Joana Gimberytė
Ballerina Farm nuotrauka
Gyvybė yra palaiminimas. Stebuklas, dovana. Tai – Viešpaties mumyse įdėtas Jo atvaizdas, kūrėjo paveikslas. Galimybė dalyvauti Jo gyvybės kūrime. Kodėl tada pastaruosius kelis dešimtmečius žodžiai „daugiavaikė šeima“ visuomenėje palydimi užjaučiančių arba net smerkiančių žvilgsnių? Ir kas mūsų laikais vis dar ryžtasi turėti dideles šeimas?
Hanos istorija
Apie šią moterį kartą, berods, jau esu užsiminusi, bet jos pasišventimas šeimai vertas atskiro pasakojimo. Hana Nylman (Hannah Neeleman) – trisdešimt penkerių amerikietė, socialiniuose tinkluose žinoma Ballerina Farm vardu. Ji – buvusi balerina, po santuokos persikrausčiusi iš miesto į ūkį, su vyru turinti fermą ir auginanti vaikus be auklių pagalbos. Hana socialiniuose tinkluose nerašo rašinių, nekelia filmuotų didelių prakalbų, nereiškia griežtos nuomonės politiniais ar socialiniais klausimais. Moteris paprasčiausiai dalijasi kasdienybės vaizdais: kaip gamina, drauge su vaikais kepa duoną, rūpinasi gyvuliais, kaip plečia šeimos verslą ir su vyru į prekybą paleidžia pačių fermoje maltus miltus ar jų augintų galvijų mėsą. Sakytum, ji niekuo nekontroversiška. Išskyrus savo pačios gyvenimo būdu, kuris dabartiniam pasauliui – keistesnis nei keistas. Mat Hana ne tik nedirba nieko „savo malonumui“, o visą laiką skiria šeimai bei fermai. Ji dėl šitokio gyvenimo atsisakė balerinos karjeros ir atvirai pripažįsta, kad vyras – jų šeimos galva, o svarbiausia, vos prieš kelias savaites pagimdė jau devintą vaikelį.
Pulkas teisėjų
Komentarai, vos paaiškėjus, kad Hana laukiasi devintą kartą, buvo negailestingi. „Ar tu vėl laukiesi? Neseniai gi vieną jau pagimdei! Aš sutrikusi…“ – komentavo viena Hanos įrašų instagrame sekėja.
„Kas čia darosi?! Nepaprastai išsilavinusios moterys, turinčios stiprų parengimą ne tik šokyje, bet ir kituose moksluose... galinčios tapti architektėmis, inžinierėmis... Jaučiuosi siaubingai matydama, kaip jos renkasi gimdyti nežinia kelintą vaiką vyrui, nuo kurio jau tapo priklausomos. Ir dar karo akivaizdoje!“ – baisėjosi kita. „Tavo vyras – narcizas, ir tai, kad vėl laukiesi, yra reprodukcinio smurto pasekmė!“ – dar žiauriau tėškė trečia.
Be abejo, buvo ir gražių komentarų, sveikinimų. Moterys dalijosi istorijomis, iš kokių didelių šeimų yra kilusios pačios ar kaip svajoja turėti daugiau vaikų. Tačiau tai, kad kiekvienas iš pastarųjų Hanos įrašų sulaukė po du tūkstančius (daugiau ar mažiau) įvairių komentarų, rodo, kad tema išties jautri.
Ar pasauliui gyvybė – vertybė?
Aš ir pati pamenu, kaip su klasės draugėmis stebėdavomės, kad vienos senelis – iš dvylikos vaikų šeimos, kitos močiutė – iš aštuonių, o kur jau ten proseneliai... Ankstesnės kartos turėjo kur kas daugiau vaikų, didesnės šeimos nieko nestebino. Tačiau mūsų amžiuje tai, deja, pradėta laikyti nepatogumu. Gyvybė, giminės pratęsimas, visais civilizacijos laikais buvę viena svarbiausių vertybių, XXI amžiuje prarado savo socialinę vertę. Čia labai tinka krikščionės biomedicinos daktarės Isabelės Brown posakis: „Feminizmas kovoja už moterų teisę daryti tai, ką jos nori, – nebent, žinoma, jos nori tradicinės šeimos, tada tai jau ne.“ Pasaulis jau senokai į aukštumas kelia karjeros pasirinkimus, saviraišką atskirai nuo šeimos, savo asmeninių poreikių tenkinimą. Gyvybė pati savaime nebėra vertybė – modernusis požiūris remiasi Sokratu: svarbu ne tiesiog pati gyvybė, o koks gyvenimas tai gyvybei suteikiamas, kiek sąmoningos vertės tas gyvenimas turi. Šiuolaikiniai autoriai taip pat akcentuoja hedonistinį ir produktyvumo kultą – kiek malonumo patyrei, kokius darbus ir kaip greitai nuveikei, kokią karjerą sukūrei...
Viešpats žodis
Tačiau Dievas nekalbėjo apie karjerą. Ar kuo viena gyvybė neva vertesnė už kitą. Gal todėl vis daugiau krikščioniškų šeimų renkasi nusigręžti nuo dabartinio bėgimo ir kurti ramią, tradicinę kasdienybę, o atsiradus galimybei susilaukti daugiau nei vieno vaiko.
„Dievas juos palaimino ir tarė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę…“ (Pr 1,28).
„Vaikai iš tikrųjų Viešpaties dovana, o įsčių vaisius – palaiminimas“ (Ps 127,3).
O Naujajame Testamente Jėzus neatskiria gyvybės nuo gyvenimo, jis kalba apie gyvybės vandenį, tai, ko galima tik iš Jo prisisemti ir sotintis. Kristus primena:
„Vagis ateina vien tik vogti, žudyti, naikinti. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų.“ (Jn 10, 10).
Projektą iš dalies finansuoja
