Jungtinėse Amerikos Valstijose per Didžiąją depresiją Dorothy Day, matydama, kaip Bažnyčia nutolusi nuo darbininkijos, kartu su Peteriu Maurinu 1933 m. pradėjo Katalikų darbininkų sąjūdį (angl. Catholic Worker Movement) už socialinį teisingumą, taikdarystę, solidarumą. Kai tos šalies vyskupai prieš keletą metų paskelbė Šeimos metus, pirmenybė buvo teikiama ne didesniam maldų skaičiui, skaitymui, dalyvavimui pamaldose, bet paprasčiausiam papročiui – maldai prie šeimos stalo.

Tęsiame pokalbį apie smurtą. Ar yra visuomenių be smurto? Deja, tokios visuomenės nėra. Galima tik kalbėti apie didesnį ar mažesnį smurto paplitimą. Nustatyta, kad matomas visuomenėje smurtas yra tik nedidelė smurto ledkalnio, nematomos dalies, apraiška. Kuo didesnė ši dalis, tuo daugiau smurto aplinkoje.

Jau kuris laikas Lietuvoje verda aistros dėl smurto prieš vaikus. Naudinga visuomenei diskutuoti apie agresiją ir smurtą, nustatyti visiems privalomą taisyklę – negalima agresyviai elgtis ir smurtauti prieš bet kokio amžiaus, lyties, socialinės padėties, sveikatos būklės žmogų. Tačiau keista, kad šis sudėtingas klausimas ir jo sprendimo būdai tampa priemone kovoti su labai svarbia, bet tik viena smurto rūšimi – mušimu, t. y. fiziniu veiksmu prieš vaiką.

2016 m. serbas Ognjenas Glavonićius sukūrė tiriamosios dokumentikos juostą „Gelmė du“ (Dubina dva, 2016) apie masines kapavietes, atsiradusias Belgrade karo Kosove metais. Režisierius tęsia temą vaidybinio kino forma: jo filmas „Krovinys“ (Teret, 2018) bando reflektuoti karo Kosove ir po to buvusių NATO bombardavimų Jugoslavijoje žaizdas, padarytas serbų savimonei ir savivertei.

Šveicaro Antoineʼo Russbacho filmas „Tie, kurie dirba“ (Ceux qui travaillent) kažkuo primena praeitais metais „Kino pavasaryje“ rodytą „Terapiją“ (The Work, 2018), mat jo objektyvo centre irgi yra vyras. Filme kalbama apie tai, kaip stipriai vyro socialinė vertė ir psichologinė savivertė priklauso nuo darbo. Neturėtų priklausyti, bet priklauso. Kodėl taip yra? Filmas suteikia gerą galimybę apie tai pamąstyti tiek vyrams, tiek ir (jų) moterims.

Ar pastebėjote, kad žodis „civilizacija“, kuris pirmąkart pasirodė XVIII a. prancūzų švietėjų darbuose ir reiškė (Vakarų) visuomenę, pasižyminčią geromis manieromis bei savikontrole, o nuo XIX a. pradėjo reikšti tam tikrą visuomenės pažangos lygį, šiais laikais vis labiau įgyja neigiamą atspalvį?

Atvykęs į Lietuvą popiežius Pranciškus pirmąją oficialią kalbą pasakė valdžios, visuomenės atstovams ir diplomatams prie Prezidentūros, tačiau sykiu čia jis kalbėjo visiems Lietuvos žmonėms. Į ką Šventasis Tėvas norėjo atkreipti mūsų dėmesį? Aptarime dalyvauja dr. Irena Eglė LAUMENSKAITĖ, dr. Vygantas MALINAUSKAS, kunigas Algirdas AKELAITIS ir diakonas Darius CHMIELIAUSKAS.