Pakalbėkime atvirai... Jei šiandien kas gatvėje užklaustų, ko palinkėtumei vasarojančiam paaugliui, ką atsakytumėte? Tik, prašau, neskubėkite su pečių gūžtelėjimu. Kartu pasvarstykime, kokį vasaros skonį norėtųsi perduoti savo mylimiausiems.

Ne už kalnų palaimintojo Jurgio Matulaičio atlaidai Marijampolėje. Ruoša įsibėgėja. Šių metų atlaidų moto seniai aiškus. Vos tik popiežiui Pranciškui paskelbus Jubiliejaus metų temą – „Vilties piligrimai“ – buvo akivaizdu: keliausim su Bažnyčia. Juoba kad tarp visų Užrašuose raštu išsakytų tėvo Jurgio maldų – ir ši: „Viešpatie! Tavim pilnai pasitikiu, stiprink mano viltį.“

Verkiuose, Vilniaus šiaurinėje dalyje, XVII a., dėkojant Viešpačiui už pergalę prieš maskolių kariuomenę, buvo įkurtas žemiškosios Jeruzalės tikslus atspindys – vadinamosios Vilniaus Kalvarijos su šv. Kryžiaus atradimo bažnyčia; todėl ir aplinkinis mikrorajonas įgijo Jeruzalės pavadinimą. Birželio Artumoje domimės kaip gyvena ši „Naujojoje Jeruzalėje“ įsikūrusi bendruomenė. 

Kai atsitinka kas blogo, ne tik vaikai, bet ir užaugusieji nevalingai šaukiame: „Mama!“. Todėl dažniausiai ligoninėje vaikus ir lieka slaugyti mamos. Tėčiai ateina aplankyti. Atveža daiktus. Ir maisto. Išsiveža pasveikusius. Eina pakalbėti su daktaru. Nors mamai jau viskas būna pasakyta.

Kaip Jėzus vaikščiojo čia, pašventindamas pasaulį, taip ir mes einame tais keliukais, žolynais, plaukiame, važiuojame, net skrendame Jo pėdomis, tarp žmonių kaip kadais ir ateityje, stengdamiesi tęsti, įgyvendinti uždavinį gerbti, prižiūrėti, gydyti, apjungti, gaivinti, džiuginti ir visa kita, ką mes, žmonės, darome.

Pradėdamas noriu „įrėminti“ mūsų Sinodo kelią: iš kur atėjome, kur esame ir kurlink mes visi judame? Sinodo kelias iš tikrųjų yra Vatikano II Susirinkimo tąsa, jo tolesnis įgyvendinimas. Popiežius Pranciškus labai aiškiai tą įvardija, ir Sinodo dokumentas tą pabrėžia. Tai it pasodinta sėkla, kuri dabar laistoma, kad toliau augtų.

Dabar jau Druskininkams priklausančioje Ratnyčios gyvenvietėje Šv. Baltramiejaus bažnytėlė stovi nuo XVII amžiaus, nors ir degusi, bet vis gražiau atstatoma, restauruojama. Ji nuo seno garsėjo kaip lietuviškas liturgines tradicijas sauganti stipri bendruomenė. Šiandien, savojo klebono kunigo Algirdo Šimkaus apkabinta ir atgręžta į Jėzaus veidą, bendruomenė džiaugiasi išgyvenanti patį geriausią laiką. Kalbamės su vieną saulėtą sekmadienį po Mišių į parapijos namus susirinkusiais parapijiečiais: Renata, Rūta, Irena, Gitana, Giedre, Sondra, Egle ir kun. Algiu.