Vieną vakarą į kaimo vikaro namus pasibeldė benamė moteris ir paprašė pagalbos. Vikaras sutriko: buvo gana vėlu, o jis buvo įsitraukęs į pasirengimą pamokslui. Nežinodamas, ką daryti, jis nuoširdžiai pažadėjo už ją pasimelsti. Vėliau toji moteris sukūrė poemą ir perdavė ją priglaudusios įstaigos darbuotojui.

Evangelijose dažnai sutinkame Jėzaus priešpriešą fariziejams. Išganytojas savo mokinius primygtinai perspėja saugotis, kad šie neužsikrėstų fariziejų mąstysena ir širdies kietumo nepridengtų religija. Kad neatsikratėme to ir šiandien, iliustruoja priešiškos kai kurių katalikų reakcijos į dvejus metus (2014–2015) vykusį Vyskupų sinodo šeimai darbą ir popiežiaus Pranciškaus posinodinį paraginimą Amoris laetitia.

Sinodo tėvai patvirtino: „Bažnyčia, suvokdama, jog santuokinio ryšio nutraukimas prieštarauja Dievo valiai, sykiu žino, kad daugelis jos vaikų silpni. Apšviesta Kristaus žvilgsnio, Bažnyčia su meile gręžiasi į netobulai dalyvaujančiuosius jos gyvenime. Ji pripažįsta, jog ir jų gyvenime veikia Dievo malonė, ir drąsina juos daryti gera, su meile rūpintis vienas kitu ir tarnauti bendruomenei, kurioje jie gyvena ir dirba. <...> Neužmirškime, kad Bažnyčios darbas neretai primena darbą karo lauko ligoninėje“ (Amoris laetitia 291).

Besižvalgant po išlikusias palaimintojo Teofiliaus nuotraukas negalima nepastebėti tų, kuriose jis kartu su gausiomis giminaičių, bičiulių ar pažįstamų šeimomis. Akivaizdu, kad šeimų gyvenimas Teofiliui nepaprastai rūpėjo. Tai išduoda ir jo ganytojiškieji laiškai bei nuorodos kunigams, kuriuose atrandame svarbiausias šeimos gyvenimui temas.

Šeimos politika Lietuvoje yra tapusi puikiu politikavimo įrankiu – svarbi visuomenei, bet jai neskiriama reikiamo dėmesio. Kandidatai prieš rinkimus žarsto gausybę pažadų, kaip gerinti šeimų padėtį, o tapę politikais – teikia patrauklių siūlymų, įstatymų pakeitimų. Pastarieji dažniau tinka tik politikų reitingams auginti ir pateiktų (TIK pateiktų!) teisės aktų projektų sąrašui ilginti.

Šią vasarą Lietuvoje viešėjo ir pirmiesiems mūsų krašto nuolatiniams diakonams rekolekcijas vedė Kazimieras ir Angelė AMBROZAIČIAI. Odontologas Kazimieras jau 17 metų kaip nuolatinis diakonas tarnauja Kanados lietuvių Prisikėlimo parapijoje Toronte. Didelę vyro ir žmonos tarnystės dalį užima bendravimas ir pagalba senelių globos namuose. Tad vasarą ir kalbinome juos Artumos redakcijoje klausdami, kaip jie išgyvena savo tarnystę.

Turiu rašyti apie senatvę. Rašysiu tik nuogą tiesą, be jokios poezijos apie gyvenimo rudenį ir panašias nesąmones. Senatvė yra žiauri, sunki ir negraži. Visi vapaliojimai apie jos neva ramybę ir grožį lygintini su tyčiojimusi iš senų žmonių ir pačios senatvės. Nes kokia ji – visi žinome.