Rugpjūčio 2-ąją Mažeikiuose Švč. Jėzaus Širdies parapijoje vyks vieni seniausių Bažnyčioje visuotinių atlaidų, visur pasaulyje gerai žinomu Porciunkulės pavadinimu. Taigi belaukiant žmonių čia taip mylimų atlaidų, Švč. Jėzaus Širdies iškilmių išvakarėse Mažeikiuose susitikome su būreliu parapijiečių ir šioje bažnyčioje tarnaujančiais kunigais.

Didieji miestai tikrai siūlo didesnes galimybes įvairiausiems žmonėms. Atrodytų ir dvasinis pasaulis bei bendruomeniškumas turėtų tik augti. Tačiau žmogaus egoizmas ir gundytojas nesnaudžia, siekia sugadinti viską, kas gera.

Gyvename Dievo ausy palyginti su tropikais ir subtropikais. Va ten tai pavojingai kanda. Linkiu saugių pasibuvimų gamtoje.

Skatinkime savo vaikų smalsumą, norą tyrinėti. Patirtys mus augina ir praturtina, lygiai taip pat ir vaikus, tik daug stipriau. Kurdami atliepiančią, mylinčią, priimančią ir saugią aplinką vaikams, darome milžinišką įtakai jų raidai ir smegenų vystymuisi. Lyg kregždutės – po grūdelį ir mes „lipdykime“ vaiko smegenis.

„Dangūs apsakinėja Dievo garbę, dangaus skliautas skelbia jo rankų darbą“ – skelbia psalmininkas (Ps 19, 2), bet tai išgirsta ir pamato tik tie, kurie tam skiria laiko ir sutelkia visą dėmesį.   

Šie greitai per didįjį penkių dienų renginį peržvelgti epizodai – tai tik mėginimas praskleisti išgyventą Visuotinės Bažnyčios patirtį ir Dievo Gailestingmo neišsemiamą gelmę, tačiau kiek kongresas palietė širdžių, kiek piligrimų pažadino vidinio gyvenimo pokyčiams arba įkvėpė gailestingam veikimui, ką išgyveno susitikę daugybė skirtingų požiūrių katalikų ir krikščionių, kokį įspūdį paliko dėmesys Vilniaus sakraliniam ir dvasiniam paveldui – tokiai patirčiai reikės turbūt ir laiko, ir erdvės.

Patriarcho Baltramiejaus vizitas ir vyskupo Panareto paskyrimas yra vienas įvykis su keliais lygmenimis. Formaliai – tai Egzarchato įtvirtinimas, naujo ganytojo paskyrimas ir aiški Visuotinio patriarchato atsakomybė už savo tikinčiuosius Lietuvoje. Neformaliai – tai tėviškas padrąsinimas jaunai bendruomenei, kuri mokosi gyventi be baimės, augti, tarnauti ir kurti savo lietuvišką, daugiakalbį, atvirą Ortodoksų Bažnyčios veidą. Ekumeniškai – tai kvietimas katalikams ir ortodoksams ne tik mandagiai bendrauti, bet kartu liudyti Dievo gailestingumą pasaulyje, kuriame tiek daug sužeistų žmonių laukia ne deklaracijų, o tikro artumo.