Martha Calderón / CNA asociatyvi nuotrauka
Dėl šio pokalbio su kunigu Mariumi Venskumi pradėjome tartis dar prieš metus! Nors kunigas Marius Artumos skaitytojams jau žinomas kaip Tauragės klebonas, tačiau kartu jis yra bažnytinės teisės daktaras. Gi 2021-ųjų gruodžio 8-ąją popiežius Pranciškus patvirtino naują Kanonų teisės kodekso VI knygos redakciją, t. y. baudžiamosios teisės dalį. Todėl dar praėjusią vasarą prašėme mūsų skaitytojams paaiškinti – tai kas gi ten įvyko? Ir štai dabar pagaliau turime puikią progą išgirsti atsakymus, nes kunigas Marius, šiuo metu kaip Mykolo Riomerio universiteto doktorantas, ką tik grįžo iš Venecijos, kur Šv. Pijaus X Kanonų teisės institute baigė pusmečio stažuotę, skirtą būtent šiems Kodeksopokyčiams. Pašnekovą kalbina diakonas ir Artumos vyr. redaktorius Darius Chmieliauskas.
Šiandien, kuomet ir Lietuvą sukrėtė seksualiniai skandalai bažnytinėje aplinkoje, dar svarbiau tapo suprasti, kokia yra popiežiaus ir Vatikano laikysena: juk ne tik skelbiamos naujos Gairės ir kiti rimti dokumentai (kaip Vos estis...), bet įvedamos pataisos net į Kanonų teisės kodeksą (KTK), kas būna itin retai, o čia dar ir jo baudžiamojoje dalyje. Tad ką visa tai reiškia, kas keičiasi, ką nustato naujasis reguliavimas?
– Taip, KTK VI knyga apima Bažnyčios baudžiamąją teisę. Būtų per siauras požiūris manyti, kad tik vienas kuris nors Bažnyčios, kaip regimos socialinės tikrovės, aspektas įkvėpė visos Bausmių knygos pokyčius. Bažnyčios bendruomenė susiduria su daugybe iššūkių, tampančių priežastimi peržiūrėti ir disciplinarines normas.
Bet prieš pradedant apie tai kalbėti, svarbu pabrėžti keletą bendrųjų Kanonų teisės baudžiamosios dalies principų. Jų suvokimas labai svarbus kalbant apie Bažnyčios skiriamas bausmes, arba Kanonus, reglamentuojančius bausmes, nusikaltimus ir sankcijas.
Pirma, Kanonų teisė yra tikra teisinė sistema, turinti konkrečią Baudžiamosios teisės šaką, kaip ir valstybės teisėje; Kanonų teisėje egzistuoja visi bendrieji principai, identiški Lietuvos baudžiamosios teisės sistemai. Baudžiamasis persekiojimas arba sankcijos, arba įstatymuose nustatytos bausmės visada ir visur yra kraštutinė priemonė (lotyniškai – extrema ratio), kai garantuoti, ginti ir apsaugoti asmens ar bendruomenes teisių, tvarkos ir tikslų negalima kitomis priemonėmis. Taigi niekam negali būti taikomos sankcijos ir veika, jeigu toks veikimas ar neveikimas nėra sankcionuotas bausme baudžiamajame įstatyme ar įsakyme. Tad svarbu suvokti tiek bausmių, tiek procesų paskirtį ir tikslus, nekaltumo prezumpciją, gynybos teisę, teisinį atstovavimą, senatį, apeliacijas ir t. t. Šių dalykų suvokimas visiems padėtų suprasti ir procesų terminus, ir proceso dalyvius, etc.
Antra, Kanonų teisė galioja visoje Lotynų apeigų Katalikų Bažnyčioje (Rytų apeigų katalikai turi savo Kodeksą). Vadinasi, tie patys kanonai galioja Lietuvoje, JAV, Italijoje, Konge, Čilėje ir t. t. Taigi, kanonuose neįmanoma numatyti, reglamentuoti ar sankcionuoti visų situacijų. Piktnaudžiavimas bažnytine valdžia, tikinčiųjų bendruomenės tarpasmeniniai santykiai, visa tai, kas nustatyta pakrikštytųjų, pasauliečių, dvasininkų teisėse ir pareigose, visos teisinių ginčų situacijos, gali turėti labai plačią aplinkybių, kultūrinių, tradicinių, paprotinių ir socialinių reiškinių įvairovę. Tai galioja ir baudžiamajai teisei. Palikta plati teisė savo nuožiūra vyskupui ar to krašto episkopatui keisti konkrečias prevencines ar baudžiamąsias normas. Atitinkamai pagal vietos sąlygas, konkrečius iššūkius ir pasitaikančias situacijas galima tam tikroms veikoms nustatyti sankcijas, nors tokios ir nėra įvardytos KTK. Žinoma, niekada nepanaikinant to, kas bendrai nustatyta KTK. Be to, taikant vietos teisę dalinėje Bažnyčioje, neišvengiama sąveika su nacionaliniu reglamentavimu, tos šalies teisės aktais. Pvz., kartais Kodekse sankcionuojamos bausmės, kurios pagal valstybės teisę visiškai nėra bausmės.
Trečia, svarbus, bet sykiu subtilus principas – skirtis, bet ne atskyrimas tarp moralinių principų ir teisinio aspekto, arba – tarp nuodėmės ir nusikaltimo. Mat ne kiekviena nuodėmė gali būti nusikaltimas, tačiau kiekvienas nusikaltimas yra nuodėmė. Ši skirtis yra svarbi, todėl KTK ir jo baudžiamojoje dalyje yra Bendroji ir Specialioji dalys bei baudžiamieji procesai. Juose aiškiai apibrėžiama, kas yra nusikaltimas, kokia jo sudėtis, kas yra baustinas už nusikaltimą, lengvinančios, sunkinančios ir kitokios aplinkybės, – visa sistema.
Žvelgdami į šiuos pagrindinius principus, priminkime, dėl ko atnaujintas Kodeksas?
– Po Vatikano II Susirinkimo paskelbta naujoji KTKversija 1983 m. neturėjo bandomojo laikotarpio, per kurį būtų galima diskutuoti, svarstyti realias situacijas ir pan. Todėl atnaujinimas buvo reikalingas, nes į naują Kodeksą iš tikrųjų buvo automatiškai perkelti kai kurie kanonai ir iš 1917 m. Kodekso. Dėl to jame iki galo nebuvo aišku, kas atsakingas inicijuoti, vadovauti procesui, kokia bausmė turėtų būti taikoma ir daug kitų, papildomų, neapibrėžtų bausmių. Žinoma, prie to prisidėjo vadinamoji posusirinkiminė krizė. Daug buvo kalbama apie gailestingumą, malonę, charizmas, pamirštant, kad esame realių žmonių, realių aplinkybių, realios nuodėmės patirties Bažnyčioje. Todėl reikalinga, kartais ir kraštutinėmis priemonėmis, atkurti teisingumą, sustabdyti klystantį, turėti aiškias elgsenos ir veikimo gaires.
Tad šis Kodekso VI knygos atnaujinimas prasidėjo 2011 m., dar prie Benedikto XVI. O jau 2012 m. pirmasis pataisų projektas pasiekė visų šalių vyskupų konferencijas. Vietos specialistai gilinosi į šias pataisas, teikė pastabas, o jas surinkus darbas užtruko 10 metų. Atnaujinta Kodekso dalis netapo revoliucija savo apimtimi, tačiau aiškiai apibrėžė, kada, kas turi vykdyti procesą, kokią bausmę skirti.
Taip, dabar popiežius Pranciškus tiesiog užbaigė tai, kas po Susirinkimo buvo pradėta; tai užtruko ilgai, daugiau nei dešimtmetį, nes procesas buvo atsakingas ir sukeltas gyvenimo realybės – ar tai galėjo būti susiję su seksualiniais nusikaltimais, išaiškėjusiais Bažnyčioje po 2010 m., ir popiežiaus Benedikto XVI tvirta valia griežčiau žiūrėti ir tai reglamentuoti Kodekse?
– Taip, atsiskleidė iššūkiai, su kuriais Bažnyčia, kaip socialinis darinys, susidūrė moderniais laikais. Tačiau problemos buvo įvairiapusiškesnės. Dėl seksualinių nusikaltimų galiojo visuotinės ir dalinės normos, tačiau susidūrė ir su finansinio pobūdžio, piktnaudžiavimo valdžia, neteisingų kaltinimų, aplaidumo situacijomis. Iš esmės buvo peržiūrėtos visos Bažnyčios veiklos sritys (šventinimo – sakramentinė / liturginė; mokymo – doktrinų ir mokymų prieš Magisteriumą; vadovavimo – finansinė, valdžios, žmogaus orumo, neliečiamumo ir laisvės).
Šiame procese svarbūs keli aspektai. Pirmasis, kad būtų aišku, kas, kada ir kaip procesiškai taiko bausmę už nusikaltimą, kokia bausmė paliekama pagal vietos teisę ir konkrečią aplinkybę. Bausmių sąrašas, ypač atperkamųjų, dabar yra labai išplėstas.
Antrasis, žalos atitaisymas bei nusikaltimų Bažnyčioje prevencija. Tam suteikiama daug galimybių vyskupams. Pvz., ordinarui suteiktos prevencinės galimybės liturginių, disciplininių normų nesilaikymo, Bažnyčios mokymo skelbimo, finansų administravimo ir kt. atvejais. Pvz., Kan. 1319 ir 1341 teigia, kad esant provokuojamam veiksmui, elgesiui, laikysenai ar kalbėjimui, kas nėra laikoma nusikaltimu, bet kelia įtampą bažnytinei bendruomenei, vyskupas gali imtis prevencinių priemonių: pokalbio, įspėjimo, paraginimo. Visa tai turi būti atlikta ir raštiškai. O jei į tai nėra pažiūrima rimtai, to nepaisoma, tuomet, susiklosčius tokiai situacijai, kunigo perkėlimas gali padėti išvengti nusikaltimo. Būtina akcentuoti, kad prevencinėje plotmėje perkėlimas nėra slėpimas, tačiau tam tikromis aplinkybėmis atitolinimas nuo galimo nusikaltimo. Tuo tarpu esant jau įrodytam nusikaltimui ar pradėjus procesą, perkėlimas netaikomas. Vyskupas gali išleisti baudžiamąjį įsakymą konkrečiam asmeniui, kurio šis turi laikytis. Visi procedūriniai dalykai yra aiškiai išdėstomi kanonuose.
Tad čia pabrėžiamas budėjimas, apimantis prevenciją. Tai reikalauja baudžiamųjų ar išmintingų pastoracinių sprendimų. Kartais padeda kunigo perkėlimas į kitą vietą. Tačiau kalbant apie nusikaltimą, extrema ratio , tai jau rimtas dalykas, ir kilnojimai į kitą parapiją nebėra prevencinė priemonė, o gali būti net ir nusikalstama.
Vadinasi, Bažnyčia pirmiausia kalba apie užkardymą, kad teisės normos veiktų prevenciškai: ką daryti, kaip budėti, asmenį įspėti, kad pirmiausia užkirstų kelią. Pvz., kunigo perkėlimas į kitą vietą vienu atveju yra teisinga priemonė, bet visiškai neteisinga, jei perkėlimu bandoma dangstyti nusikaltimą. Todėl negalima sakyti, kad kilnojimas iš parapijos į parapiją yra gerai arba blogai?
– Kalbame apie įvairiausią situacijų spektrą, pvz., nusikaltimus prieš Bažnyčios vienybę, prieš sakramentus, apie piktnaudžiavimą autoritetu, finansines situacijas etc. Prevencinės priemonės gali būti taikomos esant nuodėmės aplinkybėms, kuomet nei kunigas bei vyskupas neranda kito būdo, kaip jas pašalinti. Tai gali būti tarpasmeniniai santykiai, įtaka vykdomai veiklai. Vis dėlto tai kraštutinė priemonė, skirta bandyti padėti, apsaugoti nuo nusikaltimo, o ne slėpti. Be to, atnaujintame Kodekse yra sukonkretinta, kad įrodyta žala turi būti atlyginta. Svarbus ne tik asmens patraukimas atsakomybėn, bet ir kad kaltininkas atlygintų padarytą žalą. Jos atlyginimas, kompensavimas, yra gailesčio ir pasitaisymo ženklas.
Martha Calderón / CNA asociatyvi nuotrauka
Žalos atlyginimas tenka Bažnyčiai kaip institucijai, vyskupijai, parapijai, ar nusikaltusiajam asmeniui? Tai kalbant ne tik apie seksualinius nusikaltimus, bet ir kitus, kuriuos gali padaryti kunigas, pvz., užtraukti skolą parapijai, pasisavinti jos turtą ir pabėgti. Kas už tai atsako, atlygina žalą?
– Čia jau kalbame apie nusikalstamą veikimą administruojant laikinąsias gėrybes, kuris irgi sankcionuotas Baudžiamajame kodekse. Pasitvirtinus tokiam faktui, tyrimo metu nustatomos žalos atsiradimo aplinkybės – dėl veikimo ar neveikimo; kaltė (tyčinė) ar nusikalstamas aplaidumas; ar buvo atliktos reikalingos konsultacijos, gauti leidimai. Pagal visus kriterijus, įrodžius kaltę (nusikaltimą), Kodeksasnenurodo galimybės išieškoti žalą, nes ją atlyginti nusikaltusiajam tampa pareiga. Negana to, kalbant apie bausmės laiko sutrumpinimą, pakeitimą arba panaikinimą, žalos atlyginimas įgyja svarbią reikšmę.
Ką atnaujintame Kodekse turime visiškai naujo? Kokie tie pakeitimai?
– Kanonų skaičius jame nėra pakitęs, tačiau šie yra susikeitę vietomis, pergrupuoti, padaryti vidiniai struktūriniai, arba kanono turinio, reglamentavimo pokyčiai. Iš 89 kanonų 63 buvo pakeisti (71 proc.), 9 sukeisti vietomis, išlaikant naujesnę struktūrą, vidinę logiką (10 proc.), o 17 kanonų (19 proc.) liko nepakeisti.
Šalia pradžioje minėtų bendrųjų teisės principų, sukėlusių būtinumą peržiūrėti Bausmių knygą, galime įvardyti ir tris pagrindinius pokyčių šaltinius. Pirmasis – kanonai, sugrąžinti iš 1917 m. Kodekso: kliūčių šventimams gauti nuslėpimas, korupcinis sakramentų administravimas arba sakramentų teikimas tiems, kurie neturi teisės jų priimti. Antrasis – nauji bažnytinės bendruomenės iššūkiai, kurie buvo reglamentuoti įvairiais Romos kurijos dikasterijų dekretais, normomis ir instrukcijomis. Pvz., bandymas Kunigystės sakramentą suteikti moterims, arba sakramentinės išpažinties įrašymas įvairiomis techninėmis priemonėmis, nusikaltimai prieš Eucharistiją ir t. t. Trečiasis – tai žmogaus orumo, gero vardo, laisvės ir neliečiamumo nusikaltimai. Išskirti ir sukonkretinti visiškai nauji, apimantys įvairias nuskalstamas veikas, pasireiškiančias ne vien per seksualinius santykius. Visi šie šaltiniai įgalina aiškiau vertinti ir kitas bažnytinės bendruomenės narių veiklas. Bažnytinės valdžios ir finansų administravime aiškus aplaidumo ar net nusikaltimo sankcionavimas, kai sprendimuose nesilaikoma pareigos gauti leidimą ar pritarimą arba išklausyti patarimą.
Ir galiausiai, seksualinio pobūdžio nusikaltimai. Anksčiau jie buvo priskiriami prie specialiųjų pareigų, kaip sunkinanti aplinkybė darant nusikaltimą, kunigui nesilaikant celibato. O dabar saugomo gėrio šerdis tapo žmogaus asmuo ir jo neliečiamumas.
Kokios bausmės už tai yra numatytos?
– KTK bausmės gerai klasifikuojamos, išskirstant galimas nusikaltimo aplinkybes, tipologijas etc. Tokio pobūdžio nusikaltimo tyrimas (procesas) ir bausmės skyrimas yra rezervuojamos Apaštalų Sostui, Tikėjimo mokymo kongregacijai. Ji gali įgalioti procesą vykdyti ir vietos vyskupą. Tada jis vykdomas pagal galiojančias Bažnyčioje normas.
Esant šiems nusikaltimams bausmė taikoma ne vietos vyskupo, bet popiežiaus?
– Iš esmės taip. Jeigu procesas pavestas vyskupo žiniai, pabaigus procesą, jis nustato bausmę, kurią Kongregacija patvirtina. Lieka apeliacijos dėl bausmės ar proceso peržiūrėjimo galimybės. Seksualinio pobūdžio nusikaltimai gali būti įvairios sudėties ir atlikti įvairių asmenų atžvilgiu, dabartinėje Bausmių knygoje jie labai aiškiai sankcionuoti. Tai liečia ir bausmes už tiesioginius seksualinius santykius su nepilnamečiais ir pažeidžiamais žmonėmis; šie beje, yra tokie ne vien dėl psichinės ligos, tačiau gali būti ir kitokiu pagrindu pažeidžiami, priklausomi nuo nusikaltusiojo. Pvz., šis nusikaltimas gali būti daromas piktnaudžiaujant bažnytiniu autoritetu, o auka gali būti suaugęs ir atsakingas žmogus, bet turi tam tikrą priklausomumą nuo tavęs, kaip dvasininko ar kito dvasinio autoriteto. Tai konkretus, aiškus išorinis seksualinis nusikaltimas, seksualinio pobūdžio veiksmas – tai tokie veiksmai, kaip apsinuoginimas, savęs demonstravimas pačiam ar išprovokuojant nepilnametį. Taip pat pornografinio turinio laikymas, sužalojimai (žr. atnaujinti KTKKan. 1398). Visi šie nusikaltimai yra prieš gyvybę, orumą ir laisvę, o aukščiausia bausmė už juos pagal Kodeksą – pašalinimas iš dvasininkų.
