Apie tai, kas svarbu gyvenantiems Dievo ir žmonių artumoje

2023 liepa–rugpjūtis 7/8
Sinodinės Bažnyčios link

Kova su seksualiniu išnaudojimu nebėra kovos imitavimas

2023-08-27 | Romanas Kazakevičius
artuma202307-8_rs-22-1.jpg

Screenshot 2021 11 30 124947Romanas Kazakevičius

Raimond Klavins / unsplash.com nuotrauka

Vien nepilnamečių seksualinio išnaudojimo istorijų, atsiminimų arba liudijimų skaitymas kelia stiprų šleikštulį ir šiurpą, didelį pyktį ir gėdą, gilų skausmą ir gailestį. Ir šie skaitytojo jausmai yra tik mažas, silpnas atspindys, palyginus su išnaudojimo aukų žaizdomis ir pasekmėmis svarbiausiose gyvenimo srityse. Kai šias žaizdas padaro tie, kurie, kalbėdami apie Dievo meilę, patirdami išankstinį vaikų ir tėvų pasitikėjimą, turėjo laiminti, globoti, saugoti ir palydėti kelyje į tapimą brandžiu žmogumi ir džiugiu, savo talentus išskleidžiančiu ir dovanojančiu krikščionimi, išdavystės ir veidmainystės niekšybė paneigia viską, ko jie moko, ir tampa dar stipresnė. Bet ir čia dar nebūtinai pabaiga. Nakties tamsa gali tapti dar tirštesnė, kai viską papasakojus tam, kuris turi ganytojo lazda simbolizuojamą galią ir atsakomybę, sulaukta neigimo, netikėjimo, nureikšminimo, išsisukinėjimo ir išnaudotojo dangstymo. Aukos sako, kad taip buvo dešimtmečiais. 2023 m. kovo 25 d., pasibaigus kone ketverius metus trukusiam bandomajam laikotarpiui, buvo galutinai patvirtintas šiek tiek papildytas popiežiaus Pranciškaus apaštališkasis laiškas motu proprio forma Vos estis lux mundi („Jūs esate pasaulio šviesa“). Jo tikslas – kad to nebūtų galima pasakyti apie dabartinius metus ir ateinančius dešimtmečius. Džiugu, kad šis dokumentas išsyk per mėnesį pasirodė ir lietuvių kalba – jį galima rasti Lietuvos Vyskupų Konferencijos (>) ir katalikai.lt – oficialiose bažnytinėse interneto svetainėse.

„Privalo nedelsdamas pranešti“

Paties dokumento preambulėje nurodoma, kad jo tikslas yra pateikti „visuotinai priimtas procedūras siekiant užkirsti kelią nusikaltimams, kuriais išduodamas tikinčiųjų pasitikėjimas, ir kovoti su jais“. Dokumentas adresuojamas visų pirma vyskupams, apaštalų įpėdiniams dėl jų akivaizdžios pastoracinės atsakomybės, bet ir „liečia visus tuos, kurie įvairiais būdais prisiima tarnystę Bažnyčioje, pasižada gyventi pagal evangelinius patarimus ar yra pašauktas tarnauti krikščionių tautai“.

Kertinis šio dokumento punktas yra tas, kad dvasininkas arba pašvęstojo gyvenimo instituto (vienuolijos) ar apaštališkojo gyvenimo draugijos narys, sužinojęs ar turėdamas pagrįstų priežasčių manyti, kad kitas dvasininkas, vienuolis, katalikiškos pasauliečių asociacijos arba organizacijos vadovas, piktnaudžiaudamas valdžia, manipuliuodamas, grasindamas, ką nors privertė atlikti lytinius veiksmus, seksualiai išnaudojo nepilnametį, pažeidžiamą arba nevisavertiškai gebantį vadovautis protu asmenį, privalo nedelsdamas apie tai pranešti vietos, kurioje galimai buvo įvykdyta veika, ordinarui (paryškinta mano). Tas pats galioja nepilnamečio arba asmens, kuris nuolat nevisavertiškai sugeba vadovautis protu, arba pažeidžiamo suaugusiojo verbavimo, pornografinių atvaizdų kūrimo, įsigijimo, laikymo, demonstravimo, platinimo, bet kokiu būdu ir bet kokiomis priemonėmis, kaip ir įtraukimo į pornografinius pasirodymus, atvejais (žr. 1–3 sk.).

Išimtis daroma aplinkybei, kai apie tai išgirstama išpažinties metu. Bet jau daug kartų anksčiau buvo pabrėžta, kad dvasinio Atgailos ir Sutaikinimo sakramento pobūdžio jokiu būdu negalima painioti su juridiniu išteisinimu, atleidimu nuo bausmės ar, dar blogiau, su visiškai iškreipta mintimi, kad dėl to galima nusikaltimą ir pakartoti. Pavyzdžiui, nors ir netyčia gyvybę atėmusiam ir labai nuoširdžiai besigailinčiam asmeniui suteiktas sakramentinis atleidimas neatleidžia nuo teisingumo: prisipažinimo, atsakomybės priėmimo ir įvertinimo pagal baudžiamąją teisę.

Prievolė nedelsiant pranešti turi būti taikoma „nepažeidžiant kiekvienoje vietoje valstybės įstatymais nustatytų teisių bei pareigų, ypač susijusių su galimu įpareigojimu pranešti informaciją kompetentingoms civilinės valdžios institucijoms“ (20 sk.).

Ta pati logika taikoma tuomet, kai skundžiami kardinolai, patriarchai, vyskupai, pagal pareigas jiems prilygstantys dvasininkai, popiežiaus legatai, Rytų Bažnyčių vyskupai ir didieji arkivyskupai, vienuolijų ir pasauliečių draugijų vyresnieji. Akivaizdu, kad negalima jiems įteikti skundo apie juos pačius; tuomet pranešimas keliauja į vieną iš Vatikano dikasterijų (žr. 6–10 sk.)

Būtina pranešti ne vien tada, kai žinoma ar pagrįstai įtariama, jog vienas iš vyskupijos, vienuolijos ar pasauliečių draugijos atsakingųjų pirmuoju asmeniu daro seksualinio išnaudojimo nusikaltimą, bet ir tada, kai jo elgesyje pastebimi „veiksmai ar neveikimas, siekiant daryti poveikį arba išvengti civilinių arba kanoninių, administracinių ar baudžiamųjų tyrimų“ (1b sk.). Kaip minėta, didžiulę žalą išnaudojimo aukoms padarė, milžinišką ir pagrįstą bažnytinės bendruomenės bei visos visuomenės pyktį sukėlė išnaudojimų dangstymas, prieš kurį ši dokumento eilutė ir nukreipta.

Kita vertus, reikia pridurti, kad kol po pranešimo pradėtas tyrimas (žr. 11–18 sk.) yra nebaigtas, tol galioja nekaltumo prezumpcija ir geros reputacijos apsauga (žr. 13 sk., 7 eil.). Tuo pat metu Bažnyčios vadovybė garantuoja, kad su asmenimis, teigiančiais, jog patyrė žalą, ir jų šeimomis būtų elgiamasi oriai bei pagarbiai, ir jiems siūlo priėmimą, išklausymą ir palydėjimą, dvasinę pagalbą, medicininę, terapinę ir psichologinę ir kitą pagalbą (žr. 5 sk.). O kad tai būtų įmanoma, vyskupijos ir Rytų apeigų katalikų eparchijos turi turėti įstaigas ar biurus, kurie lengvai viešai pasiekiami, kad galėtų priimti pranešamą informaciją (2 str.).

Patirties, studijų ir reformų dešimtmečiai

Didysis seksualinių išnaudojimų skandalas bažnytinėje aplinkoje sprogo, kaip žinome, 2002 metais JAV, po dienraščio The Boston Globe publikacijų, kurias priminė 2016 m. Oskaru apdovanotas filmas Sensacija (Spotlight). Kai kas klaidingai mano, kad būtent tada pirmą kartą atverta ši piktžaizdė. Toks įspūdis susidaro dėl šio skandalo viešumo ir labai plačių atgarsių, bet iš tiesų apie problemą įvairiuose kraštuose pradėta kalbėti dešimtmečiu anksčiau, kaip liudija viešai pasiekiamų publikacijų kiekiai.

Įvairių šalių tyrimai apie seksualinį išnaudojimą bažnytinėje aplinkoje rodo, kad daugiausia atvejų būta 1950–1980 m. laikotarpiu, po to statistinė kreivė staigiai krinta žemyn. Dešimt metų pūliuojančios išnaudojimų žaizdos brendo, pūtėsi ir palengva pradėjo sproginėti, o tai atsispindi ir tam skirtose publikacijose. Tiesa, kad 1980–1990 m. laikotarpiu jų retoka, o štai tarp 1990–2000 metais – jau šimtai vien anglų kalba. Jų tonas ir pobūdis įvairus – nuo skaudžių liudijimų ir kietos sekuliariosios kritikos iki sielovadinių svarstymų ir mokslinių publikacijų, pradedančių nagrinėti išnaudojimo reiškinį psichologiniu, sociologiniu ir statistiniu požiūriu, gretinti jį su seksualiniu išnaudojimu visuomenėje ir kitose religinėse bendruomenėse.

Knygų pavadinimai kalba patys už save. Galima paminėti 1992 m. žinomo JAV žurnalisto Jasono Berry’o tyrimą Nevesk mūsų į pagundą: katalikų kunigai ir seksualinis vaikų išnaudojimas, kaip ir kitų dviejų garsių žurnalistų amerikiečių Franko Bruni ir Elinoros Burkett 1993 m. išleistą knygą Gėdos evangelija: vaikai, seksualinis išnaudojimas ir Katalikų Bažnyčia . O atidesni filmo Sensacija žiūrovai galbūt atkreipė dėmesį į užuominą apie JAV psichoterapeutą, buvusį vienuolį Richardą Sipe’ą ir 1995 m. jo studiją Seksas, kunigai ir galia: krizės anatomija.

Reikia pridurti, kad praėjusio amžiaus mokslinėje literatūroje nepilnamečių išnaudojimas dažnai buvo priskiriamas ne tiek kriminalinio veikimo, kiek seksualinio sutrikimo (potraukio vaikams) sričiai. Kitaip tariant, išnaudotojas gali būti ne nusikaltėlis, kurį reikia bausti, bet ligonis, kurį dera gydyti ar bent derinti bausmę ir gydymą. Ne vieno išnaudotojo biografija yra sudėtinga, paženklinta įvairių traumų. Tyrėjai atskleidė daug dramatiškų atvejų, kai išnaudotojai atkartojo elgesį, savo pačių patirtą vaikystėje, – yra žinoma, kad absoliuti statistinė dauguma išnaudojimų vyko ir vyksta šeimos, kaimynų, pažįstamų rate.

Įžvalgumas ir pirmosios institucinės reakcijos

Kai kurie atidesni, jautresni ir įžvalgesni tikintieji, pasirodžius pirmiesiems signalams, jau suvokė, kad seksualinio išnaudojimo klausimas aprėpia gerokai daugiau, nei pavienių dvasininkų ar vienuolių nusikaltimus, bet ir bendruomenės, ir pačios aukos būseną. 1993–1994 m. Minesotoje (JAV) benediktinų Šv. Jono abatija ir šalia jos veikiantis to paties vardo universitetas įsteigė Tarpkonfesinį seksualinių traumų institutą, jame subūrė įvairius specialistus, ekspertus, svarstančius, kaip padėti aukai ir gydyti neišvengiamai išnaudojimo paveiktą bendruomenę. Neteisinga labiau domėtis kunigo prasižengimais nei aukos būkle, nusivylimu, skausmu, išdavystės jausmu, nusigręžimu ne vien nuo Bažnyčios, bet ir paties Dievo. Reikia pridurti, kad šią nesveiką, negrabiai pridengtą tendenciją stebime ir kai kuriuose šiandienos žiniasklaidos reportažuose, kai, regis, svarbiau išnaudotojo statusas ir „pikantiškos“ nusikaltimo aplinkybės, nei pati išnaudojimo auka, jai padaryta žala ir bendras reiškinio paplitimas mūsų kaimynystėje.

Tarp kitų knygų, Tarpkonfesinis seksualinių traumų institutas1995 m. paskelbė autorių Nencės Hoopkins ir Marko Laaserio knygą Bažnyčios sielos atkūrimas , kurioje nagrinėjama išnaudojimo sukrėstos, įpykusios, nusivylusios bendruomenės situacija ir tai, ką galima padaryti dėl jos, aukos bei jos šeimos, išnaudotoją pakeitusio naujo dvasininko. 1998 m. tas pats institutas išleido Elisabethos Horst knygą Savęs susigražinimas: dvasininkų išnaudojimą patyrusių aukų gėdos gydymas .

Įvairių straipsnių ir knygų šia tema autorius, kunigas ir psichologas Stephenas Rossetti 1997 m. žurnale Psichologija ir krikščionybė svarsto apie Kunigų seksualinio išnaudojimo poveikį katalikų pasitikėjimui kunigais, Bažnyčia ir Dievu .

Pirmosios vyskupijų ar Vyskupų konferencijų institucinės reakcijos sutampa su išnaudojimų kėlimo į dienos šviesą laikotarpiu. 1992 m. Kanados vyskupų konferencija paskelbė specialaus komiteto ataskaitą Nuo skausmo link vilties ir gaires Pasitikėjimo sulaužymas, tikėjimo sulaužymas: vaikų seksualinis išnaudojimas Bažnyčioje ir visuomenėje. Taip pačiais 1992 m., po atlikto tyrimo, Čikagos arkivyskupija paskelbė dokumentą Vaikų išnaudojimas: pastoracinės ir procedūrinės gairės. Anglijos ir Velso katalikų vyskupų konferencija 1994 m. paskelbė ataskaitą Apie seksualinio vaikų išnaudojimo atvejus, kuriuose dalyvavo kunigai, vienuoliai ir Bažnyčios darbuotojai. 1996 m. Airijos vyskupų konferencija paskelbėAtaskaitą apie vaikų išnaudojimą iš kunigų ir vienuolių pusės. Šiuose dokumentuose įvardyti principai, kurie šiandien jau įtvirtinti: aukos skausmo, patirtos žalos ir teisingumo reikalavimo pripažinimas, galios ir klerikalizmo kultūros pasmerkimas ir atsisakymas saugoti reputaciją aukų sąskaita, nulinė tolerancija, dvasininkų ir tikinčiųjų formacijos būtinybė, aiškios ir veiksmingos prevencijos bei reagavimo į įtariamą nusikaltimą procedūros, vyskupų atsakomybė, viešumas ir skaidrumas.

Po 2000-ųjų – liudijimų, ataskaitų, straipsnių jau tūkstančiai, o labai išsamių vyskupijų ir kraštų tyrimų, vykdytų eilę metų ir apimančių keliasdešimties metų intervalus, sudarytų iš tūkstančių puslapių, jau dešimtys. Kai kurie iš jų atlikti nepriklausomų komisijų Bažnyčios užsakymu, o kai kurie – valstybės. Teatleidžia skaitytojas ir Artumos redakcija už šį nuobodoką chronologinį ir bibliografinį intarpą, bet jis atskleidžia dažnai iš akių išleidžiamą aukų, jų istorijų viešinimų, kritikos, Bažnyčios ir valstybės reagavimo sąveiką, besitęsiančią iki šiol: aukos ir kritikai kalba, bažnytinės bendruomenės ar institucijos reaguoja ir diegia priemones, pirštu bedama į trūkumus, kurie taisomi, tada vėl viskas iš naujo. Dažnai pokyčiai vykdomi per lėtai, nenoriai, per maža apimtimi ir, regis, vis dar nesuprantant išnaudojimų žalos ir atsako į juos svarbos. Todėl, kaip yra pasakęs vienas iš bažnytinių reformų skatintojų, ačiū Dievui, kad Jis veikia per sekuliariąją spaudą, kuri, nors kai kada ne visiškai teisingais argumentais, dažnai šališkai ir supaprastindama, privertė Bažnyčią pažvelgti į save ir kovoti su priešu savo viduje, o ne išorėje.

 

artuma202307-8_rs-22-2.jpg

Cottonbro studio / paxels.com nuotrauka

Bažnyčia ir visuomenė yra veidrodis viena kitai

Naujausi nacionaliniai tyrimai – 2021 m. spalį pristatyta ataskaita Prancūzijoje, 2023 m. vasarį – ataskaita Portugalijoje. Jos patvirtina ankstesnius duomenis: daugiausia seksualinio išnaudojimo atvejų būta praėjusio amžiaus antrosios pusės pradžioje (todėl šiandien daugelis išnaudotojų yra senyvo amžiaus arba mirę, o aukoms dažniausiai daugiau kaip 50 metų), dvasininkai ir vienuoliai išnaudotojai sudarė 2–5 proc. visų tuo metu dirbusių kunigų bei vienuolių, vaikai dažniausiai išnaudojimą patyrė būdami vyresni kaip 10 metų amžiaus, dauguma išnaudojimo veiksmų yra tvirkinamojo pobūdžio (viliojimai, lietimai, kalbėjimas apie seksualinį turinį, seksualinių vaizdų rodymas). Tačiau nuo kelių iki keliolikos procentų patyrė išnaudojimo formas, teisiškai vertinamas kaip išprievartavimas: lytinius, analinius arba oralinius aktus. Recidyvinių nusikaltėlių – kelis, keliolika, keliasdešimt nepilnamečių išnaudojusiųjų – nėra daug, bet jų nusikaltimai itin šiurpūs.

Bet pastangos duoda vaisių. Paskutinėje Bažnyčios JAV ataskaitoje nurodyta, kad 2021 m. dėl seksualinio išnaudojimo pasiskundė 30 nepilnamečių: ataskaitos pristatymo metu (2022 m. liepą) šeši skundai buvo patvirtinti, devyni vis dar tiriami, devyni nepatvirtinti, penkiems pritrūko įrodymų, o vienas perduotas vienuolijos vyresniajam. Žinant, kad vien katalikiškų mokyklų JAV yra apie 6 tūkst., o jose mokosi kone 1,7 mln. vaikų, neskaičiuojant parapinių būrelių ir daugybės jaunimo veiklų, galima pasakyti, kad rizika patirti ten seksualinį smurtą yra itin žema.

Šokas ir pasibjaurėjimas išnaudojimais bažnytinėje aplinkoje atkreipė dėmesį į bendrą išnaudojimo problemą. Portugalijos ataskaitą rengusios komisijos pirmininkas psichiatras Pedro Strechas priminė, kad surinkta 512 įtikinamų asmenų liudijimų apie seksualinį išnaudojimą bažnytinėje aplinkoje 1950–2022 m. laikotarpiu, o vien 2019–2020 metais, Generalinės prokuratūros duomenimis, Portugalijoje buvo daugiau kaip 7 tūkst. skundų dėl nepilnamečių išnaudojimo, 747 bylos ir 540 teisminių nuosprendžių.

Lietuvoje, pasak Generalinės prokuratūros, 2022 m. nuo seksualinio smurto nukentėjo 236 vaikai. Ir kituose kraštuose pasitvirtinančią panašią situaciją reikia paminėti ne tam, kad reliatyvizuotume išnaudojimą Bažnyčioje, nes ir vieno atvejo yra per daug, bet tam, kad adekvačiai suvoktume išnaudojimo reiškinį. Nes tiesa ir tai, kad bažnytinė bendruomenė ir visuomenė atspindi viena kitą ir yra sudarytos iš tų pačių žmonių. Palyginus nesunku pamatyti, kad seksualinio išnaudojimo problemų ir ankstesnių normų neadekvatumo suvokimas, tyrimas, apibrėžimas, užkardymas ir baudimas valstybių ir Bažnyčios teisėje vyksta gana lygiagrečiai: praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje ir per pastaruosius 20 metų buvo priimti pamatiniai nepilnamečių apsaugos įstatymai, kurie toliau bus tobulinami. Tas pats galioja ir kalbant tokias tarptautines institucijas kaip Jungtinių Tautų Organizacijos agentūros bei tarptautinę teisę.

Visuotinumas ir vaisingumas

Pranciškaus apaštališkasis laiškas Vos estis lux mundi svarbus ne vien dėl turinio, bet ir dėl visuotinumo: jis nustato normas ir sukuria pareigas visoms pasaulio vyskupijoms visuose geografiniuose regionuose. Tai nėra toks paprastas dalykas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Vienuose kraštuose katalikai – tik mažuma, o vyraujančios kultūros ir daugumos seksualinės moralės normos skiriasi nuo mums įprastų ir priimtinų. Kituose kraštuose katalikai ir kiti krikščionys yra persekiojami kitų grupių ir net pačios valstybės: kaip tuomet bendradarbiauti su jos institucijomis? Kai kurios vietos tokios neturtingos, jog visi ištekliai skiriami apsirūpinimui maistu, vaistais, kitais būtiniausiais dalykais, kur ankstyvos vaikų mirtys nieko nestebina, o seksualinio išnaudojimo prevencijos diegimas atrodo menkai prasmingas, kai nėra kitų elementariausių paslaugų, jau nekalbant apie psichologo pagalbą. Panašiai ir nusikalstamumo bei korupcijos lygis kai kur toks aukštas, kad smurtas, žmogžudystės, pagrobimai yra kone kasdienybė: ten sunku diegti bet kokią prevenciją. Kai kuriose šalyse visuomenė labai traumuota, dešimtmečiais kentėjusi ar kenčianti nuo karų, pamiršusi, kas yra teisingumas ir užuojauta.

Bet jei pažiūrėsime iš Evangelijos perspektyvos, būtent tokiose vietose Bažnyčios tiesos pripažinimo, gydymo ir taikymo darbas gali tapti sėkla, po dar kelių dešimtmečių duosianti didelių ir svarbių vaisių ir jos pačios bendruomenei, ir visuomenei. Apie tai kalbėjo popiežius Benediktas XVI, priėmęs daug fundamentalių potvarkių dėl nepilnamečių apsaugos tiek Vatikano Miesto Valstybės ir Romos kurijos santvarkoje, tiek visuotinės Bažnyčios teisinėje sąrangoje. O jo pradėtą darbą tęsiantis popiežius Pranciškus neseniai priminė:

„Nepamirškime, kad nukryžiavimo žaizdos liko Prisikėlusio Viešpaties kūne, tačiau nebe kaip kančios ar gėdos šaltinis, o kaip gailestingumo ir perkeitimo ženklai. Dabar atėjo laikas atitaisyti žalą, padarytą ankstesnėms kartoms ir tiems, kurie ir toliau kenčia. Šis velykinis laikotarpis yra ženklas, kad mums ruošiamas naujas laikas, naujas pavasaris, apvaisintas bendru darbu ir ašaromis su tais, kurie kentėjo. Štai kodėl svarbu, kad niekada nenustotume judėti į priekį“ (Kalba Popiežiškosios nepilnamečių apsaugos komisijos nariams, 2023 m. gegužės 5 d.).


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2024 gegužė 5

Artuma - artuma202405_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22