Ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2020 m. vasaris 2

Kai nusvyra rankos...

2020-02-26 | Saulena ŽIUGŽDAITĖ
artuma202002-rs-16.jpg
Marijos Stanulytės asociatyvi nuotrauka

s-ziugzdaite.jpgSaulena ŽIUGŽDAITĖ

Prisipažinsiu, jog nemėgstu padejavimų apie mitus ir ypač apie Bažnyčią. Ne iš piršto jie laužiami. Pagal komunikacijos taisykles, jei tave neteisingai suprato, kaltas ne žinios gavėjas, o tu pats, jos perteikėjas. O perteikti svarbius ir pačius svarbiausius dalykus – sunku.

Kalbėti apie Bažnyčios esmę reiškia liestis prie paties Dievo. Juk tai Jo šeima ir projektas. Iš esmės – Trejybės namų durų atvėrimas pakviečiant ir mus vidun, į tą patį neįtikėtinai kaitrų santykį, kurio žaizdras sulydo į Trijų vienybę, tačiau ir išsaugo individualumą. Neįtikėtina! Vien mistikai ir poetai šį tą apie tai nutuokia.

Mums sunku įsivaizduoti Rojų, pomirtinį gyvenimą su Dievu ir ne ką lengviau suprasti, kaip turėtų atrodyti gyvenimas su Juo čia žemėje.

Gal ir esame patyrę akimirkų, kai artumo ir bendrystės išgyvenimas buvo labai stiprus ir apčiuopiamas, jautėmės pasotinti, tačiau taip nutinka toli gražu ne kasdien. Kur kas dažniau išgyvename sveikų santykių stoką, esame patyrę ir patys kitiems leidę išgyventi subtilų atmetimą, pasmerkimą, paslėptą agresiją... Ne paslaptis, kad mūsų sužeistumas bendrą gyvenimą neretai paverčia tikra skaistykla. Juk kuo artimesnis ir gilesnis santykis, tuo stipriau prisiliečiame prie vienas kito žaizdų. Ar įmanoma kitaip? Ar yra kitas kelias į buvimą kartu?

Suprantu visus tuos, kurie saugodami savigarbą pasitraukia iš katalikų ar kitos gilią tradiciją turinčios Bažnyčios ir įkuria savo bendruomenę, tikėdamiesi pradėti rašyti naują, labiau Evangelijos dvasią atspindintį puslapį. Puikiai įsivaizduoju motyvus žmogaus, kuris savo tikėjimą išgyvena privačiai – nebūtinai dėl puikybės ar užgautos savimeilės, gal tiesiog nenorėdamas jaustis atsakingas už svetimas nuodėmes. Nestebina ir pyktis.

Ką darome, kai nusiviliame Bažnyčia? Taip sakant, ką daro vyskupas, kai jam nusvyra rankos dėl kunigų paviršutiniškumo ir nenoro jausti mažiausio diskomforto arba dėl pasauliečių trumparegiškumo ir ambicijų? O ką daro kunigas, kai jį prislegia izoliacija, parapijiečių apkalbos, nepagrįsti lūkesčiai, vidiniai vaidai? Ką daro pasaulietis, kai jo parapijos klebonas įsipainioja į finansines aferas arba paprasčiausiai netiki Dievo? O kaip tada, jei kokiu nors būdu smurtavo prieš tavo ar svetimą vaiką? Ar pareikalauti atsakomybės reikštų pakenkti savo Bažnyčiai?

Ką daro nuolankumui ir klusnumui įsipareigojęs pašvęstojo gyvenimo asmuo, kai vietoj šventumo pavyzdžio mato savo vyresniojo iškrypimą? Ką daro popiežius, kai viso pasaulio akyse yra vadinamas eretiku ar net ir blogiau? Ir kai kaltinimai skamba ne iš tradicinių Bažnyčios priešų, o iš pamaldžių ir išsilavinusių katalikų lūpų? Jei ne asmeniškai, tai viešajame gyvenime kiekvienas susiduriame su vienos, šventos, visuotinės ir apaštalinės Bažnyčios šešėliu.

Iš esmės Bažnyčioje mes esame ne dėl ko kito, o tik dėl santykio – su Dievu ir vienas su kitu. Mus sieja pasitikėjimas, tikėjimas, o ne jokios kitos įsipareigojimo formos. Tad mėginame atsakyti į tą patį klausimą, kuris kyla moteriai, sužinojusiai apie vyro neištikimybę, arba vyrui – apie tai, kad žmona slapta ištuštino banko sąskaitą. Tas pats klausimas užgriūva vaikus, sužinojusius, kad jų tėvai skiriasi. Išduotas pasitikėjimas. Netesėtas meilės pažadas.

Dažniausiai taip baigiasi kiekviena „pirmoji meilė“. Ir ji turi praeiti, išblėsti, nes dar yra ne visa. Dar yra netikra. Nežinau, ar įmanoma išvengti šio tamsaus koridoriaus pakeliui į gilų susitikimą su kitais ir su Dievu. Nežinau, ar įmanoma nuolatinė tobula bendrystė čia žemėje. Labiau manyčiau, jog esame kelyje. Jog viskas, kas ištinka ir nutinka, mus pamažu formuoja – iš grubaus netašyto akmens luito kaldina angelą...

Bendrystės namai ir mokykla, kaip Bažnyčią pavadino šventasis popiežius Jonas Paulius II savo dokumente Novo millennio ineunte, neatsiejami nuo labiausiai paradoksiško, anot popiežiaus, Jėzaus slėpinio – Jo „kančios veido“. Esame taip apsipratę su Nukryžiuotojo atvaizdais savo aplinkoje, kad mūsų nebesukrečia šio reginio absurdiškumas ir siaubas. Dievas, kuris jaučiasi Dievo atmestas, išduotas, apgautas?

Ką tai reiškia man? Į šį klausimą anksčiau ar vėliau kiekvienam tenka atsakyti. Tai laisvas pasirinkimas. „Mane džiugina žinojimas, kad tu lioveisi mumis žavėtis, – laiške jaunam novicijui kadaise rašė senas vienuolis. – Dabar atsirado galimybė, kad pradėsi mus mylėti.“

Kartais apie katalikų tarpusavio santykius kalbame pernelyg sentimentaliai ir idealizuotai, tarsi visas tikinčiųjų gyvenimas būtų viena didelė suneštinė agapė po atlaidų Mišių. Kartais, priešingai, esame ciniški ir leidžiame sau nekreipti dėmesio į užsitęsusį šaltąjį karą, pranašumo demonstravimą ar net viešas patyčias.

Bažnyčios bendrystė svarbi ne vien todėl, kad užtikrina mums giliai trokštamą asmeninį emocinį ir socialinį komfortą, stiprina tapatybę ir teikia daug kitų svarbių privalumų. Ne vien todėl, kad stiprina poveikį aplinkai, leidžia imtis didelių ir svarbių projektų.

Bendrystė yra esminis Bažnyčios bruožas; visa kita – vien priemonės jai pasiekti. Ji – tikriausias Dievo liudijimas: juk „iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai“ (plg. Jn 13). Viena vertus, tai reiškia, kad bendrystės nepasieksime grynai žmogiškomis pastangomis, ir vargas mums, jei nesistengiame atsiverti Dievo veikimui. Antra vertus, bendrystės stoka visiškai iškraipo pačią Bažnyčios prigimtį, sudarko jos esmę. Tada tikrai savaime peršasi klausimas: argi gali karikatūra ką nors įtikinti ar patraukti?


NAUJAUSIAS NUMERIS
SPECIALUSIS 2020 m. balandis

Artuma - artuma202004 spec numeris vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22