Danų filosofas ir teologas Sørenas Kierkegaardas (1813–1855) savo džiaugsmo mokytojais pasirinko du Evangelijos veikėjus: laukų leliją ir skraidantį sparnuotį. Viename gražiausių savo veikalų „Laukų lelija ir padangių paukštis“ jis aiškiai leidžia suprasti, kad džiaugsmo išmokyti negalima, nebent pats mokytojas būtų džiaugsmas. Būtent šie du Evangelijos veikėjai – laukų lelija ir padangių sparnuotis – Kierkegaardui ir yra džiaugsmas. Jis besąlygiškas ir čia pat esantis. Džiaugsmas būti. Būti tokiems, kokius sukūrė Visagalis. Tokia yra lelija: niekieno nepastebima, ji vis tiek išsiskleidžia visu savo gražumu. Žinodama, kad tas žydėjimas toks trumpalaikis, ji neburnoja prieš Dievą, bet džiaugiasi. Toks pat ir padangių sparnuotis: net ir tada, kai pikto žmogaus ranka išdrasko jo šeimos lizdą, jis nenusimena ir nenustoja savo čiulbėjimu garbinti Viešpaties. Neturėdamas jokių saugumo garantijų dėl rytojaus – ką les, kur gyvens, jis vis tiek nesiliauja džiaugtis.

Dažnai girdime apie įvairias piligrimines keliones, žygius Lietuvoje ar už jos ribų. Šiluvos Dievo Motinos šventovę kasmet aplanko šimtai piligrimų iš visos Lietuvos. Vilniaus Aušros Vartai, Trakų Dievo Motinos šventovė, Žemaičių Kalvarija, kitos šventos mūsų šalies vietos yra gausiau lankomos maldininkų, rengiami piligriminiai žygiai ypatingų švenčių progomis. O kas gi šiandien nėra girdėjęs apie Lurdą, Fatimą, Santjagą de Kompostelą, Romą, Jeruzalę arba norėjęs ten nuvykti? Kiekviena tokia kelionė pasėja širdyje ką nors naujo, paskatina giliau susimąstyti, kitaip pažvelgti į kasdienybę ir gyvenimą. Tai mūsų dvasinės kelionės išraiška. Popiežius Jonas Paulius II rašė: „Visas krikščionio gyvenimas yra tartum ilga maldinga kelionė į Tėvo namus – Tėvo, kurio besąlyginę meilę kiekvienam žmogui, ypač „sūnui palaidūnui“, kasdien vis giliau pažįstame (plg. Lk 15, 11–32). Tokia kelionė vyksta kiekvieno žmogaus sielos gelmėse, tikinčiųjų bendruomenėse, o per jas – ir visoje žmonijoje“ (Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Tertio millennio adveniente, 49).

Amerikietiškos gyvensenos tėvas Benjaminas Franklinas kadaise ištarė sparnuotą frazę: „Laikas – pinigai.“ Kai laikas matuojamas pinigais, kiti būdai jį leisti gali atrodyti išlaidavimu. Taip mąstant sekmadienio poilsis, atvangos valandėlės prilygsta nuostoliams, iškyla ir dilema, kam skirti laisvalaikį ir kaip jį vaisingai praleisti. Vasaros teikiami malonumai skatina aptarti krikščionišką požiūrį į poilsį, laisvalaikį ir atsipalaidavimą: ar šioje perspektyvoje egzistuoja, pavyzdžiui, atostogų įvairiuose kurortuose alternatyva.

Atostogas dažniausiai planuojame iš anksto – juk tiek daug norisi aprėpti per neilgą vis labiau nenuspėjamos lietuviškos vasaros atokvėpį. Tačiau ar savo atostogų planuose paliekame laiko pabūti su Tuo, kuris mūsų ilgisi labiausiai? Nors tokiam susitikimui įvardinti Bažnyčia turi net pavadinimą – rekolekcijos, – kaip jos vyksta ir ką duoda tikintiesiems, žinome ne visi. Tad vis labiau įsibėgėjant mūsų atostogoms, apie tai kalbėjomės su kun. Lionginu VIRBALU SJ.

Prasidėjus vasarai, daugelyje parapijų vyksta atlaidai, savaip sujaukiantys ramaus bei kasdieniško parapijos gyvenimo ritmą: bažnytkaimiai pasipuošia, bobutės gražiausiomis skarelėmis apsigaubia, o vaikai niekaip neatsidžiaugia blizgančia juostele papuoštais ilgais atlaidiniais saldainiais. Smalsuoliai taip pat nenuobodžiauja: nekantriai trypčiodami šventoriuje jie laukia bepasirodančios procesijos, o šiai dėl kokių nors priežasčių neįvykus (pvz., dėl blogo oro), niūriai skuba namo su viena mintimi galvoje – atlaidai neįvyko.

Pažvelgiau šįryt pro langą ir pamačiau liepą, rugpjūtį, jūrą, švelnų smėlį, oriai atrajojančią karvę, valtyje sustingusį žveją, visa savo esybe bylojantį, jog šitokia poza jis sėdės mažų mažiausiai keturias dienas, o tai reiškia daugiau nei savaitgalį, ir tai dar reiškia, kad atėjo atostogų metas. Ir ką gi – visų pirma persmelkė baisus nerimas: ką dabar reiks daryti? Sugrius įprastinis bėgimas keturkampiu: darbas, kitas darbas, parduotuvė, namai.

Žymi amerikiečių rašytoja, katalikėFlannery O’Connor 1955 m. laiške draugei priminė svarbią tiesą: „Panašu, kad nuo Bažnyčios turi kentėti tiek pat, kiek dėl Bažnyčios.“ Skaudu ir nepatogu kalbėti apie žaizdas, patirtas Bažnyčioje dėl jos netobulumo, bet pasikalbėti sutikusi Ugnė (vardas pakeistas) tvirtina, jog kalbėjimas – pagrindinis išgijimo kelias. Šiuo tekstu nesiekiame menkinti Bažnyčios, jos narių ar grupių. Greičiau pažinti ir priimti visą Bažnyčios tikrovę, jautriai išklausyti tuos, kuriuos mūsų netobulumai sužeidė, galiausiai šioje istorijoje galbūt atrasti save ir suvokti, jog „ne man vienam taip“.