Mielos Artumos sesės ir broliai,
atrodė akivaizdu, kad ir mes žurnale skirsime daug dėmesio šventajam Pranciškui, kuomet ne tik pranciškoniškoji šeima, bet ir visa Bažnyčia švenčia Asyžiaus Mažutėlio Tranzito – Perėjimo, gimimo Dangui – 800 metų jubiliejų; tačiau, kai pradėjome skaityti popiežiaus Leono šiems jubiliejiniams metams skirtą laišką ir mūsų autorių parengtus straipsnius, o galiausiai, kai prisiminėm paties Pranciškaus Ramybės maldą – tiesiog šiurpas ėjo matant, kaip viskas tebėra aktualu šiandien! Kaip taip įmanoma – prieš aštuonis šimtmečius gyvenusio žmogaus žodžiai ir gyvenimas skamba taip, lyg jis gyventų ir mirtų šiandien...
Net ir pati Pranciškaus švento gyvenimo pradžia – kai jis meldėsi mažutėje, beveik sugriuvusioje San Damiano bažnyčioje priešais šį kryžių, pažvelgė į jį, o tada – pats Jėzus atsimerkė ir prabilo jam:
Pranciškau, eik ir atstatyk mano namus, kurie, kaip matai, visiškai griūva.
Žinoma, jis suprato, kad reikia atstatyti šią bažnytėlę ir ėmėsi ją kuopti, mūryti, gražinti... O Viešpats, pasirodo, kalbėjo apie to meto Bažnyčią – iš vidaus draskomą, griūvančią, pūvančią nuo savo galios ir turtų... Ir Pranciškus pakluso – ėjo kaip nuolankus ir neturtingas tarnas (beje, turbūt dėl to niekada ir kunigu netapęs, o likęs diakonu), ir atstatė – ne tik tą bažnytėlę, bet ir pačiai Bažnyčiai įkvėpė visiškai naujos gyvybės – gaivaus, paprasto, visus Dievo vaikus ir visus kitus Jo sutvėrimus apglėbiančio evangelinio gyvenimo džiaugsmo!
Ar tai tik graži istorija vaikučiams ir sentimentalioms sieloms? Šventųjų pavyzdžius Bažnyčia iškelia ne tam, kad adoruotume, kokie herojai jie buvo tada, bet labiausiai tam, kad mus įkvėptų ir pastiprintų šiandien, čia ir dabar būti tokiais pat herojais, t. y. šventais ten, kur esame. O ką šiandien matome už lango, čia ir dabar? Iš po sovietmečio griuvėsių atgautas, atstatytas ir naujai pastatytas mūsų didingas šventoves. Dar ir naujų gražiausių parapijos namų ir klebonijų kiek pristatyta! O kas jų viduje? Lyg ir tuštėja... Ar dar baisiau... Ir negi vis dar manome, kad tai – tik kunigų reikalas?! Užtenka – jie ir taip per daug vargo jas bestatydami. Dabar mes visi turime rūpintis, kad jos būtų iš vidaus atstatytos ir atgytų tikram evangeliniam gyvenimui – atgailos, atsiteisimo ir ištikimos Dievo meilės liudijimui.
Be to, Bažnyčia kasmet spalį primena mums misijų svarbą – skiria joms ne tik trečiąjį sekmadienį, bet ir visą šį mėnesį. Tuo pabrėžiama, kad misijos yra viena esminių mūsų visų – pakrikštytųjų – atsakomybių ir užduočių: dalytis Gerąja Naujiena, eiti ir skelbti, kad Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo Sūnų, kad mes būtume labiausiai laimingi. Todėl verta įsižiūrėti ir į didžius, o sykiu tokius paprastus misionierius, esančius visai greta mūsų. Pavyzdžiui, tėvą Hermaną, seserį Rozaną, arkivyskupą Visvaldą.
Tad drįskime ir mes išgirsti Dievo kvietimą būti šventiems, nebijantiems atsiliepti į Viešpaties prašymą, skambantį šiandien mums:
Eik ir atstatyk mano griūvančią Bažnyčią!
Ir tai daryti su Pranciškaus Ramybės malda... kuri man pačiam yra didžiulis iššūkis... ir net diakonu jo akivaizdoje baisu vadintis! Bet drąsinuos, meldžiu, bandau ir aš,
