Apie tai, kas svarbu gyvenantiems Dievo ir žmonių artumoje

2022 m. vasaris
Kronika

Apie mus, kurie esame Bažnyčia

2022-02-22 | Antanas Gailius
artuma202202 rs 14
Silvijos Knezekytės asociatyvi nuotrauka

 a-gailius.jpgAntanas Gailius

Po pulkelio, nubaubusio Sausio 13-osios minėjimo kalbėtojus, ir po to kilusio šurmulio su rūpesčiu ir liūdesiu laukiau, kokia bus mūsų, krikščionių, reakcija. Buvo ta reakcija, buvo, nesakau, kad nebuvo. Bet buvo tokia vangi, tokia atsargi, kad ir vėl esi priverstas kalbėti apie dalykus, apie kuriuos jau, regisi, kalbėta ir prikalbėta. Be to, dar ir mane patį beveik tuo pačiu metu pasiekė slaptaisiais katalikų kanalais vaikščiojanti žinia, kad būtent mano kalbėjimas taip piktina kai kuriuos mūsų Bažnyčios žmones, kad jiems tenka kreiptis į vyskupus, klausiant, ar Artuma, skelbianti tokius kaip mano tekstus, dar gali vadintis katalikiška ir būti platinama bažnyčiose.

Šiek tiek švelnesnė ir, ko gera, labiau pagrįsta mane pasiekė ir kritika, kad, kalbėdamas apie mūsų bėdas, aš taip ir nepasakąs, kokių permainų norėčiau. Tiems, kurie apskritai abejoja manim kaip krikščioniu, nelabai ką daugiau galėčiau atsakyti, nebent tai, kad vis dar galiu kalbėti Nikėjos tikėjimo išpažinimą (galiu ir tą trumpesnį) ir kad tikiu tuo, ką pasakė Viešpats: kad meilės įsakymas yra visų svarbiausias ir visus kitus apimantis.

O apie tai, ko tikiuosi iš savo Bažnyčios ir joje vykstančio Sinodinio kelio, galima būtų labai daug kalbėti, viskas nė nesutilptų į vieną rašinį.

Pirmiausia, svajoju, kad mes pagaliau suvoktume, jog Bažnyčia keliauja per laikus, kad šiandien gyvename nebe kokiame XIX šimtmetyje ar net ir ne XX šimtmečio pirmojoje pusėje, bet jau XXI šimtmetyje ir kad pagrindinės mūsų Bažnyčios gyvenimo gairės nusakytos nebe Tridento, bet Vatikano II Susirinkimo. (Beje, popiežius Pranciškus, mano nuomone, pagrįstai savo kritikams atsako, kad jis nedaro nieko daugiau, tik stengiasi Vatikano II Susirinkimo gaires įgyvendinti.)

Turime suvokti, kad esame anaiptol ne dauguma, nors ir didelis procentas Lietuvos žmonių prisipažįsta esą katalikai. Turime taip pat suvokti, kad tie, kurie kartais sakosi esą „nelabai geri katalikai“, dažnai taip kalba todėl, kad nesijaučia Bažnyčios iki galo priimami.

Kai girdžiu priekaištus valstybei, kad ji rūpinasi tik medžiaginiais dalykais ir visai nesirūpina dvasiniais, norom nenorom prisimenu valstybę, kurioje esu gyvenęs ir kuri taip rūpinosi mano dvasiniu ugdymu, kad teko iš paskutiniųjų jai priešintis. Graudu, kai šiandien taip kalba žmonės, patys tai patyrę ir ištvėrę. Norėčiau, kad mūsų Bažnyčia atsimerktų ir atsivertų. Kad ji matytų ne tik savo įstatymo raidę (kaip tik tuo ir užsiima teisinė valstybė, kuriai juk ne sykį už tai reiškiame pretenzijas), bet stengtųsi priimti ir gelbėti tuos, kuriems reikia paguodos, pagalbos ir užtarimo ir kurie šiandien dažnai net nepagalvoja, kad tų dalykų gali rasti Bažnyčioje, nes jau yra patys atstumti ir sugėdinti ar žino tai iš bendro likimo draugų. Kad kalbėdama apie „gyvenimą nuodėmėje“, Bažnyčia pirmiausia nepamirštų, jog tikėdamiesi Viešpaties gailestingumo vienokioje ar kitokioje nuodėmėje gyvename ir su ja, kaip išmanome, stengiamės dorotis visi.

Labai norėčiau, kad mūsų Bažnyčioje rastųsi vis daugiau šviesos. Tarp tų, kurie laiko save „tikrais, praktikuojančiais“ katalikais, neretai gali pajusti, kad jų tikėjimas kupinas magijos, mažai ką bendra turinčios su tuo, ko moko Bažnyčia. Ką ten daug kalbėti – jei išsilavinimą vis dėlto gavęs kunigas iš sakyklos skelbia apie tai, kad skiepai yra šėtono užkratas, turiu nutilti. Tik manyčiau, kad tokius viešai skelbiamus dalykus už mokymą atsakingi Bažnyčios žmonės turėtų tiesiog kuo griežčiausiai paneigti, ne tik „pasikalbėti“ su neva nuomonę reiškiančiu kunigu.

Šviesos mums trūksta visais lygmenimis, tad vienas mūsų Sinodinio kelio uždavinys būtų rūpintis, kad jos daugėtų. Pradedant tikėjimo pamokomis mokyklose. Iš savo „ypatingųjų agentų“ (kalbu apie anūkus) esu patyręs tokių per tikybos pamokas išgirstų blėnių, kad net nežinau, ką sakyti.

Pagaliau mūsų Bažnyčioje neretai pasiilgstu tiesos. Neseniai kalbėdamasis su vienu mielu bičiuliu apie šiųmečius Sausio 13-osios įvykius, iš jo išgirdau žodžius, kuriems nuoširdžiai pritariu. Panašu, kad pačioje mūsų Bažnyčioje šiandien jau kartais reikia Kronikos, pasakė jis, turėdamas galvoje nutylėjimus, dangstymus, kalbėjimus puse lūpų tais atvejais, kai Bažnyčioje nutinka vienoks ar kitoks skandalas.

Turiu norų sąrašą baigti. Nuoširdžiai manau, kad jie skirti ne ganytojams, o visiems mums, tiems, kurie ir esame Bažnyčia. Tiems, kurie „stovime Tavo akivaizdoje, Šventoji Dvasia“.


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2024 vasaris 1

Artuma - artuma202402_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22