Ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2023 gegužė 5
Didelės ir mažos kryžkelės

Motinos vardas

2023-06-09 | Dr. Ramunė Jurkuvienė
artuma202305_rs-19-2.jpg

r-jurkuviene.jpgDr. Ramunė Jurkuvienė

Romualdo Rakausko asociatyvi nuotrauka

Motinos meilė pati nesavanaudiškiausia, labiausiai pasiaukojusi, ryšys tarp motinos ir vaiko yra pats giliausias ir stipriausias, grįstas intuicija ir prigimtinėmis sąsajomis: net žindymo procesas akivaizdžiai atskleidžia, kad jo reikia ir motinai, ir vaikui vienodai, abu tampa laimingi, kai jis sklandžiai vyksta. Neatsitiktinai tiek eilių sudėta, tiek gražių žodžių išsakyta Motinai.

Visam gyvenimui įsiminė mūsų Tėvelio pasakota legenda apie Motinos vardą , kai dykumoje buvo pastatytas sfinksas. Ir pasakyta, kad jis sujudės tada, kai išgirs patį gražiausią žodį pasaulyje. Ėjo išminčiai ir mokytojai, rinko ir tarė gražiausius žodžius, bet sfinksas stovėjo kaip stovėjęs ir jokių ženklų nerodė, kad gali pajudėti. Bet kartą pro šalį keliavo karavanas, o jame buvo ir jauna moteris su vaikeliu. Staiga užklupo baisi smėlio audra – smėlio dalelės kaip botagai čaižė veidus ir kūnus. Moteris su vaikeliu, slėpdamasi nuo audros, pribėgo prie sfinkso. Mažylis verkė ir šaukė: „Mama!“ Tada sfinksas sujudėjo ir sudarė prieglobstį motinai su vaikeliu, nes buvo ištartas pats gražiausias žodis – „mama“.

Niekada nepasakoti dalykai

Įsiminė ši legenda, bet ne tik ji. Aplinkybės, kuriose mano tėtė ją pasakojo... žiauriems kriminaliniams nusikaltėliams, ketinusiems jį apiplėšti. Kaip politinis kalinys, jis sėdėjo Sibiro lageriuose. Kartas nuo karto kaliniai būdavo pervežami iš vieno lagerio į kitą. Tai buvo pats pavojingiausias etapas padoriems kaliniams, nes uždarytame gyvuliniame vagone prižiūrėtojų nebuvo ir kriminaliniai nusikaltėliai galėjo siautėti visai nevaržomi. Tarpinėje stotelėje prižiūrėtojai išmesdavo padurtus lavonus ir važiuodavo toliau...

Suvarius vežamus kalinius į vagoną ir uždarius sklendes, prasidėjo kriminalinių nusikaltėlių kabinėjimasis ir savęs audrinimas, kad prikaupę neapykantos galėtų plėšti: „Už ką sėdi, studente, liaudies priešas buvai!..“ – kreipėsi į išblyškusį jaunuolį, kuris po dešimt kalėjimo metų tapo mano tėte. Jam reikėjo atsakyti kažką neįprasto tai aplinkai. Jis ištarė: „Už tai, kad Motiną mylėjau.“ Ir pradėjo pasakoti legendą, susiedamas Motinos meilę su Tėvynės meile. Kalbėjo apie kilnius, šviesius dalykus, parodydamas, kad jie realiai egzistuoja šiame gyvenime. Kalbėjo labai ilgai, nesustodamas. Per vagono plyšius įsiskverbę nedideli šviesos ruožai leido pamatyti, kaip keičiasi nusikaltėlių veidai. Neapykantą keitė susimąstymas girdint apie dalykus, kurių gyvenime niekas jiems nepasakojo, kurių savo aplinkoje jie iš nieko negirdėjo, nebuvo patyrę... „O aš savąją kirviu užmušiau“, – į realybę grąžino vieno iš kriminalinių prisipažinimas.

Šeima – tik darbo jėgos šaltinis?!

Kokioje realybėje augo šie kriminaliniai nusikaltėliai porevoliucinėje Rusijoje? Kokioje realybėje gyveno jų motinos? Revoliucija naikino bet kokią dorovės sampratą. Vienintelė dorovė tebuvo tarnavimas proletariato klasei po „didžiosios spalio revoliucijos“ Rusijoje, kai rėksmingai buvo atsisakyta kultūrinių vertybių, etikos ir moralės normų bei tautos tradicijų. Nužudę savo carą, revoliucionieriai ėmėsi „dvasinių vertybių“. Įsigalėjo vadinamoji naujojiproletariato kultūra, pagal kurią, revoliucijos vadų teigimu, šeima, kaip buržuazijos institutas, visiškai atgyveno. Ir ne tik šeima. Visi seksualumo srities draudimai, jų nurodymu, turi būti panaikinti!.. To pasekmės buvo skaudžios. 1920-ųjų pradžioje taip pat pastebimas didelis nesantuokinių vaikų gimimų protrūkis. Socialinės higienos specialistas 1924 m. teigė: „Aš perspėju, kad artėja didžiulė nelaimė, t. y. mes neteisingai supratome sąvoką „laisva meilė“. Todėl atsitiko taip, kad iš šios laisvos meilės komunistai prigamino vaikučių… Jei karas mums davė daugybę invalidų, tai neteisingai suprasta laisva meilė mus apdovanos dar didesniais išsigimėliais.“ Tačiau tokie argumentai iki tam tikro laiko skendo bendrame pasisakančiųjų už laisvą meilę chore. Pamatę kilusią venerinių ligų epidemiją, beglobių vaikų minias, revoliucionieriai uždraudė laisvą seksą ir... ėmė propaguoti šeimą. Bet šeima buvo suvokiama kaip darbo jėgos šaltinis. Motina, atidirbusi fabrike ar kitoje įstaigoje visą darbo dieną, stovėdavo eilėse, kad nupirktų šeimai maisto, ir tada dirbo namuose, aptarnaudama vyrą ir vaikus. Pavargusi, pikta ir dažnai pagiežinga. Ar galima įsivaizduoti, kad taip išvargusi motina turėtų pakankamai dvasinių jėgų palaikyti šeimoje šiltą harmonizuojančią atmosferą, gebėtų dėti pastangas suprasti savo vaikų, ypač paauglių, emocines peripetijas?

Pačios šeimos funkcijų supratimas apsiribojo tik bazinių poreikių patenkinimu: pavalgęs, apsirengęs, yra stogas virš galvos, jei dar į mokslus vaikai išleisti, tai visos prievolės kaip ir atliktos. Mums, patyrusiems brukamą sovietinį mentalitetą, kad vertingi tik materialiniai dalykai ir darbas, kartais sunku suprasti, kad šeima visų pirma yra jos narių gebėjimas susikalbėti. Ir dažniausiai ne tik žodžiais, bet ir suprantant vienas kitą iš žvilgsnio. Jei vienas prastos nuotaikos, tai kitas stengiasi ją praskaidrinti, o ne dar labiau pabloginti savo priekaištais. Jei vienam nepasisekė, kitas tampa jam atspirtis ir paguoda. Ramybę ir tarpusavio šilumą išsaugojantys tėvai geba atlaikyti paauglių vaikų siunčiamus išbandymus: juk paaugliai emociniais savo pliūpsniais neretai primena jūros bangą, labai grėsmingai artėjančią prie uolos. Jei tėvų laikysena draugiška ir emociškai tvirta kaip uola, tai ji nepajudinama, ir tos emocijos atsimuša bei subliūkšta. Liūdniau, jei tėvai lengvai išmušami iš pusiausvyros ir įsivelia į aiškinimą, įrodinėjimą, priekaištavimą. Ramybei, gyvenimo džiaugsmui, pilnatvei išlaikyti reikia ir gebėjimų bei pastangų, laiko ir energijos. Todėl turime suprasti, kad šeimos ribas dera saugoti. Neturėtume lengvai sutikti, kad kontroliuojančios įstaigos nesunkiai jas pažeistų.

Stipri, susikalbanti tarpusavyje šeima tampa atrama ir kitoms šeimoms. Ir ne tik nelaimėje.

Paveldas ir iššūkiai

Jei norime Motinos vardą, stabilią šeimą išlaikyti kaip vertybę, turime suvokti, kad esame paveldėję ne tik pasiaukojusios ir atsidavusios vaikams mamos įvaizdį. Paveldas apima ir įtaką to laiko, kai buvome patikėję, kad svarbiausia gyvenime yra darbas, dar mokslas, užtikrinantis švaresnįdarbą, o motinystė, tėvystė, santykis tarp sutuoktinių, santykiai su aplinkiniais, bendruomene, įsitraukimas į vaikų ugdymą ir jų dvasinį augimą – antraeiliai dalykai, kurie patys savaime susitvarkys.

Išgyvename naujus iššūkius – neužsidaryti savo egoizmo kiaute, kai bet koks pasiaukojimas priimamas kaip savęs skriaudimas. Antra vertus, pailsėjusi, neišsekusi, bet kartu ir pasiaukojanti, atsidavusi motinystei mama visada bus gerbiama ir mylima ne tik vyro ir savo vaikų, bet ir visuomenės. Leidžiant teisės aktus ir sprendžiant ateities grėsmių klausimus šių dalykų turėtume neužmiršti.


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2024 balandis 4

Artuma - artuma202404_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22