©synod.va / Lagarica nuotraukos
Spalis mums jau tampa ne tik Misijų, bet ir Sinodo mėnesiu, nes pastaruosius dvejus metus šį mėnesį Vatikane vykdavo vyskupų Sinodo apie sinodiškumą generalinės asamblėjos. Todėl neatsitiktinai turbūt šį spalį Romoje vyksta Sinodinio kelio dalyvių Jubiliejus, kuriame dalyvauti pakviesti visų lygių sinodinio proceso dalyviai iš viso pasaulio. Jubiliejinių metų pradžioje vykusiame diakonų Jubiliejuje savo patirtimi ir įžvalgomis dalijosi vienintelis nuolatinis diakonas abiejų Sinodo baigiamųjų asamblėjų narys Geert De Cubber iš Belgijos. Tad siūlome mūsų skaitytojams pokalbį su juo; kalbina Artumos redaktorius ir nuolatinis diakonas Darius Chmieliauskas.
– Gal galėtum truputį papasakoti apie save.
– Man – penkiasdešimt, esu susituokęs beveik dvidešimt aštuonerius metus, turime tris pilnamečius sūnus. Penkiolika metų dėsčiau aukštojoje mokykloje, vėliau penkerius dirbau žurnalistu katalikiškame Belgijos žurnale. 2013 m. tapau diakonu. 2020-aisiais naujasis Gento vyskupas pakvietė mane į savo komandą – pradžioje buvau atsakingas už katechezę, jaunimo ir šeimų sielovadą, o praėjusiais metais tapau jo atstovu spaudai. Visuomet dirbau komunikacijos, žurnalistikos ir socialinių įgūdžių srityse.
– Kaip tapai diakonu?
– Vis juokauju, kad dėl to „kalta“ žmona. Gimus trečiam sūnui ji sakė, kad nori studijuoti ką nors, kas susiję su tikėjimu. Trejus metus mokėsi tikybos mokytojų kursuose. Kasmet parnešdavo brošiūrą, kurioje buvo sakinys – programa skirta ir diakonams. Pirmaisiais metais atidėjau, antraisiais – „pagūglinau“ ir pagalvojau – gerai, jog Bažnyčioje yra tokių žmonių...
Trečiaisiais metais dalyvavome šeimų rekolekcijose vienuolyne. Ten vienas bičiulis pasidalijo: „Dalyvauju diakonų programoje.“ Tada pirmąkart susimąsčiau: ar tai galėtų būti kažkas man, mums? Pamenu, po vienos labai ankstyvos maldos, 4 val. ryto su juo pradėjome kalbėtis apie diakonatą – ką jam tai reiškia, kodėl tai daro, nes ir taip turi didelę šeimą... Turėjau daugybę klausimų. Kalbėjomės gal tris valandas, o kai grįžau pas dar miegančią žmoną, jai pasakiau: „Žinai, bet nematau priežasties, kodėl neturėčiau to pabandyti. Ar sutinki? Ar būsi šalia manęs šiame kelyje?“ Ji atsakė: „Taip.“
Ir prasidėjo. Ėmiau svarstyti. Per tą laiką girdėjome daug diakonų liudijimų apie savo pašaukimą ir ką tai jiems reiškia, kaip į tai įsitraukė jų žmonos ir pan. Labai skirtingos istorijos, todėl pagalvojome, kad jei jie gali, tad gal ir mes rasime savo vietą. Pradėjome diakonų programą, o po ketverių metų buvau įšventintas. Nors daug abejojau, bet galiausiai nusprendžiau, kad viskas bus gerai, einant su Dievu ir su žmona.
– Žmona palaikė iki galo?!
– Labai! Kartais sakau, kad tuo metu ji buvo labiau diakonė nei aš. Žmona mokytojavo, ir tai, kaip nuostabiai elgėsi su savo mokiniais, buvo labai diakoniška. Ji tikrai stengėsi juos išklausyti, būti šalia, kai šie turėjo įvairių gyvenimo klausimų.
– O kaip nutiko, kad buvai paskirtas Sinodo delegatu?
– Nuo pat pradžių dalyvavau sinodiniame procese vyskupijoje. Mūsų vyskupas – buvęs Belgijos trapistų vienuolyno abatas. O bendros įžvalgos (discernment) metodas yra būdingas ne tik jėzuitams, bet ir benediktinams bei trapistams. Todėl vyskupas buvo labai laimingas, kai paaiškėjo, kad Sinodas bus skirtas sinodiškumui. Aš taip pat džiaugiausi, nes žinojau, kaip vienuoliai tuo naudojasi savo bendruomenėje. Taigi, vyskupas pakvietė mane būti mūsų vyskupijos Sinodinio kelio koordinatoriumi. Prisiėmiau atsakomybę, rengiau ir mūsų vyskupijos ataskaitą, ir prisidėjau prie nacionalinės.
Žemyniniam Sinodo etapui atėjus reikėjo keturių delegatų iš kiekvienos šalies: vyskupų konferencijos pirmininko, o kiti trys – pasirenkami. Belgijoje turėjo būti iš prancūziškai ir flamandiškai kalbančių dalių, ir kas nors iš sostinės. Tapau flamandų atstovu. Be to, po du vyrus ir moteris. Mūsų kardinolas De Kesel, tuo metu dar arkivyskupas, sakė, kad deleguojant yra privalumas, jog esu ir diakonas (vėliau paaiškėjo, kad šiame etape buvo tik dar vienas diakonas).
Prisimenu, Žemyno sinodinėj asamblėjoj su kitu delegatu svarstėme, kad būtų gerai, jei ne tik vyskupai vyktų į tikrąjį Sinodą Romoje. Nė negalvojome būti Sinodo nariais. Tiesiog norėjome padaryti trumpą pristatymą arba pasidalyti liudijimu, pabūti ten vieną kitą dieną.
Ir, kaip paaiškėjo, kituose žemynuose vyko panašūs svarstymai. Tad buvo labai malonu ir netikėta, kai popiežius Pranciškus paskelbė, jog Vyskupų Sinode dalyvaus ir nariai nevyskupai, ir kad jie turėtų būti atrinkti iš Žemyninių asamblėjų. Kiekvieno žemyno atstovų turėtų būti po dešimtį. Galiausiai jų buvo devyniasdešimt, nes paskyrė keletą papildomų.
Maždaug gegužę mūsų paklausė, ar neprieštaraujame, kad mūsų vardus pateiktų Romai. Tuo metu buvau įsitikinęs, kad manęs nepasirinks. Bet suvokiau, kad jei vis tik pasirinktų, tuomet negalėsiu atsisakyti vykti. Tai pasakiau žmonai, vaikams, ir jie mane visiškai palaikė. Liepos 1 d. gavau žinutę iš Sinodo sekretoriato, kad esu įtrauktas į sąrašą kaip vienas iš Sinodo narių. Neturiu jokio supratimo, kas mane nominavo, bet tuo momentu supratau man tekusią didelę atsakomybę. Pasakiau žmonai: „Tai atsakomybė – turiu tai daryti rimtai.“ Man labai pasisekė, kad kiti nariai nevyskupai taip pat labai rimtai tai vertino. Manau, tai mūsų dovana Sinodui ir Bažnyčiai.
– Ar tik atvykęs į Romą supratai, kad esi vienintelis nuolatinis diakonas?
– Kol dar nebuvo viešai paskelbtas visas sąrašas, to nežinojau. Perskaičiau įvairių pranešimų žiniasklaidoje, sakančių: „Yra viena grupė, kuri pamiršta, – diakonai.“ Reikia pripažinti, tame buvo tiesos. Tada ėmiau domėtis, ar yra daugiau diakonų, neradau nė vieno. Dokumentuose buvau vadinamas tiesiog „ponu Geert De Cubber iš Belgijos“, be jokios užuominos, kad esu diakonas. Vėliau tai pataisė.
Žmogus iš Sinodo sekretoriato komunikacijos man pasakė, kad yra dar vienas melchitų apeigų diakonas, bet jis greitai taps kunigu. Tad jis nėra nuolatinis diakonas. Atvykęs į Sinodo rekolekcijas Sakrofane pirmą vakarą sutikau tą diakoną. Iš jo sužinojau, kad yra dar vienas – iš sirų katalikų Bažnyčios. Jis vadina save diakonu, bet nebuvo įšventintas. Greičiausiai – subdiakonas. Taigi, kalbant apie nuolatinius diakonus, buvau toks vienintelis. Žinoma, tai įpareigoja, nes staiga tapau tarsi visos vienos grupės atstovu.
Per Sinodą diakonatas buvo gana daug aptarinėjamas. Pastebėjau, kad kai kurios mintys visai neatitiko to, ką mes laikome nuolatiniu diakonatu. Kažkas man pasakė: „Tu turi pasakyti, ką reiškia būti diakonu. Turi paliudyti.“ Per vieną iš laisvų pasisakymų tai ir padariau. Papasakojau savo bendrakeleiviams Sinode, ką man reiškia diakonatas. Pabrėžiau jo sakramentinį pobūdį, kaip labai svarbu būti įšventintam. Sinodo darbo dokumente buvo labai paprastas klausimas: „Ar įsivaizduojate moteris diakones?“ Savo kolegoms pasakiau: „Man atsakyti paprasta – taip.“ Vienintelis dalykas, kurio turime saugotis, kad įšventindami moteris jų nesuklerikalintume. Tikrasis pavojus yra klerikalizmas. Bet vėlgi, klerikalizmo pavojus egzistuoja visiems, net ir tiems, kurie nėra įšventinti.
Tačiau man vis dar svarbu, kad jeigu moterys būtų įšventinamos, tai vyktų dėl teisingų priežasčių – dėl tarnystės, o ne dėl galios ar valdžios. Ir turime gerbti unikalų pašaukimą, nes diakonystė yra savarankiškas pašaukimas. Diakonai nori būti diakonais. Jie nenori būti pusiau kunigais ar pakaitiniais kunigais.
– Beje, pirmosios asamblėjos metu pastebėta, kad kunigų atstovavimas buvo labai silpnas. Bet ar keltas klausimas, kodėl dalyvauja tik vienas diakonas?
– Iš tiesų – ne, nes kunigų buvo daugiau nei diakonų. Praėjus pusmečiui po pirmos sesijos suorganizuotas atskiras susitikimas su parapijų kunigais, – tarsi atsakas į tą kunigų trūkumą plenarinėje asamblėjoje. Gal būtų buvę prasminga padaryti kažką panašaus ir diakonams. Na, bet dabar jau „po visko“.
– Sakei, kad Sinode daug kalbėta apie diakonatą. Apie ką konkrečiai diskutuota: apie patį diakonatą? Apie moterų diakonatą? Ar apie vyrų nuolatinį diakonatą?
– Taip, apie visus tris! Be to, diskutuota ir apie pereinamąjį (tranzitinį) diakonatą. Vienoje diskusijoje net taip klausta: ar tikrai turėtume pirmiausia šventinti diakonu, o tik tada – kunigu? Gal reikėtų tiesiog iš karto šventinti arba kunigu, arba diakonu? Esą tai būtų „grynesnė“ pašaukimo forma ir grynesnė šventimų struktūra. Nežinau, kokios teologinės tokio modelio pasekmės tarnystės (šventimų) supratimui, bet gal irgi verta svarstyti. Ir tai yra viena iš teologų užduočių, ypač dabar, po Sinodo.
– Kokie įspūdžiai liko po diskusijų apie diakonatą?
– Įspūdžiai įvairūs, nes kai kuriose pasaulio vietose nuolatinis diakonatas tiesiog neegzistuoja. Suprantu, kodėl kai kurie nesuprato, „apie ką jis kalba“, „kas jis toks“. Priėmiau tai ir buvau pasirengęs paaiškinti. Jaučiu, kad pavyko, ypač per diskusijas prie apskritojo stalo, kur turėjau tiesioginį kontaktą. Jie tikrai klausėsi ir norėjo išgirsti.
Tai vienas iš sinodinio proceso „šalutinių“ vaisių – užmezgi labai stiprius santykius su žmonėmis. Sėdėdamas prie tų stalų kalbiesi su žmogumi, žiūri jam tiesiai į akis, ir nėra kur pabėgti. Negali išsisukti. Jei tau užduodamas klausimas – turi atsakyti. Ir tie žmonės tampa tavo draugais. O kai kalbi su draugais, broliais, seserimis – jei ko nors nesupranti, nori suprasti.
Tai buvo puiki proga paaiškinti, ką reiškia nuolatinis diakonatas, ir papildyti tai, ką buvau sakęs. Mane labiausiai sujaudino pokytis, kuris įvyko per visą procesą. Prisimenu vieną pokalbį vakarienės metu Sakrofane. Sėdėjau šalia vyskupo, kuris nebuvo pratęs prie nuolatinių diakonų. Prisistačiau kaip diakonas. „Tai kada būsite įšventintas kunigu?“ Atsakiau: „Ne, esu nuolatinis diakonas. Tai reiškia, kad liksiu diakonu ir vieną dieną kaip diakonas mirsiu.“ Jis pažiūrėjo į mane ir pasakė: „Mums nereikia diakonų. Mes turime pakankamai kunigų.“
Tą akimirką mano diakoniška širdis sudužo. Bet nekaltinu, jie paprasčiausiai nežino, ką reiškia turėti nuolatinių diakonų, nes niekada jų neturėjo. Po mano pasisakymo ir diskusijų prie stalų, kur taip pat sėdėjo vyskupai, turėję diakonų ir galėję pasidalyti, ką tai reiškia jų bendruomenėms, tas pats vyskupas priėjo prie manęs ir tarė: „Tu mane privertei susimąstyti. Turiu apie tai pagalvoti.“ Ir, atrodo, kad jis tikrai padarė „namų darbus“, nes antros sesijos metu mes vėl susitikome. Ir vyskupas sako: „Praeitais metais tu mane privertei susimąstyti. Bandome atpažinti, ar tai tinka mums, ar ne.“ Mano manymu, tai – milžiniškas žingsnis. Svarbiausia, kad vyskupas per tą laiką pagalvojo apie pačią diakonų vertę.
Buvo ir daugiau tokių atvejų. Pavyzdžiui, Filipinuose pradėtas planuoti diakonų rengimo projektas. Nesakau, kad tai mano nuopelnas, tikrai ne. Jie pradėjo šį svarstymą dar iki Sinodo. Bet vis tiek tai dideli žingsniai, jei žiūrėtume į Bažnyčią, kuri tampa labiau „diakoniška“ ir pranašiška šio žodžio prasme. Nes diakonas – tai ne tik kažkoks įšventintas patarnautojas prie altoriaus, o kur kas daugiau. Ir jei atpažintume diakonato pranašišką vertę, jis galėtų tapti labai stipria tarnystės forma. Tiek, kiek tai susiję su Bažnyčios pranašiška misija.
– Kaip apibūdintumei šią diakono tarnystės pranašišką vertę Bažnyčiai?
– Kitokia tarnystės forma. Tai įšventinta tarnystė ir celibatiniams vyrams, ir turintiems žmoną bei vaikų. Praktikuota jau nuo seno Romos katalikų tradicijoje. Ir vien šis faktas jau šiek tiek pakeičia tarnystę iš vidaus.
Kitas labai svarbus dalykas yra Lumen gentium citata, kurioje sakoma, kad diakonai yra šventinami ne kunigystei, o tarnystei. Jei neklystu, citata tęsiasi – tarnystei vyskupui. Tad diakonas turėtų būti artimas vyskupo bendradarbis, ir tai galėtų keisti net ir paties vyskupo tarnystę. Diakonas turi būti vyskupo „akys ir ausys“ tose visuomenės vietose, kur vyskupas negali ateiti, neturėtų ateiti, arba paprasčiausiai neateina. Diakonas turi turėti ryšį su visais, ypač su tais, esančiais visuomenės paribiuose, „suteikti balsą tiems, kurie jo neturi, suteikti veidą tiems, kurie yra beveidžiai“. Ir kalbėti už tuos, kurie patys negali prabilti. Štai ką turėtų daryti diakonas.
Prisimenu gražų pokalbį su vienu vokiečių vyskupu. Jis pasakojo, kad visada prašo savo diakonų prieš susitikimą su juo įvardyti vargšų žmonių vardus, kuriuos sutiko per praėjusį laiką. Man tai pasirodė labai stipru, – tikrai, reikia klausti vardų tų, į kuriuos žiūri. Reikia išgirsti jų istorijas. Ir padaryti viską, kad jais pasirūpintum.
Kartais kaip diakonas tiesiog nežinai, ką gali padaryti. Bet tada, manau, diakonas turi laikyti tai savo širdyje, kaip darė Marija. Ji neišsyk suprato, ką girdėjo, bet laikė tai širdyje. Ir aš taip pat – kai išeinu į pasaulį ir išgirstu daugybę istorijų, sekmadienį tarnaudamas jas sugrąžinu prie altoriaus, į Bažnyčios centrą. Kad jų malda būtų išgirsta per mane. Ir būtent taip Bažnyčia gali pasiekti, o per diakoną sugrąžinti ją atgal į centrą, į pačią Bažnyčios širdį. Man atrodo, kad tai turi didžiulį pranašišką potencialą.
– Ar tai galima suprasti kaip realaus tarnaujančio Jėzaus buvimą Bažnyčioje? Ar tai taip pat susiję su sinodiškumu Bažnyčioje?
– Taip, be abejo. Viskas prasideda tada, kai išeini į periferiją. Aišku, jeigu žmogus alkanas, reikia jį pamaitinti. Bet kartais viskas, ką turi padaryti, tai tiesiog ateiti ir klausytis. Tiesiog – „papasakok man savo istoriją.“ Ir ta istorija ateina arba neateina, ir tai irgi gerai. Bet kai ji ateina, gali žmogui atsakyti tik vieną žodį. O kartais nežinai, ką pasakyti. Bet pažadi: „Gerai, tavo istoriją nunešiu į patį centrą per Eucharistiją. Nežinau, ar Eucharistija tau ką nors reiškia, bet mums, krikščionims, tai yra mūsų gyvenimo šerdis, ir aš už tave melsiuosi.“ Ir kai taip pasakai žmogui, ne visada, bet dažniausiai užmezgi ryšį. Tai taip pat yra tarnystė.
Nerijaus Čapo nuotrauka
– Jei grįžtume prie sinodinių susitikimų Romoje, ypač Sakrofane, per rekolekcijas, kaip viskas atrodė?
– Buvo nuostabu! Iš pradžių bijojau, nes nepažinojau nė vieno. Na, kai kuriuos Europos delegatus pažinojau, žinoma, savo kardinolą ir vyskupą, kurį paskyrė Belgijos episkopatas. Bet gyventi kartu tris dienas ir rekolekcijose klausytis Timothy Radcliffe’o OP įžvalgų – tai išties perkeitė situaciją. Jis ragino kalbėti autoritetingai, bet kartu ir nuolankiai. Ir šių dviejų dalykų derinys, bandymas juos išlaikyti pusiausvyroje, buvo didelė pagalba viso Sinodo metu. Radcliffe’as tikrai uždavė toną, nevengė sudėtingų temų, nuo pat pradžių apie tai kalbėjo. Ir manau, būtent tai paskatino delegatus kalbėti laisvai, iš savo Krikšto orumo, kaip lygiems, kaip broliams ir seserims. Šito mes ir išmokome čia.
Būdavo dvi konferencijos ryte, popiet – „dvasinio pokalbio“ laikas, o tada įvairūs pokalbiai per vakarienę ar kitus valgymus. Tai galimybė plačiau, visapusiškiau pažinti žmones. Tarp tų žmonių buvo nemažai ir tėvų ar net senelių. O apie ką kalba tėvai ir seneliai? Apie savo vaikus ir anūkus! Tad visi išsitraukė telefonus ir rodė savo šeimos nuotraukas. Kaip nuostabu! Prisimenu, vienas vyskupas ėjo pro šalį ir sako: „Pirmą kartą per sinodą žmonės rodo savo vaikų nuotraukas.“ Ir tai, vėlgi, yra labai gražu – padėjo užmegzti ryšį, pradėti draugystę, kuri, manau, išliks ilgam.
– Po metų sugrįžai ir..?
– Tada įžanginės rekolekcijos vyko Vatikane, šiek tiek trumpiau, bet jausmas buvo kaip pirmąją mokyklos dieną po labai ilgos pertraukos – vėl sutikti draugus, susipažinti su naujais. Tas tarpinis laikas taip pat padėjo: galėjome patys pastudijuoti. Ir stengtis, kad sinodiškumas neliktų vien teorija, o namuose bandyti įgyvendinti kurį nors sinodinį projektą. Kai kas pasisekė, kai kas – ne.
Man pačiam paaiškėjo, kad santykiai labai svarbu – gal net patys svarbiausi sinodiškumo kontekste. Tai nėra tik kažkoks formalus „verslo“ ryšys. Tai tikras lygiateisių žmonių pokalbis. Net dar nepradėję kalbėti – kaip pakrikštytieji – jūs jau esate draugai. Mes esame Jėzaus draugai. Ir per Jėzų – vieni kitų draugai. Žinoma, jau per Krikštą esame broliai ir seserys, bet čia – dar daugiau. Manau, kad būtent tai lemia, ar kas nors pavyksta, ar ne.
Jeigu žmonės tave pažįsta ir išklauso, ką sakai, jei sąžiningai pasako, kad tai, ką sakai, yra, tarkim, nesąmonė – tai irgi gerai! Tai taip pat yra sinodiškumo dalis. Reikia būti sąžiningam. Jei esi sąžiningas ir rimtai apgalvoji, ką kitas pasakė, tuomet galima kažkur nueiti. Ir galbūt tai nebus idėja, kurią iš pradžių turėjai galvoje.
Manau, jei tikrai paklaustum visų Sinodo narių, ar jie kurią nors dieną jautė, jog Dvasia buvo tarp mūsų, manau, kad daugiau nei 80 proc. atsakytų, kad Ji buvo. Tad visa, kas parašyta Baigiamajame dokumente, turime priimti rimtai. Nes tai ne Europos, ne Azijos, ne Afrikos įsitikinimai – tai tekstas, kurį Sinodas siūlo Visuotinei Bažnyčiai. Kai kuriems tai buvo staigmena – turbūt todėl, kad jie net nesitikėjo, jog galime nueiti taip toli kai kuriose temose. Bet man tai sinodinio atsivertimo ženklas.
– Nuostabu, kad per tokį trumpą laiką įmanoma taip giliai paliesti ir ganytojų, ir visų tokių skirtingų žmonių širdis bei protus!
– Tikrai taip! Ir vyskupai, kardinolai kalbėjo apie sinodinę atsivertimo patirtį, kai pats pereini per tam tikrą sinodinį metodą. Nors sinodiškumas pats savaime nėra metodas – tai gyvenimo būdas. Tačiau yra įvairių sinodinių metodų. Tas, kurį naudojome Sinode, pavadintas „pokalbiu Dvasioje“. Labai galingas kelias, nes per trumpą laiką pasiekiamas labai gilus supratimo ir bendravimo lygmuo. Bet tam reikia atvirumo. Būtent jis leidžia, kad tai nebūtų tik asmeninių įsitikinimų klausimas, bet kad tikrai Šventoji Dvasia mus vestų. Žinau, kad kalbėjimas apie Šventąją Dvasią ir apie tai, kad ji mus veda, gali būti klaidingai suprastas. O gal tai tik tavo nuomonė laimėjo?.. Galiu paliudyti, kad čia taip nebuvo.
Jei tikime, kad mus veda Dvasia, tai vienintelis svarbus dalykas. Tuomet turime pasitikėti procesu. Ir net jei rezultatai mums atrodys netikėti, jie vis tiek bus teisingi.
– Ar galėtum teigti, kad per moterų buvimą (pavyzdžiui, diakonų žmonas) Bažnyčios gyvenime atsiranda kažkas naujo, ypatingo, ką Bažnyčia dar turi atrasti?
– Mano pasaulio dalyje tai jau yra gana įprasta – moterys užima vadovaujančias pareigas Bažnyčioje. Jos dirba vyskupo komandoje, yra vyskupo taryboje, dirba kanclerėmis ir pan. Pavyzdžiui, mano kolegė pasaulietė yra vyskupo delegatė švietimo klausimais, kita jo delegatė pašvęstųjų reikalams – sesuo vienuolė. Yra visokių galimybių jau dabar moterims būti vadovaujančiose pozicijose. Ir nėra abejonių, kad turime tas galimybes dar labiau plėsti.
Iš Sinodo išmokau vieną labai svarbų principą: viskas, kas nėra draudžiama Kanonų teisės, yra galima. Taigi pažiūrėkime, kas yra įmanoma. Ir aš manau, kad moterys labai gali Bažnyčiai ir susitikimams suteikti kažką papildomo. Jos gali pažvelgti kitu, nauju žvilgsniu, pamatyti visų klausimų, su kuriais susiduriame, platesnį vaizdą.
Mūsų vyskupijoje yra moteris, atsakinga už kontaktą su seksualinio išnaudojimo aukomis. Ji itin empatiška. Žmonės jai pasakoja savo istorijas, dažnai labai skaudžias. Ir moteris sugeba tinkamai tai priimti, išgirsti ir nuspręsti, kas turėtų būti daroma toliau. Ji gali mums patarti, kokių veiksmų imtis. Ir manau, kad tai yra todėl (bent jau iš dalies, nenorėčiau sakyti „vien dėl to“), kad ji yra moteris.
– Kokia diakonato ateitis Bažnyčioje? Neseniai sužinojau, kad Suomijos liuteronų Bažnyčioje jau daugiau nei 100 metų galioja bažnytinis įstatymas, kad kiekviena bendruomenė, parapija turi turėti ir diakonus, ir kunigus.
– Sakyčiau – darykime tai! Tikrai turime pradėti mąstyti apie tarnystę platesniu mastu, kaip apie visumą. Galbūt parapijai tikrai geriau turėti kunigą ir diakoną. Regis, šv. Ireniejus Lionietis yra pasakęs, kad vyskupas turi dvi rankas: viena yra kunigai, kita – diakonai. Ir kiekvienoje parapijoje jis turėtų turėti abi rankas. Tik taip vyskupas sietųsi su visa Bažnyčia – ne tik liturginiu gyvenimu, ar kunigo veikla, bet ir diakoniškos Bažnyčios veidu.
Manau, toks sprendimas išmintingas. Nesu tikras, ar tai įmanoma artimiausiu metu. Bet nieko blogo svajoti ar pradėti žengti keliu ta kryptimi. Pavyzdžiui, Sinodas padarė sielovadines tarybas – ir parapijų, ir vyskupijų lygmeniu – privalomomis. Kodėl to paties negalėtume padaryti ir su diakonais? Kiekviena parapija turėtų turėti kunigą ir diakoną prie altoriaus. Gal ne ryt, bet gal poryt.
– Viskas – apie tai, kaip skelbti Jėzų, gyvenantį tarp mūsų ir tarnaujantį mums, bei tarnauti Jam – liturgijoje ir rūpinantis vargšais.
– Šitai visada turime prisiminti kaip vieną svarbiausių Sinodo pamokų. Nepaverskime to kova. Tai nėra kova. Turime pasirūpinti, kad Jėzus išliktų centre, kad Evangelija liktų centre. Kaip galime užtikrinti, kad Evangelija būtų gyvas Dievo Žodis 2025-aisiais ar 2050-aisiais? Štai ką visada turime turėti prieš akis.
– Ačiū, diakone Geert, už pasidalijimą, liudijimą ir tarnystę! Ačiū popiežiui Pranciškui, kad pakvietė mus į tokią kelionę, kurią tęsia naujasis popiežius Leonas! Ir ačiū Tau, Jėzau!
Projektą iš dalies finansuoja
