Iškilminga procesija į vysk. Juozapo Kuktos konsekraciją. 1926 m. gegužės 1 d. Kauno arkivyskupijos archyvas.
Prof. Arūnas Streikus
Romos Katalikų Bažnyčia šiais metais mini pirmos savarankiškos bažnytinės provincijos Lietuvos teritorijoje – Kauno metropolijos įsteigimo šimtmetį. Tai, kaip žinia, buvo padaryta apaštaline konstitucija Lituanorum gente, kurią popiežius Pijus XI pasirašė 1926 m. balandžio 4 d. Ta proga vėl porinti apie patį steigimo aktą ir jį lydėjusias politines bei religines aplinkybes šių eilučių autoriui atrodė būsianti nuobodi kartotė (apie tai jau rašiau Artumoje prieš dešimt metų, žr. 2016 m. nr. 4). Todėl gavęs redaktoriaus pasiūlymą vis dėlto šio neabejotinai svarbaus įvykio tokią apvalią sukaktį pažymėti tekstu, nusprendžiau šį kartą į jį pažvelgti iš laiko distancijos.
Dokumentų istorinę reikšmę paprastai juk matuojame ne tiek pagal jų turinį, o labiau pagal tai, kokius ilgalaikius vaisius jie subrandina. Kadangi šaltiniai, kurie leistų visapusiškiau įvertinti ilgesnę Kauno metropolijos raidos laiko atkarpą (viso šimtmečio ar bent jau jo pusės), kol kas istorikams nėra prieinami, teko pasitenkinti galimybe nubrėžti pjūvį ties sąlyginai nedidele 10–15 metų po šios konstitucijos paskelbimo riba. Tą padaryti man atrodė geriausia pasiremiant per du pastaruosius dešimt-
mečius tyrinėtojams atvertais Vatikano archyviniais dokumentais, aprėpiančiais Pijaus XI ir Pijaus XII pontifikatų metus, t. y. laikotarpį nuo 1922 iki 1958 m. Nuo Romos iki Kauno nusidriekęs Šv. Sosto žvilgsnis į savo kūrinį šiuo atveju turbūt yra patogiausia optika, leidžianti ir iš vidaus, ir iš išorės pažvelgti į pirmuosius Lituanorum gente rezultatus.
Nepasitenkinimas būsimų sielovadininkų ugdymo kokybe
1926 m. vykdant Lietuvos bažnytinių struktūrų reformą puoselėtas lūkestis, kad ji pirmiausia sukurs pamatą ir suteiks pozityvų impulsą vietos klero atnaujinimui. Pagrindinis reformos autorius palaimintasis vyskupas Jurgis Matulevičius, atvykęs į Lietuvą su apaštalinio vizitatoriaus misija, 1926 m. kovo 3 d. tuometiniam Šv. Sosto valstybės sekretoriui kardinolui Pietro Gasparri kaip didžiausią Lietuvos dvasininkijos ydą iškėlė nemažos jos dalies įsitraukimą į pasaulietines veiklas, ypač pasinėrimą į politiką. Kitaip tariant, apgailėjo stiprią Lietuvos viešojo gyvenimo klerikalizaciją, itin kenkusią bendram Bažnyčios įvaizdžiui visuomenėje ir trukdžiusią sėkmingesnei pastoracijai.
Nepraėjus nė dešimtmečiui nuo metropolijos įsteigimo, centrinių Bažnyčios dikasterijų suteiktas nedidelis laiko kreditas būtinoms pertvarkoms būsimų sielovadininkų ruošime priartėjo prie pabaigos. Iš tuometinio Šv. Sosto reikalų patikėtinio Lietuvoje monsinjoro Antonio Aratos korespondencijos su Vatikanu aiškiai juntamas didėjantis nekantrumas dėl niekaip negerėjančios padėties šioje srityje. Ypač didelį nerimą Šv. Sosto atstovams kėlė tarpdiecezinės Kauno kunigų seminarijos ir Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto Teologijos skyriaus būklė. Ne viename savo rašte, 1933 m. pabaigoje–1934 m. pirmoje pusėje siųstame Seminarijų ir universitetinių studijų kongregacijai, Arata atkreipė dėmesį į menką mokymo ir auklėjimo lygį bei kitas šios institucijos negeroves. Pavyzdžiui, 1933 m. gruodžio 15 d. pranešime jis pabrėžė menką dvasios vadovo įtaką seminaristams ir apskritai prastą klierikų dvasinio ugdymo būklę, apgailestavo dėl to, kad dėstytojams trūksta reikiamos disciplinos, o jų moralinis elgesys „nėra toks, kad duotų gerą pavyzdį seminaristams“; rektorius gi, anot pranešėjo, „subrendęs velionio rektoriaus Maironio-Mačiulio mokykloje, puikiai sugeba vykdyti, taip sakant, reprezentacines didžiosios seminarijos rektoriaus funkcijas, tačiau yra silpnas savo kolegų dėstytojų atžvilgiu ir dažnai nepasako arkivyskupui to, ką turėtų pranešti apie kai kurių profesorių elgesį“.
Konstitucijos Lituanorum gente titulinis puslapis
Šv. Sosto netenkinantis mokymo ir auklėjimo lygis svarbiausioje Lietuvos kunigų rengimo kalvėje buvo vienas svariausių argumentų kuo skubiau imtis priemonių padėčiai Kauno arkivyskupijoje taisyti. Siekdama susidaryti išsamesnį bendrą vaizdą apie seminarijų padėtį Lietuvoje ir Latvijoje, Seminarijų ir universitetinių studijų kongregacija 1936 m. vasarą nusprendė siųsti apaštalinį seminarijų vizitatorių. Remiantis motyvuota Aratos rekomendacija, ši delikati misija buvo patikėta prancūzų tautybės dominikonui tėvui Pijui Pelletier, iki tol rezidavusiam Lvive. Į Lietuvą apaštalinis vizitatorius atvyko 1937 m. gegužės mėnesį, prieš tai jau aplankęs Rygos ir Agluonos seminarijas, o savo darbą baigė metų pabaigoje. Šio tyrimo rezultatai apibendrinti išsamioje beveik 100 lapų generalinėje ataskaitoje, kuri buvo svarstoma 1938 m. gegužės 17 d. vykusiame plenariniame Seminarijų ir universitetinių studijų kongregacijos posėdyje.
Vizitatoriaus išvados nebuvo itin džiuginančios. Bendrą kunigų edukacijos būklę Baltijos šalyse jis apibūdina taip: „Iš to, kas išdėstyta, akivaizdžiai matyti, kad gana neseniai įsteigtos baltų seminarijos turi nemažai trūkumų ir spragų. Nors jų vadovams netrūksta geros valios, bet paprastai jie neturi aiškios savo misijos sampratos ir reikiamų gabumų nukreipti alumnus tobulėjimo idealo link pamaldumo, disciplinos ir studijų srityse. Tad ir jaunuoliai, išskyrus Rygą, menkai tesuvokia kunigystės ir jai būtinų savybių esmę. Tuo taipogi galima paaiškinti kiekybinę ir kokybinę pašaukimų stoką.“
Nors Seminarijų kongregacija patvirtino aiškią būtinų pertvarkų Lietuvos kunigų rengimo sistemoje programą ir išsiuntė atitinkamas instrukcijas metropolitui, 1939 m. gegužę kongregacijos prefektas kardinolas Giuseppe Pizzardo buvo informuotas, kad „nustatyti potvarkiai ne tik liko popieriuje, bet ir su jais nebuvo supažindinti kiti suinteresuoti ordinarai“. Atrodo, kad iki pat sovietinės okupacijos rimtesnių veiksmų kažką keisti šioje taip svarbioje Bažnyčios ateičiai srityje galiausiai ir nebuvo padaryta, o okupacijų sąlygomis jau teko labiau rūpintis tuo, kaip išgyventi. Okupantų kišimasis į seminarijos vidaus gyvenimą, daromos kliūtys priimti labiausiai tinkamus kunigystei kandidatus ir parinkti jų auklėtojus pusei amžiaus sustabdė potencialų Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos augimą, o Telšių ir Vilkaviškio seminarijos, kaip žinia, iš viso buvo priverstos nutraukti savo veiklą.
Ir šventieji neapsaugoti nuo klaidos
Okupacijų išvakarėse akivaizdžiai atsiskleidė ir Šv. Sosto nusivylimas savo sprendimu 1926 m. Kauno arkivyskupo metropolito pareigas pavesti arkivyskupui Juozapui Skvireckui. Tą lėmė ne tik pastarojo delsimas imtis priemonių arkivyskupijos klerui disciplinuoti bei naujų kunigų ugdymui pagerinti, bet ir jo pasyvi laikysena Bažnyčios veikimo laisvę vis labiau mažinusio tautininkų režimo atžvilgiu, akademinio darbo iškėlimas aukščiau jo kaip arkivyskupijos ganytojo ir metropolijos vadovo funkcijų vykdymo, o galiausiai ir faktinis nusišalinimas nuo tiesioginių savo pareigų bei netinkamas jo santykis su tuo metu Lietuvoje gausiausia moterų vienuolija – Šv. Kazimiero seserų kongregacija.
Kauno arkivyskupo Juozo Skvirecko ingreso iškilmių dalyviai prie Kauno kunigų seminarijos. Pirmoje eilėje: prelatai Aleksandras Grigaitis, Luigi Faidutti, Jonas Mačiulis-Maironis; vyskupai Kazimieras Paltarokas, Antanas Karosas, Pranciškus Karevičius; arkivyskupai Jurgis Matulaitis, Juozas Skvireckas; ministras pirmininkas Leonas Bistras; vyskupai Justinas Staugaitis, Juozapas Kukta, Mečislovas Reinys. Kitose eilėse: Juozas Naujalis, gen. Vladas Nagys, kan. Juozas Tumas-Vaižgantas, prel. Adomas Jakštas-Dambrauskas, Kazimieras Jokantas, Antanas Tumėnas, Zigmas Starkus, Magdalena Galdikienė ir kt. Kauno arkivyskupijos archyvas
Pirmas stipresnis aliarmo signalas nuskambėjo kaip tik minint Lituanorum gente dešimtmetį. 1936 m. balandį, atsakydamas į Šv. Konsistorijos kongregacijos užklausą dėl arkivyskupo Skvirecko, kaip VDU dėstytojo ir vyskupo, pareigų suderinamumo, monsinjoras Arata parengė labai kritišką pranešimą apie sielovadinio darbo būklę Kauno arkivyskupijoje, jos ordinaro būdą ir veikimo metodus, santykius su kitais vyskupais. Patvirtindamas prielaidą, kad pedagoginė veikla ir Šv. Rašto vertimas atima iš arkivyskupo pernelyg daug laiko, dėl ko nukenčia bendri diecezijos reikalai, Šv. Sosto atstovas abejojo, ar, net ir atsisakęs pašalinių užsiėmimų, arkivyskupas skirtų daugiau dėmesio ganytojiškam darbui. Jo nuomone, „Skvireckas, net ir tapęs arkivyskupu, išliko KNYGOS ŽMOGUS ir netapo VEIKLOS ŽMOGUMI. Sakyčiau, kad toks tapsmas būtų priešingas jo prigimčiai ir charakteriui“. Kita vertus, monsinjoras skeptiškai vertino galimybes imtis radikalių priemonių, t. y. vienokiu ar kitokiu būdu išvaduoti arkivyskupą Skvirecką nuo arkivyskupijos administravimo naštos, – visų pirma dėl to, kad nematė asmenų, kurie galėtų tinkamai jį pakeisti.
Nepaisant Aratos skepsio dėl galimos Skvirecko pamainos, situacijai metropolijos širdyje nesitaisant, po pusantrų metų jis vis dėlto gavo užduotį ieškoti galimų kandidatų į Kauno arkivyskupo koadjutoriaus su paveldėjimo teise vietą. Daugiau nei dvejus metus užtrukusios paieškos, Romai pirmą kartą atmetus visus pasiūlytus kandidatus, taip ir nedavė Vatikaną pilnai tenkinusio rezultato, tačiau prasidėjus karui ir Lietuvos ateities perspektyvoms vis labiau niaukiantis, 1940 m. pavasarį buvo nuspręsta vyskupu pašventinti ir augziliaru (ne koadjutoriumi su arkivyskupo sosto paveldėjimo teise) paskirti sąlyginai jauną Vilkaviškio vyskupijos kunigą, filosofijos ir Bažnyčios teisės daktarą Vincentą Brizgį. Porą mėnesių anksčiau vyskupu buvo nominuotas ir Telšių vyskupo pagalbininku paskirtas kitas išeivis iš Vilkaviškio vyskupijos – Telšių kunigų seminarijoje dar nuo 1927 m. dėstęs kunigas Vincentas Borisevičius. Paskutinę minutę priimti sprendimai, kaip greitai paaiškėjo, ir vėl nebuvo vienodai sėkmingi. 1944 m. vasarą, kai sovietams vėl grobiant Lietuvą reikėjo apsispręsti, ar nesunkiai nuspėjamų išbandymų akivaizdoje likti su ganomaisiais, pirmasis drauge su savo šefu – kaip greitai buvo išsiaiškinta, be būtino reikalo – pasitraukė iš metropolijos teritorijos, antrasis gi, nors turėjo daugiau laiko priimti sprendimą, drąsiai ryžosi eiti į Golgotą.
Tuo metu Šv. Sosto požiūris į arkivyskupą Skvirecką, praėjus ketveriems iš pradžių sovietinės, o po to ir nacistinės okupacijos metams, dar net iki jo pabėgimo iš Kauno į Austrijos Tirolį, liko iš esmės toks pat, kokio būta paskutiniais Nepriklausomybės metais. Tas geriausiai atsiskleidė, kuomet Kauno arkivyskupijos kapitula 1944 m. pradžioje kreipėsi su prašymu į Popiežių, kad šis parodytų metropolitui „tėviško palankumo ženklą“ jo vyskupavimo sidabrinio jubiliejaus proga. Šv. Konsistorijos kongregacija, kurios nuomonės buvo užklausta šiuo klausimu, davė neigiamą atsakymą, jį pagrįsdama taip: „Maža pasakyti, kad jis nepasižymėjo dideliu uolumu: deja, pridurtina, kad šiai šv. Kogregacijai 1940 metais reikėjo domėtis mons. Skvirecku dėl kitų rimtų priežasčių ir imtis kuo griežčiausių priemonių.“ Bažnyčios nepaprastųjų reikalų kongregacijos referentas, monsinjoras Antonio Samoré, iki Lietuvos okupacijos kurį laiką dirbęs sekretoriumi Kauno nunciatūroje, nors ir nebuvo toks griežtas, vis dėlto pripažino, kad „klaida (vizitatoriaus mons. Matulevičiaus, šiaip jau švento žmogaus) buvo siūlyti jį arkivyskupu 1926 m.: tai buvo ne jo vieta. Kiek aš jį pažįstu, turiu pasakyti, kad niekada nebuvo tikinčiųjų ganytojas, veikiau šaunus dėstytojas ir kuo talentingiausias tyrėjas“.
Kauno arkivyskupijos dekanų konferencija 1943 m. Pirmoje eilėje iš kairės sėdi: dek. kan. Feliksas Kapočius, prel. Kazimieras Šaulys, vysk. Teofilius Matulionis, arkivysk. Juozas Skvireckas, vysk. Vincentas Brizgys, dek. kan. P. Pauliukas, dek. kan. P. Katela. Kauno arkivyskupijos archyvas
Ką gi būtų galima pasakyti pabaigai, apibendrinant čia trumpai pristatytą istorinių šaltinių informaciją apie pirmąjį naujai įsteigtos metropolijos – daugiausia jos centrinės diecezijos – raidos etapą? Visų pirma tai, kad neišsipildę Šv. Sosto lūkesčiai ir klaidos buvo didele dalimi nulemti objektyvių aplinkybių. Po daugiau nei šimtmetį trukusio carinės Rusijos valdymo, pažymėto grubiu kišimusi į Bažnyčios vidaus gyvenimą, jos veiklos varžymo ir prievartinės izoliacijos nuo visuotinės Bažnyčios, sunku buvo tikėtis, kad per 10–15 metų padėtis pastebimai pasikeistų. Ilgalaikės kolonijinės priespaudos poveikis žmonių, taigi ir kunigų, (ne)veikimo įpročiams pasirodė esąs kur kas gilesnis ir labiau inertiškas, nei tikėtasi. Deja, 1940 m. vasarą prasidėjęs naujas pusę amžiaus trukusio kolonijinio jungo etapas tuos (tuo metu gal dar ir sunkiai įžvelgiamus) atsinaujinimo judesius užslopino ir 1990 m. vėl viską teko bandyti pradėti iš naujo.
Kita vertus, herojiški tikėjimo ir žmogaus laisvės gynimo pavyzdžiai okupacijų metais, matyt, yra patvirtinimas, kad ir tas Dievo duotas trumpas laisvo veikimo bei kūrybos laikas 1926–1940 m. nebuvo iššvaistytas veltui ir davė vaisių.
Projektą iš dalies finansuoja
