Lapkričio „Artuma“: laiškas skaitytojams

Tėvo Visvaldo žinutė iš kankinamos Ukrainos

Arkivyskupas Visvaldas Kulbokas

 2026-ųjų rugsėjis ir spalis pasižymėjo suaktyvėjusiomis pastangomis dėl Oleškų miesto gyventojų evakuacijos. Miestas yra prie Dnipro upės, rusų okupuotoje zonoje, o kitoje upės pusėje – neokupuotas Chersono miestas. Chersone vis dar veikia dvi iš trijų katalikiškų parapijų. Viena jų, esanti arti upės, negali veikti, nes kiekvienas gyvas padaras, priartėjęs prie Dnipro upės, beveik 100 procentų rizikuoja gyvybe.

Tuo tarpu Oleškuose dar sunkiau: nėra elektros nei telefono ryšio, išskyrus ligoninės patalpas. Maistas irgi yra pasiekiamas vien tik per minų laukus. Todėl tame mieste likę maždaug 2000 gyventojų. Jie yra ir popiežiaus Leono XIV, ir visų mūsų maldose, visi stengiamės jiems padėti.

Dėkui Dievui – šiandien, spalio 23-ąją, pranešta, kad nuo spalio 29-osios bus paskelbtos paliaubos, su kuriomis Vladimiras Putinas sutiko dėl Melanijos Trump prašymų. Kremlius partneriu pasirinko Baltuosius Rūmus, o ne Raudonąjį Kryžių, Jungtinių Tautų Organizaciją ar Šventąjį Sostą, kurie paliaubų prašė jau ilgą laiką. Tačiau dėkui Dievui už bet kokį formatą, kuris gelbsti žmones.

Arkivyskupas Visvaldas Kulbokas

* * * 

Diakonas Darius Chmieliauskas

Artumos bičiuliai,

po mūsų pokalbio su arkivyskupu Visvaldu spalio numeryje supratau, kad dabar, kai Ukraina po dvylikos metų rusijos atakų ir penkerių metų intensyvaus, brutaliausio teroristinio karo yra likusi beveik be ginklų, kai pasaulio didžiausieji jau beveik prie vieno stalo ją dalijasi, o mažesnieji lyg išsigandę užsiima labiau savo kiemo radikalais, mes kaip niekada anksčiau turim daryti viską, jog pasaulis ir, pirmiausia, patys jos neužmirštume. Tad bandysime kas mėnesį  pasiūlyti tiesioginę žinutę, priminimą iš Kyjivo – iš tėvo Visvaldo, kuris greta visų savo diplomatinių darbų, nuo pat pirmųjų karo akimirkų buvo ir išlieka tikras tėvas, kuriam skauda dėl kiekvieno ukrainiečio kaip dėl savo sūnaus ar dukros, ir kuris daro daugiau, nei reikalautų jo pareigos. Be galo ačiū jam ne vien už tai, kad greta visų kasdien išgyvenamų karo košmarų, jis skiria laiko ir mums, bet ir dėl to, kad jo laikysenoje matome tikrą gerojo ganytojo pavyzdį.

Na, o šis Artumos numeris, neslėpsiu, įkvėptas ne tik to, jog Bažnyčia ką tik minėjo 60-metį nuo istorinio Vatikano II Susirinkimo deklaracijos Nostra Aetate, visiškai naujai pažvelgusios į katalikų santykius su kitomis religijomis. Ši tema mums pasirodė kaip niekada anksčiau aktuali Lietuvoje, kai politikoje matome asmenis, net kelis kartus nuteistus už antisemitizmą ir vis dar susilaukiančius nemažos dalies žmonių, net ir katalikų, net ir dvasininkų palaikymo. Matome anksčiau neregėtus neapykantos proveržius kitataučiams ar kitų religijų žmonėms; todėl negalima apsimesti, kad tai mūsų neliečia... Ypač tuomet, kai Motina Bažnyčia mus moko visai kitokio požiūrio ir santykių.

Ir todėl Artuma šįkart jus pasitinka įspūdingu paveikslu – Marko Šagalo, litvako, iš LDK kultūrinio regiono kilusio žydo. 1938 m. nutapytas Kristus vaizduojamas ne tik kaip Išgelbėtojas. Jis vilki žydišką maldos skraistę – talitą. Aplink matomi smurtas, deganti sinagoga, bėgantys žmonės ir naikinamas žydų pasaulis. Tai sukurta, kai Europoje sparčiai stiprėjo antisemitizmas, o nacistinėje Vokietijoje vyko žydų persekiojimas. Kristaus nukryžiavimas čia tampa nekalto žmogaus kančios ir žydų tautos persekiojimo simboliu. Šagalas ne tiesiog perėmė krikščionišką motyvą. Jis jį interpretavo savaip – parodė Jėzų kaip žydą ir susiejo Jo kančią su žydų tautos istorija.

Tad šiuo vaizdiniu ir numerio straipsniais mes taip pat pasisakome prieš bet kokį antisemitizmą, neapykantą kitaminčiams ir abejingumą kito žmogaus kančiai. Kviečiame eiti vilties keliu.

diakonas Darius Chmieliauskas