimus apie cigaretes, degtinę ir glamones.
Taigi tikrai garbės premiją dovanoju savo tėvams, nepalikusiems manęs ant asfalto. Ačiū jiems ir Dievui, rimtai išsaugojo mano sveiką kailį.
Stovyklos – atradimų laikas
Vos nepamiršau! Mane kasmet išleisdavo į vieną ar net kelias stovyklas. Taip, jose taip pat lipau per langus. Nes kitame būryje siaubo istorijas įdomiau pasakojo. Nors gal labiausiai tai dėl vaikinų. Žinau žinau, neoriginalu.
Stovyklose susirinkau krūvas netikėčiausių patirčių. Visą naktį trunkantys šokių maratonai, staiga visai savaitei dėmesio netekę kompiuteriai, mobiliųjų bei planšečių ekranai, puikūs vadovai bei dar puikesnių lektorių paskaitos! Stovyklos man – apie atradimų laiką, kai nepažįstama kambariokė tampa puikia drauge, o vadovų siūloma veikla nepalieka vietos menkos vertės užsiėmimams.
Taip, mes užaugome lakstydami kieme su draugais, lankydami senelius kaimuose ar maldamiesi dviračiais kitame miesto rajone. Nujaučiame, kad šiandien paaugliams įprasčiau laiką leisti naršant po interneto platybes. Jie net bendrauja SMS žinutėmis ar per socialinius tinklus. Tačiau „įprasčiau“ – dar nereiškia „įdomiau“. Tai gal imkime ir kvieskime jaunuolius į vasaros nuotykius ne ekrane?
Ir jei jūs auginate paauglį, turite krikšto dukrą ar sūnų, jaunesnį brolį ar sesę – nepalikite jo vasaroti ant asfalto. Aš rekomenduoju kokybišką laiką ne mieste... Šią vasarą vyks kelios dešimtys stovyklų paaugliams. Viena jų – „Esi vertas daugiau“!
Čia laukia nuotykis, kupinas susitikimų, džiaugsmo, iššūkių, kūrybinių dirbtuvių, teminių vakarų, žygių, sporto, draugysčių ir, žinoma, maldos.
Organizatoriai žada, kad kiekvieno dalyvio lauks visą širdį atiduodantys savanoriai, tereikia ryžtis įveikti pirmąjį – registracijos – žingsnį.
