Ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2020 m. sausis 1

O kodel tu esi Bažnyčioje?

2020-01-28 | Pokalbis redakcijoje
artuma202001 rs 13 2

 

Ar kada susimąstome – kodėl einame (arba neiname) į bažnyčią? „Kiekvienas turi savęs to paklausti ir atsakyti sau į šį klausimą“, – sako kunigas Artūras. Šiuos metus ketiname žvelgti į Bažnyčią ir į mus joje. O pradedame klausdami – kas mus laiko Bažnyčioje ir kas atstumia nuo jos? Apie tai pokalbio pakvietėme sociologę ir antropologę dr. Ireną Eglę LAUMENSKAITĘ, laidų ir renginių vedėją Rimą ŠAPAUSKĄ,redakcijos kapelioną kunigą Artūrą KAZLAUSKĄ, Artumos dailininkę Silviją KNEZEKYTĘ; pokalbį veda žurnalo vyriausiasis redaktorius diakonas Darius CHMIELIAUSKAS.

Darius: Atrodo, kad čia susirinko vaikščiojantys į bažnyčią. Tai pirmiausia klausiu – kodėl jūs vis dar einate į bažnyčią?

Artūras: Aš ir pats savęs klausiu, kodėl esu Bažnyčioje. Šiandien matau ir kitokių pavyzdžių – išeinančių kunigų. Kai kurie jų buvo tikrai pavyzdiniai kunigai, tiesiog jie išgyvena krizę ir nemato prasmės pasilikti. Šiais laikais, kad pasiliktum Bažnyčioje, nebeužtenka tokių motyvų kaip kitų nuomonė ar baimė. Šiandien visi laisvi rinktis (ačiū Dievui). Kiekvienas turi savęs paklausti – kodėl esu Bažnyčioje? – ir sau atsakyti į šį klausimą.

O atsakymų būtų ne vienas, bet mane šiandien labiausiai įkvepia Josepho Ratzingerio – popiežiaus Benedikto XVI – buvimas Bažnyčioje. Jo mintys man reikšmingos ne tik kaip kunigui, bet ir kaip žmogui. Jeigu vienas didžiųjų XX–XXI a. intelektualų sako „taip“ Bažnyčiai ir krikščionybei, aš irgi sakau „taip“.

Rimas: Velnias kaip riaumojantis liūtas nori, kad žmogus sugriūtų ir pražūtų (plg. 1 Pt 5, 8). Vis dėlto prisimenu kunigo Eitvydo Merkio žodžius: „Jeigu negali nueiti ten, tai šliaužk.“ Mes dažnai pamirštame discipliną, o ji yra svarbi. Sekmadienis nėra laisvadienis ūkio darbams nudirbti; tai šventa diena, skirta Dievui, ją turime švęsti. Tai įsakymas. Taip pat einame į bažnyčią dėkoti Kūrėjui už gyvenimą, už tai, ką turime. Juk negyvenai visą savaitę pats sau, o jeigu ir gyvenai, tai proga prisiminti, kad gyveni ne pats sau.

Ėjimas į bažnyčią yra ir svarbus žmogaus dvasinio gyvenimo pasirinkimas. Galima daug ir gražiai kalbėti apie buvimą su Dievu, dvasingumą, bet jis netikras, jei neinu į bažnyčią ir negyvenu sakramentinio gyvenimo.

Eglė: Šiuo klausimu nereikia turėti iliuzijų – krikščioniškas tikėjimas yra ne privatus, bet asmeniškas ir todėl bažnytiškas. Draugams, kurie save vadina tikinčiais katalikais, bet nevaikšto į bažnyčią, sakau: „Jeigu neisite į bažnyčią, jūs greitai prarasite ir tikėjimą.“

Pati esu išgyvenusi atkritimų, susijusių su žaizdomis, gautomis Bažnyčioje. Tuomet atsitraukdavau nuo maldos, nuo Šventojo Rašto ir, žinoma, nuo praktikos. Žinodavau, kad tebesu Bažnyčioje ir tas etapas praeis, tiesiog turiu jį iškentėti. Prašydavau, kad kiti melstųsi už mane ir pati melsdavausi. Keista, bet tais laikotarpiais Dievas man duodavo kitokį santykį su Juo ir kitokios maldos patirtį.

Kartą sekmadienį pasilikau po Mišių klausydamasi, kas manyje vyksta, ir prašiau Dievo išlaisvinti iš to puolimo kaip apgulties, kuomet per nusivylimą ar žaizdą atsitraukiu nuo Bažnyčios... Kai kunigas palieka kunigystę dėl moters ar kitų konkrečių priežasčių, suprantu, kad jis buvo labai subtiliai piktojo gundomas. Žmogus po truputį tarsi vyniojamas į nematomą kokoną ir taip atskiriamas nuo ryšio su Bažnyčia.

Artūras: Savo jaunimui aiškinu: „Jeigu sekmadienį neisite į bažnyčią, negalėsite būti krikščionimis.“ Po kurio laiko jie sako: „Artūrai, kodėl tu sakai tik sekmadienį? Mes neturime jėgų būti krikščionimis, jeigu kasdien neinam į Mišias.“ Jie patys padarė išvadą, kad tai teikia jėgų.

Silvija: Užpernai vieną dieną realiai svarsčiau išeiti iš Bažnyčios. Skaudžiai susidūrusi su jos narių silpnumu ir nuodėmingumu, nebeturėjau jokių žmogiškų argumentų pasilikti. Tačiau pasilikau, nes pajutau, kad būčiau išėjusi į tuštumą, į niekur. Suvokiau, kad be Bažnyčios neišlaikyčiau ir santykio su Dievu. Tik per ją mano santykis su Dievu ugdomas, auginamas. Ir netgi per visus tuos nuodėmingus Bažnyčios žmones. Tik sužeista, įskaudinta kitų, galiu atleisti, perlipti per save, augti. Vis tik, kad ir kokia nuodėminga Bažnyčia būtų, dėka Jėzaus ji yra ir šventa.

 

 artuma202001 rs 13 1

 

Eglė: Kai man buvo sunkus metas ir tikrovę reikėjo atlaikyti tikėjimu, kiekvieną rytą eidavau į Mišias. Sakydavau: „Jeigu nueini į Mišias – dieną pereini, nenueini – ji tave pervažiuoja.“ Tad ypač turintiems atsakomybių Bažnyčioje ir visuomenėje Mišios nėra ritualas, o jėga, kuri palaiko tikėjimą, drąsą ir gyvenimą tiesoje.

Darius: Bažnyčia gražiai lyginama su Motina; bet supratau, kad man šis palyginimas nėra pakankamas, nes mamos mes nepasirenkame. Gi Bažnyčią palyginu su žmona, kurią pasirinkau. Kaip ir šeimyniniame gyvenime, taip ir Bažnyčioje visi išbandymai, kuriuos pereiname, mus augina. Skyrybos neišspręstų nei mano, nei žmonos problemų, nei mūsų konflikto, o tik dar labiau viską pagilintų. Ir susidūrimas su Bažnyčios žaizdomis mane augina. Pasilikdamas šitame žaizdotame kūne irgi galiu teikti jam gyvybę. Kita vertus, šis santykis nėra vien krizės ir žaizdos, juk didžioji dalis – malonus ir gražus gyvenimas!

Kristus man Bažnyčią duoda ir kaip Motiną, ir kaip savo Sužadėtinę. Tai yra Jo mylimoji, dėl kurios Jis aukoja savo gyvybę. Tad kaip galėčiau pasitraukti nuo Bažnyčios, nepasitraukdamas nuo Kristaus?!

Eglė: Vakar buvau Bernardinų parapijoje. Buvo gera susitikti brangius, pažįstamus žmones, persimesti keliais žodžiais. Mačiau ir visai naujų veidų. Juos kažkas patraukia, jie kažko ieško. Galvojau, koks džiaugsmas yra bažnyčia mieste, nes kaime jau sunku joje likti. Taip, statistika rodo, kad Bažnyčioje žmonių mažėja, tragiškai mažėja jaunimo tikėjimo praktika, bet atėjus čia ir matant tuos gražius žmones skleidžiasi viltis. Bažnyčia nėra nei skaičius, nei ramybė, nei skandalų nebuvimas. Bažnyčia yra kažkas kur kas esmingiau.

Darius: Bet pakalbėkime ir apie skaičius. Viena vertus, laikome save katalikiška šalimi, kur beveik 80 proc. prisipažįsta esą katalikai, kita vertus, tik labai maža dalis kas sekmadienį ateina į bažnyčią – nuo 5 iki 15 proc. Ar turime nusiraminti, – dabar toks laikmetis ir tokia kultūra, – ar visgi turime klausti, kodėl tiek mažai katalikų eina į bažnyčią?

Rimas: Mano žmona yra iš Plungės, todėl jau 20 metų beveik per kiekvienas Kalėdas važiuojame ten, ir matau, kiek Plungės bažnyčioje per šventes būna žmonių. Kai atsidarė Europos Sąjungos sienos ir kilo emigracijos banga, žmonių sumažėjo, bet po to jie pradėjo grįžti.

Žmonės renkasi, kur susiburia stiprios bendruomenės, pavyzdžiui, Vilniuje Bernardinuose, pas joanitus, pas dominikonus. Joanitų bažnyčioj vasarą pati bendruomenė gieda net be choro, užtenka vienuoliams užvesti giesmę. Tikintieji pereina į kitą – kokybinį – lygmenį.

Artūras: Galvoju, kad niekada nebuvo tiek daug sąmoningų Bažnyčios narių kaip šiandien, XXI a. Bent jau kalbant apie Lietuvą.

Rimas: Kita vertus, neseniai viename nedideliame Lietuvos miestelyje nuėjau į ryto Mišias. Būdamas jaunas naujai atėjęs žmogus ir matydamas tą „estetiką“, girdėdamas tą soliuojančių močiučių chorą ir klišėmis kalbantį kunigą, užsikimščiau ausis ir rėkdamas išbėgčiau. Ateini į šaltą bažnyčią ir turi atkentėti Mišias, kurios tau nekalba. Klaikus ir kunigų estetikos suvokimas – bažnyčia išdažyta rožine spalva. Tad atėjęs žmogus mato estetikos, giedojimo ir kalbų karikatūrą.

Eglė: Mane trikdo, jei bažnyčioje matau tik apeigas. Tuomet mes neturime santykio su Dievu, mes Jį tarsi „apeiname“ ir, jei galima, kuo didesniu atstumu. Tos „atliekamos apeigos“ yra tokios negyvos, rutiniškos, mechaniškos. Daug kam tai tikras tikėjimo išbandymas. Tačiau jei esu jau įsišaknijusi Bažnyčioje, galiu ir tokiose Mišiose dalyvauti, bet kiek žmonių man sako: „Kam tokios apeigos? Kokia beprasmybė. Aš ir namuose galiu pasimelsti.“ Tokiose bažnyčiose pasiliks tik tikintys „iš tradicijos“, kurie, būdami garbaus amžiaus, greitai išvis iškeliaus.

Darius: Šimtmečiais žmonės eidavo į bažnyčią iš įpročio, bet dabar tas nebeveikia.

Eglė: Visais laikais, jei nėra išorinės būtinybės, žmonės, ypač moterys, pradeda dažniau eiti į bažnyčią jau antroje gyvenimo pusėje, nes darbai baigti, vaikai užauginti, prasideda negalios, iškyla gyvenimo prasmės ir artėjančios mirties klausimas... Tačiau dabar ateis tiktai tie, kurie yra gavę tikėjimo „užkratą“ vaikystėje, ar vėliau – tie, kam tikėjimą kas nors liudijo; jie, patyrę gyvenimo iššūkių, ieškos Dievo ir vietos Jam savo gyvenime.

Darius: Ar tai reiškia, kad užtenka vaikus leisti į tikybos pamokas, privesti prie Pirmosios Komunijos, – taip duodi užtaisą ir užtikrini, kad po 40 metų jie sugrįš?!

Eglė: Žiūrint, kas ir kaip juos „sutvarkė“. Svarbiausia, kad šeimoje jie matytų pavyzdį, besimeldžiančius artimuosius ir ypač tėvą. Sakoma, jei motina praktikuoja tikėjimą, vaikai gerbs religiją, o jei praktikuoja tėvas – ir jie anksčiau ar vėliau praktikuos. Labai maža tikimybė, kad pavyzdžio ir liudijimo neturintis žmogus ateis ir pasiliks tipiškoje kaimo ar miesto bažnyčioje. Ateiti neturint šaknų ir pasilikti galima tik gyvoje bendruomenėje, kur yra bendrystė, drauge patiriamas džiaugsmas, kitoks santykis su tavimi. Į tokių bendruomenių stovyklas su tikinčiais vaikais atvyksta ir jų netikinčių draugų. Kodėl? Todėl, kad jiems ten gera – nesmurtaujama, vaikai ir suaugusieji draugiški. Patiriama tai, kas žmogų atveria tikinčiajam ir kartu tikėjimui bei Bažnyčiai.

Silvija: Prisiminiau dvi parapijas netoli Kauno. Vienoje dabar tobulas giedojimas, nes naujas klebonas – profesionalus chorvedys. Bet dauguma kaip nėjo į bažnyčią, taip ir toliau neina – jiems to nereikia. Kitoje parapijoje pastatyta nauja bažnyčia, klebonas nuoširdus, – ir kas iš to? Savo aplinkoje žmonės neturi gyvo liudijimo. Dažnai priešingai, sustabdo baimė, kaip kiti reaguos, matydami, kad vaikštau į bažnyčią. Anksčiau buvo šnekama, kad močiutės perduoda tikėjimą. Pamirškime – dabartinės močiutės yra sovietinės.

Artūras: Ačiū Dievui, jau porą metų turime katechumenatą – devynių mėnesių programą, skirtą žmonėms, norintiems pilnutinai įsijungti į Bažnyčios gyvenimą. Jeigu žmogus nori, pavyzdžiui, pasikrikštyti, jis turi pereiti tą programą, kad suprastų savo intenciją. Manau, kad ilgainiui katechumenatai tik plėsis. Kita vertus, kunigams provincijose sunku jį organizuoti, neturi, kas jiems pagelbsti. Kaip darydavome anksčiau? Duodavome Katekizmą ir sakydavome: „Persiskaityk ir išlaikysi egzaminą.“ Štai tau ir parengimas. Dabar, norėdamas tapti krikščioniu, turi drauge su kitais paėjėti tam tikrą laiką, nes būti pakrikštytam – tai įeiti į bendruomenę.

Rimas: Mes su žmona taip pat esame pakrikštiję vyresnes merginas. Dabar tai nieko nestebina. Todėl ir kalbu apie katalikų kiekybę bei kokybę. Didžiuosiuose miestuose Bažnyčia atgimsta per kokybę, tas pats laukia ir provincijų.

Eglė: Nebūtinai. Vakaruose masiškai užsidaro bažnyčios.

Artūras: Kunigai ir vyskupai kalba, kad dėl įvairių priežasčių kaimuose tragiškai mažėja gyventojų. Kol kas miestuose taip nėra. Tik galvoju, kad daugybė žmonių, kurie sekmadieniais ateina į Kauno katedrą, nėra asmeniškai kalbėjęsi su kunigu (išskyrus klausykloje). Jie ateina, „išklauso“ Mišias, dauguma būna šoninėse navose, kur nieko nesimato ir nesigirdi (ir net per daug nesistengiame, kad jie matytų ir girdėtų), jie tiesiog prabūna laiką, bet ateina.

Darius: Iš jūsų girdžiu, kad atgimimo ženklai ir viltis yra liudijančios bendruomenės, tokios kaip jėzuitai, joanitai, bernardinai, dominikonai ar pan. Tačiau tai yra išskirtinės vietos, išimtys. Paprastai Bažnyčia gyvena parapiniu principu. Ar parapijas „nurašome“?

Rimas: Pažįstu gerų ir pasišventusių kunigų provincijose. Jeigu kunigas gyvas Kristumi, aplink jį pradeda kažkas judėti. Bet jeigu jis amatininkas, tik „dirba šventą darbą“, tuomet greitai ant bažnyčios durų reikės kabinti spyną.

Eglė: Dabar Dievas į Bažnyčią surenka žmones per gyvo tikėjimo liudytojus. Į juos žiūrėdamas savęs klausi – kodėl jis geras, jo žvilgsnis atviras, kodėl jis skiria man dėmesio? Dabar liudytojų ypač reikia. Pats šiandienis gyvenimo būdas nuo Bažnyčios atitraukia. Žmonės labai užsiėmę, turi daug veiklos ir nori pailsėti šiuolaikiškai, tad neįsivaizduoja, kaip galima leisti laiką bažnyčioje. Jie bando stiprinti savo šeimą, draugystę, pavyzdžiui, eidami sekmadienį į „Akropolį“ drauge paganyti akių, pavalgyti, papramogauti. Jie renkasi poilsio būdus, kuriuos pasaulis gausiai siūlo, – „duonos ir žaidimų“.

Silvija: Taip, tik klausimas – ar tikrai pakankamai yra tų, kurie skelbia tikėjimą savo gyvenimu?

Rimas: Manau, kad nereikia eiti toli. Pirmiausia reikia pažiūrėti į save, savo aplinką, artimiausius žmones. Kartą draugų paklausiau: „Ar jūs einate į Mišias?“ Kai pasakė, kad neina, pakviečiau. Ir jie atėjo. Kai kitas draugas po 20 metų bendravimo pradėjo klausinėti apie Bažnyčią, pakviečiau jį ateiti pažiūrėti. Dabar jis pats važinėja į Alfa kursus, Kairos rekolekcijas, liudija savo atsivertimą.

Darius: Ar dabartinė Bažnyčia yra liudijanti? Ir kas turi liudyti?

Eglė: Mes. Bet sunku bus ištverti, jei Bažnyčia nesikeis, nebus tinkamos pastoracijos. Joje turi vykti tai, kas ir mus maitintų liudijimui.

Rimas: Mano viena draugė gražiai pastebėjo – visi dabartiniai skandalai Bažnyčioje, susiję su seksualiniu išnaudojimu, kitais dalykais, yra tarsi apnuoginimas, kai Bažnyčia jau nebegali pasipuikuoti. Lieka nuogas Kristus ant kryžiaus.

Artūras: Prieš 10 metų popiežius Benediktas XVI paskelbė Kunigų metus. Tuo metu galvojom: „Pašlovinsim kunigystę!“ Paradoksalu, bet būtent tais metais su visa jėga buvo išviešinti kunigų pedofilijos atvejai. Tačiau šis skandalas gali būti paverstas liudijimu – mes, kunigai, esame nuodėmingi ir pažeidžiami.

Eglė: Žmones atstumia kuriamas Bažnyčios įvaizdis, jos tariamas šventumas. Jie mato, kai Bažnyčios žmonės viena kalba, kitaip elgiasi. Tik atsisakiusi savo seno ir naujai kuriamo įvaizdžio Bažnyčia bus žmonėms atviresnė, paprastesnė ir brangesnė.

Darius: Ir aš girdžiu, kad žmones dažnai nuo Bažnyčios atstumia ta veidmainystė, dvasininkų, tikinčiųjų laikysena. Ką daryti, kad mūsų žmonės išdrįstų ateiti pas kunigą ir pasakyti: „Ta rožinė spalva, kuria nutarei dažyti bažnyčią, netinka. Mes negalime čia melstis.“ Juk mes visi esame Bažnyčia. Kodėl mūsų atsakomybė „snaudžia“?

Rimas: Nepamirškim, iš kokios sistemos atėjome. Bet mūsų pilietiškumas vis auga ir per 30 metų situacija Lietuvoje tikrai pasikeitė. Mes esame Bažnyčios nariai ir čia taip pat turime reikšti savo nuomonę.

Eglė: Pasauliečių ir dvasininkų santykis turi keistis. Dvasininkija dar bando saugoti savo luomo neliečiamumą ir viršenybę, tačiau Bažnyčioje turi įvykti proveržis. Popiežius Pranciškus supranta, kad be to Bažnyčia neturės ateities. Pirmiausia pradėkime iš tikro melstis už savo kleboną, vyskupą, popiežių – ne vien tik mechaniškai tą išsakydami per Mišias. O ką mes darome, kad mūsų kunigai būtų kitokie? Ar siūlome pagalbą, ar perspėjame, jei jie neleistinai elgiasi? Paskaitykite Šventąjį Raštą, ką Jėzus siūlo daryti, kai kas nors nusideda Bažnyčioje (plg. Mt 18, 15–20). Jis sako, kad jeigu brolis (šiuo atveju kunigas, kuris taip pat yra mano brolis) nusikalsta, eik ir bark jį prie keturių akių. Įsivaizduokite, jeigu ateitų ne vienas žmogus, bet vienas paskui kitą keli ir tik prie „keturių akių“ pasakytų kunigui, kad jis neleistinai elgiasi, manau, nebereikėtų ir kelių liudininkų kviesti. Jam tektų keistis arba... pasitraukti.

Artūras: Taip, kunigai iš esmės niekada negauna jokių pastabų. Parapija visa šneka, o į akis jam niekas nieko nepasako.

Eglė: Kodėl žmonės bijo pasakyti? Juk kunigas – ne darbdavys, iš Bažnyčios neišmes. Man vis labiau atrodo, kad dėl daugelio negerų dalykų ir mes, pasauliečiai, esame kalti, nes savaip pataikaujame kunigui, broliškai jam nepasakome, kas negerai. Apkalbinėti jį ar parapijiečius yra nuodėmė, nes tai ardo mūsų bendrystę Kristuje.

Darius: Ir baigiant – kaip pasakytumėte, kodėl žmogus turi, kodėl „apsimoka“ eiti į tokią Bažnyčią?

Eglė: Nei apsimoka, nei turiu į ją eiti. Bažnyčia yra mūsų bendrystė Dievo meilėje. Jei gyvensime ja, tuomet ir pakviesti mokėsime, ir žmonės ateis.

Rimas: Kai Jėzus pradėjo kalbėti tai, kas žmonėms nelabai patiko, apaštalai jau ir tašes susikrovę buvo. Jėzus pasižiūrėjo į juos ir paklausė: „Tai gal ir jūs pasitrauksite?“ Petras atsakė: „Pas ką mes eisime, Viešpatie? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (plg. Jn 6, 60–69). Kai truputį paragauji tos anapusybės, kur daugiau gyvenime nueisi?

Artūras: Mes visi trokštame ir siekiame santykio – santykio su žmona, vyru, draugais, santykio su Dievu. Mes to ilgimės. Manau, kad Bažnyčia visais laikais bus aktuali, nes ji yra santykio kūrėja arba vieta, kur kuriami santykiai.

Darius: Dėkoju už jūsų atvirumą ir įžvalgas.


NAUJAUSIAS NUMERIS
2020 vasaris 2

Artuma - artuma202002_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22