Lapkričio Artuma: apie šventuosius – Ten ir čia, su mumis ir tarp mūsų

Nors Artumos viršelis šįsyk tamsokas it lapkričio sutemos, tačiau toje tamsoje suspindi daugybė švieselių – juk lapkritį pradedam nuo Visų Šventųjų šventimo! Gi viršelio vitražas byloja apie apokaliptinius įvykius, kurie mums primenami lapkričio liturgijoje: „Tuomet teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje“ (Mt 13, 43a).

Kokie drąsinantys popiežiaus Leono XIV žodžiai, pradedantys lapkričio Artumą, iš pirmo jo didesniojo dokumento Dilexi te, Apie meilę vargšams: „Esu pamilęs tave“ (Apr 3, 9), – sako Viešpats krikščionių bendruomenei, kuri, skirtingai nuo kitų, visiškai nebuvo reikšminga, nė neturėjo išteklių, jai grėsė smurtas ir panieka“. Tarsi pats Kristus kreiptųsi į kiekvieną iš mūsų ir sakytų: nors turi mažai jėgų, mažai galios, bet „pamilau tave amžiams“.

Herojai ar šventieji negyvena tik kino filmuose ar paveiksluose – pernelyg dažnai jie yra šalia, o kartu ir nematomi... Trijų vaikų mama, kurios sukrečiančią istoriją pristato Carito bendradarbė Ieva Urbonaitė straipsnyje „Kiek žmogus gali pakelti?“, pranoksta bet kurį filmo superherojų. Leiskimės įkvepiami jos istorijos!

Jei kam atrodo, kad dabar ypatinga krizė ištiko Bažnyčią ir Pasaulį, – susipažinkite su Yves Congar, iškiliu vienuoliu dominikonu, paveikusiu Vatikano II Susirinkimą. Jo gyvenimas labai primena mūsiškį... Ne be reikalo Congaro mintimis su Sinodo dalyviais dalijosi dominikonas Timothy Radcliffe’as, vadovavęs jų rekolekcijoms dvejus metus iš eilės. Congaro teksto vertėjos sesers Ingos Barboros Kazakevičiūtės mintys nukels skaitytojus į kasdienių svarstymų bei kovų lauką, kad galėtume į jas pažvelgti naujai: „Lietuvos katalikų bendruomenei, kuriai dažnai rūpi tradicijos išsaugojimas, Congaras gali pasirodyti prieštaringa figūra. Jis kritikavo Pijaus XII laikotarpio „uždarumą“, tačiau pats ištikimai tarnavo Bažnyčiai, primindamas, kad tikroji tradicija nėra aklas sustabarėjimas, bet gyva tikėjimo tėkmė, kurią reikia nuolat gryninti ir įkūnyti naujose aplinkybėse. Jo palikimas yra priminimas, jog Susirinkimas nebuvo nei liberalų pokylis, nei tradicijos išdavystė, bet bandymas sugrįžti prie Evangelijos šerdies. Tokia žinia gali būti svarbi ir mums šiandien, gyvenantiems troškimu išsaugoti tai, kas tikra, ir poreikiu atsakyti į dabarties iššūkius.“

600-asis gimtadienis – tinkama proga prisiminti palaimintąjį Mykolą Giedraitį. Apie asmenį ir jo šventumą, gerbimo tradiciją ir jos perspektyvas pasakoja Bažnyčios istorikas dr. Liudas Jovaiša straipsnyje „Rožė kryžiaus papėdėje“. Kokia svarbi kiekviena diena ir įprasti nematomi darbai, ką duoda malda – skaitykite ir turėsite galimybę veik apčiuopiamai pajusti. Palaimintasis Mykolas, anot liudytojų, „ištisas valandas praleisdavo medituodamas ir melsdamasis, todėl net būdamas jaunuolis savo papročių tvirtumu ir brandumu prilygo senam žmogui.“

Neatsitiktinai susipažinsite ir su šiandienos Videniškių parapijos bendruomene, nes būtent čia yra įsikūręs kunigaikščių Giedraičių funduotas atgailos kanauninkų vienuolynas, tapęs bene ryškiausiu palaimintojo Mykolo gerbimo židiniu Lietuvoje. Kiek daug ten galima patirti ir kodėl ypač įdomu čia apsilankyti Advento metu sužinosite iš teksto „Videniškiai ir šiandien atverti ing viečnastį“.

Kaip visad gyvi ir įdomūs kunigo Artūro Kazlausko tekstai: „Širdis kalba širdin“ supažindina su Jubiliejiniais metais popiežiaus skelbiamu naujuoju Bažnyčios Mokytoju Jonu Henriku Niumanu; o kitas – vis siekiantis atskleisti aukojimo gelmę šv. Mišiose. Artumos kapelionas žingsnis po žingsnio atveria sukrečiančią šio momento prasmę ir gelmę. Pribloškia istorinis Biblijos ir šv. Mišių aukos persipynimas: „Abelis yra pirmoji Ostija, tas, kuris sumokėjo asmeniškai prarasdamas gyvybę“...

Apie „kasdienybės šventumą“, apie tai, kodėl „mažam vaikui veikla – tai malda“ pasakoja Vaida Alksnevičienė – pati įkvėpta ir kitus įkvepianti gyventi pagal Mariją Montessori; apie dėkingumą kaip sveikatos požymį – kunigo Jono Jūraičio cikle „Menas sirgti“, kuris šįsyk tampa „menu jaustis sveikam“; apie tai, nuo kokios stabmeldystės kenčia šių dienų krikščionės moterys – rašo Joana Gimberytė; apie atsivertimo būtinybę ir džiaugsmą dalijasi  kalėjime tarnaujanti sielovadininkė Fausta Palaimaitė; na, o dr. Eglės I. Laumenskaitės kruopščiai verčiama šv. Jono Pauliaus II Kūno teologija šįsyk kviečia mąstyti apie mūsų kūnų prisikėlimą – „Naują kūno prasmę“.

Ką tik paminėjom lygiai pusmetį nuo mylimo tėvelio Antano Saulaičio SJ iškeliavimo pas Viešpatį... Nors iki šiol jis vis dar ypač arti mūsų, nes turėjome Artumai jo parašytų tekstų, ir dabar skelbiame paskutinįjį, kaip tyčia – apie šventuosius... Tačiau ir toliau jis liks labai arti, o jo pradėtą skiltį „Mūsų kiemelyje“ nuo šiol tęs jo mylimiausioji sesuo Marytė; gi Antano žodžiai, skambėję Artumoje, tikimės, suguls į atskirą knygelę.

Išties Viltį liudijanti lapkričio Artuma – praeityje sudygusios sėklos mums duoda gausių vaisių. Kiekviename tekste – po vilties šuorą. Tad ją skaitant visokios sutemos gali būti nušviestos!