Ką tik grįžau iš Romos, kur pirmiausia dalyvavom diakonams skirto Jubiliejaus pasirengime, o vėliau ir pačiame šventime... Šventojo Tėvo nebuvimas per Jubiliejinius renginius tik dar labiau priminė – į Romą juk piligrimai keliauja labiausiai, ir galiausiai ne pas popiežių, o pas Viešpatį ir prie Apaštalų kapų, kad Petro įpėdiniai sustiprintų jų tikėjimą Prisikėlusiuoju! Tai yra tikrasis jubileo – džiaugsmas dėl Kristaus pergalės prieš mirtį ir mūsų įtraukimas į tą triumfą!

Todėl toliau bandome keliauti kaip vilties piligrimai Jubiliejaus keliais ir išmokti atleisti skolas, toliau bandom suprasti Bažnyčios realų Sinodinį kelią, toliau bandom pažinti ir suprasti konkrečių Ukrainos žmonių ašaras ir... dėkingumą mūsų žmonėms (nors turbūt mes liksime jiems amžinai skolingi!), toliau mokomės branginti savo Laisvę ir per šventes, ir kasdienybėje.

Na, o Artuma ir šiais, Malonės metais, pažada tęsti tą pačią kelionę – su Bažnyčia, su Jubiliejumi, su Sinodu. Gal kas nors galvoja ar tikisi, kad pagaliau baigėsi tas Sinodas, baigsis ir tie popiežiaus Pranciškaus svaičiojimai apie kažkokį sinodinį keliavimą... Pasirodo – ne, Sinodas tik prasideda!

Švęsdami Viešpaties užgimimą ir žengdami per Jubiliejines duris linkime vilties, kuri nenuvilia!

Artumos redakcija

• bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje
• https://www.prenumeruok.lt (indeksas 5010)
• http://prenumerata.lt/leidiniai/Artuma/1813
• redakcijoje (Papilio g. 5 (II aukštas), Kaunas)

Būti Vilties piligrimais kviečia mus pats popiežius Pranciškus. Prieš keletą metų Krokuvoje jis paragino jaunimą keltis nuo sofų ir autis žygio batus. Kad pajustume, jog gyvename, o ne vegetuojame. Kad ne viskas pas mus įprastai gerai. Kad krikščioniui būdingas nuolatinis atsinaujinimas, Jėzaus įvardytas metanojos – atsivertimo terminu.