Kai prieš 35-erius metus, 1989-aisiais, stojome į Baltijos kelią, ore jau tvyrojo artėjančios laisvės dvelksmas. Galėtume sakyti, kad laisvė buvo išmelsta ir kitame kelyje – į Šiluvą. Paradoksalu, tačiau pati Šiluva vis tapdavo vieta, kur aštriai susikirsdavo laisve alsuojančiųjų ir laisvę gniaužiančiųjų keliai. Ir taip per visas okupacijas.

Taip malonu vis dažniau išgirsti iš kartu keliaujančiųjų šviesiai tariamą įspūdį, kad mūsų pakelėse nebesimato šiukšlių – tai juk pirmoji Žemės globos apraiška.

Pabėgėlių krizė augina sienas. Tačiau šiapus lieka moralinė dilema – kaip migracijos grėsmių akivaizdoje išlikti žmonėmis? Atsakymas nulems, ar vadinsimės krikščionimis, ar jais būsime.

Sekminių antrąją dieną, kai švenčiama Marija – Bažnyčios Motina, Kauno kurijoje susirinko trys dešimtys asmenų iš visos Lietuvos – Jubiliejaus koordinatoriai vyskupijose ir pastoracijos bendradarbiai, pakviesti pokalbio Dvasioje metodu perskaityti bulę ir pasidalyti įžvalgomis, pasiūlyti pastoracines gaires, kaip jie matytų Jubiliejaus šventimą. Artumos skaitytojams pateikiame šio darbo vaisius, kad jie skatintų kuo prasmingiau švęsti Jubiliejų ir naujais įkvėpimais stiprintų Vilties piligrimystę.

Šiandien pakalbėkime apie mūsų atsakomybę už Bažnyčios misiją. Misija yra ne tik viena iš Bažnyčios veiklų, bet ir jos esmė: Bažnyčia yra misija. Misijos tikslas – ir Bažnyčios egzistavimo paskirtis – yra pasaulio perkeitimas, sukrikščioninimas.

Saulėtą gegužės savaitę po Romos dangumi susitiko visų šalių Vyskupų konferencijų atstovai, besidarbuojantys jaunimo sielovadoje. Tarptautiniame jaunimo pastoracijos kongrese – ir pagyrimai, ir kritika, ir nauji metodai, ir aktualijos. Dėmesio centre – tiesioginis Bažnyčios darbuotojų pokalbis su popiežiumi Pranciškumi. Štai, imkite ir skaitykite. Ciao!

Evangelijoje pagal Matą (22, 37–40) Jėzus, atsakydamas į klausimą apie didžiausią Dievo Įsakymą, sujungia du į vieną: pirmąjį Didįjį įsakymą „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu“ ir antrąjį, panašų į jį – „Mylėk savo artimą kaip save patį“, sakydamas, kad „šitais dviem remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“. Tuo Jis suteikia artimo meilei kitą turinį... O tai reiškia ir savęs meilei, tarsi primindamas mums, kad reikia pirmiausia save mylėti. Tad kas gi tas mano artimas Jėzaus akimis?