Gegužę, kai vėl iš naujo ir gamta atgimsta, skubėsime sveikinti mamas ir močiutes, per gimtį mus sujungiančias su pasauliu. Šitaip dovanojamas gyvenimas kitam.

Jėzau, Gyvybės Duona, mokyk mane nešvaistyti Tavo dovanų, dalytis su stokojančiaisiais ir atpažinti Tave alkstančiame brolyje. Duok jautrią širdį, kad mano maži kasdieniai sprendimai padėtų daugiau dalytis duona, gailestingumu ir labiau branginti taiką. 

Gal tai skamba labai proziškai, tačiau meilė susijusi su atsivėrimu gyvybei, jau nebėra tik „proza“.

Gyvybė yra palaiminimas. Stebuklas, dovana. Tai – Viešpaties mumyse įdėtas Jo atvaizdas, kūrėjo paveikslas. Galimybė dalyvauti Jo gyvybės kūrime. Kodėl tada pastaruosius kelis dešimtmečius žodžiai „daugiavaikė šeima“ visuomenėje palydimi užjaučiančių arba net smerkiančių žvilgsnių?

Tačiau kas trokšta gilesnio dvasinio gyvenimo, susiduria su klausimu, o kaip jį pasiekti? Kai kurie skaito religines knygas, daug maldų kalba, dažnai dalyvauja Mišiose. Ar tai reiškia, kad žmogus išgyvena kasdienybėje gilų santykį su Dievu? Visai nebūtinai.

Visokios šventės ženklina balandžio mėnesį, įskaitant mano disertacijos nagrinėjimo autorių ir mano dėstytą žymiausią britų dramaturgą; skautų globėją šv. Jurgį. Gamta atgimsta, vaismedžiai skleidžia žiedus čia, JAV rytuose. Kitaip negu žiemą jaučiamės, tvarkomės. Pernai balandį, Didįjį penktadienį, mirė mano brolis Antanas.

Herojiški tikėjimo ir žmogaus laisvės gynimo pavyzdžiai okupacijų metais, matyt, yra patvirtinimas, kad ir tas Dievo duotas trumpas laisvo veikimo bei kūrybos laikas 1926–1940 m. nebuvo iššvaistytas veltui ir davė vaisių.