Artumos bičiuliai,
nors šis numeris – vasariškai dvigubas, tačiau birželis užderėjo tiek nuostabių įvykių ir tekstų, kad mums reikėtų dar dvigubai storesnio žurnalo, norint visa tai sutalpinti! Todėl išties kankinomės – kaip padovanoti jums svarbiausius dalykus?!
Antai jau vien Gailestingumo kongresas, praūžęs it vasaros viesulas, daugelį nustebino ir sužavėjo ne tik savo grandioziniu didingumu, kitus paliko abejojančius – ar tikrai matė Dangaus ženklus, ar tik lazerių šou...Bet svarbiausia – paliko apstybę liudijimų ir tekstų apie Dievo Gailestingumo tikrovę šiandien. Tad mes bandome tai apžvelgti ir kai kuriuos pranešimus publikuoti ištisai, kitus dar tikimės skelbti ateityje, nes jie verti įdėmaus įsigilinimo. Baisu tik vieno – kad tūkstančius kartų kartojamas žodis gailestingumas nenuvertėtų... O gausiai kritęs į gyvas širdis išliktų gyvas tarp mūsų. Kaip mūsų tikėjimo protėvių hebrajų kalba, kuri labai nemėgo abstraktybių, o gailestingumu vadino ištikimąją meilę, taip ir mūsų kasdienybė težydi ir teskleidžia ištikimos meilės kvapą.
Taip, Kristaus šviesa šviečia tamsoje, nors tamsa jos ir nepriėmė (plg. Jn 1, 5, 11). Tačiau šis atmetimas nereiškia, kad trūksta Dievo meilės: „Kai pakelsite Žmogaus Sūnų, – sako Viešpats, – tada suprasite, kad Aš Esu, ir kad nieko nedarau iš savęs, bet kalbu tai, ką Tėvas man nurodė“ (Jn 8, 28). Būtina pereiti per Nukryžiuotojo kančią, kad mus apšviestų Prisikėlusiojo šlovė, nes nuo pat pradžių Tėvas moko mus atiduoti savo gyvybę, o Sūnus, kuris gauna gyvybę iš Jo, ją suteikia visiems Šventosios Dvasios galia. Būtent todėl kryžius yra spindintis Jo meilės ženklas.
Tai popiežiaus Leono XIV tomis pačiomis birželio dienomis jam besilankant Ispanijoje ištarti žodžiai, kurių lietuviškos vasaros įvykių gausoje vos nepražiūrėjom. Tad norime bent truputį su jumis pasidalinti ir tais įspūdingais Barselonos bazilikos vaizdais, ir Šventojo Tėvo skvarbiais bei įžvalgiais žodžiais. Iš esmės jie – apie tą patį: ne mes pastatysime šventovę Dievui gyventi, o tik Jis stato, ir pirmiausia – mus pačius kaip savo šventoves, kuriose gyvuoja Šventoji Dvasia! Mes gi esame kviečiami bendradarbiauti su Juo ir atstatyti savo apgriuvusias Jeruzales...
Gausaus, vaisingo ir tikrai įdomaus jums skaitymo. Na, ir žinoma, nepamirškim kūrinijoje gėrėtis Kūrėju ir džiaugtis vasaros akimirkomis! Linkiu ir jums, ir sau, jūsų –
diakonas Darius Chmieliauskas
