Antonio Spadaro SJ nuotrauka
Prieš metus pradėję gilintis į Šventojo Tėvo kalbas Lietuvoje, šįkart žvelgiame į paskutinę – neoficialų jėzuito popiežiaus pokalbį su broliais – Lietuvos ir Latvijos provincijos jėzuitais. Kodėl mes apie tai rašome? Argi nekeista, kad bene labiausiai pasaulį apskriejusios Pranciškaus citatos iš Lietuvos buvo pasakytos būtent čia! Vadinasi, popiežius čia kalbėjo apie dalykus, aktualius ne tik Jėzaus Draugijai, bet ir visai Bažnyčiai. To aptarti Artumoje ir pakvietėme pačius tėvus jėzuitus – Algimantą GUDAITĮ, Eugenijų PUZYNIĄ, Antaną SAULAITĮ ir provincijolą Vidmantą ŠIMKŪNĄ. Pokalbį veda vyriausiasis redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS.
Darius: Praėjo metai nuo jūsų susitikimo su popiežiumi Pranciškumi. Koks išliko įspūdis?
Antanas Saulaitis SJ
T. Antanas: Man išliko keletas. Įstrigo, kaip popiežius, kalbėdamas apie mūsų skausmingą praeitį, kreipė mūsų dėmesį ir į šiandieną, – tai vyko ne tik praeityje ir ne tik vienoje šalyje. Įsiminė ir jo paraginimas jėzuitams imtis to, ko nedaro kiti, bei eiti ten, kur pavojinga ir sunku. Tai labai svarbu, nes vienuolijos per laiką suvienodėja ir taip negali įnešti savo savito įnašo. Ir trečias labai svarbus dalykas – popiežius aiškiai prašo, kad padėtume įgyvendinti Vatikano II Susirinkimo nutarimus Lietuvoje.
Algimantas Gudaitis SJ
T. Algimantas: Man įstrigo, kaip Pranciškus klauso, ką žmonės jam sako, po to pasiima vieną mintį ar tris žodžius ir juos komentuoja, o komentuodamas padaro gilią įžvalgą ir pasako esminių dalykų. Kai tėvas Vidmantas pradžioje pristatė mūsų provinciją, popiežius atsiliepė, kad mato provincijolo rūpestį dėl žmonių, jų darbų ir pervargimo. Jis siūlė prisiminti šv. Ignaco mintį, kad darbus galima perduoti kitiems, o sau pasilikti tai, ko kiti nedaro.
Vidmantas Šimkūnas SJ
T. Vidmantas: Šį susitikimą išgyvenau kaip ryšį su Visuotine Bažnyčia, padrąsinimą, kad negalvotume tik apie savo kiemą, jautriau žiūrėtume į pasaulio įvykius ir reikalus, nes esame jo dalis. Įstrigo ir jo paraginimas gyventi savo charizma, naudoti tuos įrankius, kuriais džiaugiamės kaip Ignaco paveldu (pvz., neužmiršti dvasių skyrimo taikyti planuojant darbus, apaštalines veiklas). Išgirdau padrąsinimą būti tarsi kalėjimo kapelionu – visiems. Vieni žmonės gali priimti sakramentus ir turėti iš to naudos, kiti dar negali, bet gali turėti dvasinės naudos iš bendrystės, maldos, architektūros, muzikos, istorinio paveldo. Visi gali kažką gauti iš Bažnyčios, ir ji turi būti atvira visiems. Todėl išgyvenau tai kaip padrąsinimą neprisirišti prie senų metodų, nenusiminti, kai jie neveikia, bet ieškoti kitų. Jei Bažnyčia gyva, ji turi keistis.
Eugenijus Puzynia
T. Eugenijus: Man didžiausią įspūdį padarė mūsų šiltas ir nuoširdus bendravimas. Šis pasikalbėjimas buvo labai jėzuitiškas. Jautėme, kad esame tos pačios dvasios, iš tos pačios šeimos. Popiežiaus kalba ir tonas buvo labai artimi, todėl galėjome kalbėti, kas mums rūpi, skauda, ko bijome.
Pranciškus ragino „nebijoti eiti į velnio teritoriją“. Jis pabrėžė, kad neturime bijoti susitepti rankų, eiti ten, kur žaizdos, skausmas, blogis. Tai yra mūsų misija.
Darius: O kaip jautėtės, kai šis jaukus, šeimyninis susitikimas staiga tapo viešas – italų žurnalistas jėzuitas Antonio Spadaro paskelbė jį visam pasauliui? Kita vertus, ar toks viešumas nebuvo priešingybė tam, kad daug kitos popiežiaus vizito Lietuvoje informacijos bei tekstų buvo įslaptinta iki paskutinės minutės?
T. Eugenijus: Nėra čia ko slėpti! Šv. Ignacas mokė net ir slaptai kalbant taip kalbėti, kad išaiškėjus nebūtų gėda.
T. Vidmantas: Aš kontrastą mačiau tik Lietuvos Vyskupų Konferencijos ar nuncijaus pozicijoje, kai visur akcentuodavo, jog tai – privatus susitikimas. Iš tiesų viskas buvo vieša. O iš mažiau teigiamų dalykų paminėčiau tai, jog du švedų jėzuitai nepateko į susitikimą. Tokie buvo apsaugos reikalavimai. Gaila ir nesmagu.
Darius: Kaip šis susitikimas palietė jūsų bendruomeninį gyvenimą ir veiklą?
T. Vidmantas: Popiežius kalbėjo ir kaip visos Bažnyčios ganytojas, ir kaip jėzuitas. Jis kvietė išryškinti savo pirmenybes ir jų laikytis, planuotis darbus liekant ištikimiems savo charizmai, nuolat grįžti pasitikrinti prie savo ištakų – Ignaco dvasingumo, dvasinių pratybų. Šias idėjas mes aptariame ir susitikdami su tėvu generolu, ir kitais provincijolais, o dabar tai kalbėjo ir popiežius. Šį susitikimą išgyvenau kaip padrąsinimą misijai.
T. Algimantas: Jo padrąsinimas svarbus ir mums kaip bendruomenei, ir kiekvienam asmeniškai. Jeigu įsivardiname, kad jėzuitų pirmenybė yra dvasinės pratybos, tuomet aš, kuris per metus du tris kartus vedu dvasines pratybas, pataikau į tikslą ir turiu toliau daryti tą patį. Kita pirmenybė – jaunimas ir mokyklos, kuriose dirbame. Popiežius kalba, kaip svarbu eiti į pakraščius, – mes padedame ir jaunimui surasti pakraščius Lietuvoje, įsitraukti į socialinę veiklą. Čia, kaip ir visame pasaulyje, turime ir Lietuvos krikščioniškojo gyvenimo bendruomenę, kuri gyvena ignaciškuoju dvasingumu, galinčiu pasitarnauti pasauliui. Esame ten, kur popiežius kviečia jėzuitus būti.
Darius: Kai kažkuris iš jūsų popiežiaus paklausė, kuo galėtų jam padėti, jis atsakė: „Jei norite man padėti, darykite viską, kad pastūmėtumėte į priekį Susirinkimo nutarimų įgyvendinimą Bažnyčioje.“ Labai gražus, spontaniškas ir dokumentiškas atsakymas. Ir Pranciškus pasiūlo jums paskaityti dogminės konstitucijos apie Bažnyčią Lumen gentium 12 skyrių, kur kalbama apie Dvasios dovanas, skirtas visų luomų Bažnyčios nariams, ir kad visi turi būti „pasirengę imtis įvairių darbų ir pareigų naudingam Bažnyčios atnaujinimui ir plėtimui“. Ką jums tai reiškia konkrečiai? Ar tai ypač aktualu Bažnyčiai Lietuvoje?
T. Antanas: Prieš atvykdamas į šalį popiežius susipažįsta su jos padėtimi, kad žinotų apie ją ne tik iš laikraščių. Galime įsivaizduoti, kad jam kažkas paaiškino, kokia padėtis yra trijose Baltijos šalyse, kur Vatikano II Susirinkimo nutarimai dar toli gražu neįgyvendinti, nors nuo jo praėjo daugiau nei 50 metų.
T. Algimantas: Manyčiau, kad Pranciškus čia kalba apie klerikalizmą, t. y. galią. Mes, jėzuitai, galime ir patys laisvintis iš piktnaudžiavimo galia, ir kitiems padėti laisvintis, praktikuoti bendrą tarnystę. Taip pat čia girdžiu nuolatinį Pranciškaus raginimą eiti į pakraščius, būti su kitais.
T. Eugenijus: Aišku, ir mes galime jausti galios pagundą, bet manau, kad jėzuitai formuojami taip, jog kunigystę suvoktų ne kaip galią, o kaip tarnystę. Mes stengiamės bendradarbiauti. Čia atėjau iš Mišių Šv. Jonų bažnyčioje, kur jaučiau gyvą dvasią, bendruomenę, kurioje visi dalinamės skirtingomis dovanomis ir visi esame svarbūs, o ne kur kunigai nuleidžia potvarkius ant vargšų žmonių.
Manau, kad šį popiežiaus paraginimą girdime. Bent aš tikrai girdžiu. Tai, ko moko popiežius, man yra tarnystės idealas. Man svarbu girdėti, kokią kryptį duoda popiežius, ir, tarnaudamas bendruomenėje, turiu tai omenyje. Stengiuosi būti artimas ir gailestingas klausykloje.
Nemanau, kad paklausę popiežiaus dabar turime verstis per galvą ir kažko specialiai imtis. Laikomės jo nubrėžtos krypties, stengiamės tarnauti, išgirsti žmones, juos burti, leisti dalintis, vengti klerikalistinio požiūrio.
T. Vidmantas: Man atrodo, jėzuitai Lietuvoje jau nuo pat Atgimimo stengiasi įgyvendinti Vatikano II Susirinkimą. Mūsų ryšiai su laisvame pasaulyje gyvenusiais kitų provincijų jėzuitais turėjo mums įtakos ir įnešė to naujumo ir laisvės dvasios gerąja prasme.
Kitas dalykas, apie kurį mąstau, – popiežius, pats turėdamas didžiulę galią, ja nemanipuliuoja. Jis ugdo, palydi, bet neprisiima atsakomybės už žmogaus sąžinę, palieka laisvę spręsti. Man asmeniškai didžiausia šio popiežiaus vizito žinia – pagarba visiems žmonėms ir tikėjimas, kad jie pajėgūs teisingai spręsti. Tą sako ir Vatikano II Susirinkimas – visi pakrikštytieji esame pašaukti ir atsakingi.
Darius: Lietuvoje maža puokštelė jėzuitų išlaiko tris nemenkas mokyklas! Pats popiežius, prašydamas, kad jėzuitai neapleistų švietimo, kartu įspėja, jog nebūtų orientuoti į sėkmę ir reitingus, neužsiimtų vien galvas pripildyti idėjų. Jis pabrėžia, kad ugdant jaunimą turi būti ugdoma tiek galva, tiek širdis, tiek rankos. Kartais girdime, kad jėzuitų gimnazijos yra prestižinės. Ar svarstote, kad reikėtų peržiūrėti, kaip ugdote?
T. Antanas: Kiek jėzuitų mokyklos yra laisvos? Visa ugdymo sistema yra senoviška, paremta žinių kišimu į galvas. Tačiau mes žiūrime, kaip šioje sistemoje ugdyti ir kitą dalį – meninę, sielovadinę, bendravimo, tarnystės.
T. Algimantas: Mokiniai ir jų tėvai ateina į mūsų mokyklas vedami skirtingos motyvacijos, todėl vieni sako: „Kuo ši mokykla skiriasi nuo kitų? Kur jos katalikiškumas?“, o kiti: „Pas jėzuitus liepia melstis ir eiti į Mišias.“ Niekada visiems neįtiksi. Mes patys dar augame ignaciškuoju dvasingumu ir gimnazijų supratimu. Stengiamės išlaikyti jėzuitiškų gimnazijų tikslą – jautrumą žmonėms, pasauliui, vargšams. Turime programą, kuri paliečia mokinius visapusiškai, ir vis bandome ją tobulinti. Tai yra mūsų stiprybė. Taip, privalome vykdyti švietimo programą, vaikai pervargsta, bet, šalia to, žiūrime, ką galime jiems duoti išgyventi.
Kartais paaugliai išgyvena abejonių. Tuomet tėvai piktinasi: „Kokia čia katalikiška mokykla, jeigu vaikai nenori sekmadienį eiti į bažnyčią?“ Ir gali būti, kad jie taps net ir visai netikintys. Tačiau Ignacas nuolat pabrėždavo žmoniškumą. Nesame tobuli, tačiau kai vykdome sudarytą dvasinę programą, ji vaikus paliečia.
T. Eugenijus: Ugdymo procese labai svarbi kantrybė. Niekas nepasidaro akimirksniu. Tai nuolatinis bend-
ras darbas. Kartais atrodo, kad vaikai priešinasi, nenori priimti to, ką jiems dėstai, bet sulaukęs metų pabaigos pamatai, kad viskas pavyko. Mes dirbame pagal ignaciškąją pedagogiką, kuriai svarbu ugdyti žmogų visapusiškai – ir protą, ir jausmus, ir veiksmus. Svarbu, kad pats žmogus norėtų atsiverti ir priimti. Bet tam reikia kantrybės, nepaskubėti, leisti Dievui veikti. Panašiai yra ir su mokytojais – mums svarbu, kad jie ne tik būtų puikūs specialistai, bet ir suvoktų, koks yra gimnazijos tikslas.
Kartais lengva kalbėti esant išorėje, bet iš vidaus matau, kad darbas gražiai vyksta, bendruomenė buriasi ir žmonės supranta, jog gimnazijoje yra vidinė jėga, kylanti iš ignaciškosios pedagogikos. Labai tikiu šiuo darbu.
Antonio Spadaro SJ nuotrauka
Darius: Popiežius jus drąsina tirti ir Dievo, ir velnio lauką, nebijoti rizikuoti. Kaip jūs tai girdite? Ar nebaisu „nužengti į žmonių pragarą“?
T. Eugenijus: Pranciškus mus ragina suvokti, kad gyvenimas yra kova, jame daug sunkių situacijų, bet svarbu nebūti „švariarankiais“. Atvirkščiai, esame kaip samariečiai, pasilenkiantys prie kito žaizdų. Man tai yra vienas gražiausių mūsų pašaukimo aspektų – prieiti prie žmogaus širdies, kartais ir sudaužytos, suvokti, kad tai yra šventa vieta, ir žiūrėti, kaip Dievas ten pila savo balzamą. Tačiau eidamas į „velnio teritoriją“, turi žinoti, ką darai. Turi saugotis. Ir čia labai svarbus bendruomeninis gyvenimas, pasitikėjimas broliais.
T. Algimantas: Mes neišvengsime ėjimo į „velnio teritoriją“, tik popiežius ragina mus tai pastebėjus neišsigąsti ir nepabėgti: juk Ignacas mums davė dvasių atpažinimo įrankių. Pranciškus perspėja: „Bet eik kartu su Kristumi. Jei eisi vienas, tuomet gali bijoti.“
Darius: Tėvas Antanas pasidalijo, kad šiandien dalyvavo jauno šeimos tėvo laidotuvėse – juk tai irgi yra nužengimas į žmogiškąjį pragarą, išbuvimas ten su artimaisiais.
Šventasis Tėvas jums kalbėjo ir apie gailestingumo plotį bei gylį, kuris kitiems gali atrodyti kaip per didelis nuolaidžiavimas.
T. Eugenijus: Popiežius tiek kunigams, tiek mums kalbėjo apie gailestingumą klausykloje. Aš net girdėjau tarsi paraginimą žmonėms: „Netylėkite, jeigu koks nors kunigas jus apšaukė klausykloje.“ Žmonės neturi galvoti, kad galima per išpažintį ant jų šaukti, jiems grūmoti. Popiežius eina dar toliau ir sako: „Jei kunigas paniekinamai nuveja penitentą, vyskupas turėtų paklausti savęs, ar nederėtų šiam kunigui uždrausti klausyti išpažinčių.“
T. Antanas: Taip, popiežius taip sakė, bet kur yra to atgarsis? Niekas nesikeičia. Kiekvieną dieną girdi istorijų, kad kai suaugusieji eina Komunijos ir vaikas paprašo palaiminimo, kunigas išbara visą bažnyčią: „Kokie čia palaiminimai?! Jūs neapsišvietę!“
Darius: Šis pokalbis apskriejo pasaulį antrašte „Dievas nori pokyčių Bažnyčioje“. Kaip manot, kokių pokyčių Jis nori?
T. Vidmantas: Popiežius įvardijo klerikalizmą kaip Bažnyčios ligą. Iš esmės tai yra baimė netekti galios ir pasitikėti pasauliečiais, ypač moterimis. Tačiau dabar moterys ir sinoduose dalyvauja, ir jau nieko tai nestebina.
T. Antanas: Sinode, skirtame Amazonijai, buvo daug kalbama apie kaitą Bažnyčioje. Ištikimybė paveldui turi būti kūrybinga. Popiežius moko žiūrėti, kaip Tradicija turi būti įgyvendinta šiais laikais, atliepiant į šiandienos sielovados poreikius.
T. Vidmantas: Mes jau žinome apie Šventojo Rašto hermeneutiką, kritinį ir istorinį jo skaitymo metodą, bet kol kas dar nedrįstama kalbėti apie dogmų hermeneutiką, nors labai reikėtų jas peržvelgti šiandienos žvilgsniu. Pvz., iki šiol iš esmės neišspręstas Santuokos sakramento klausimas. Amazonijos sinodas atvėrė duris vedusių vyrų kunigystei, tačiau kai kuriems žmonėms atrodo, kad dėl to sugrius Vakarų Bažnyčia...
Silvijos Knezekytės nuotrauka
Darius: Užbaigiate Jėzaus Draugijos įsikūrimo Lietuvoje 450 metų jubiliejų. Kaip jį atšventėte ir kaip ketinate gyventi toliau? Gal įsivardijote naujas pirmenybes?
T. Algimantas: Pastebėjau, kad jubiliejiniai renginiai iš tiesų palietė juose dalyvavusius žmones; jie nori juos kartoti. Vyko jėzuitiškas teatras, Kražiuose susirinko ignaciškosios šeimos įvairios grupės, rengiamės chorų festivaliui. Jaučiame, kad Dvasia veikia ir žmonės pajunta Dvasios galią.
T. Antanas: Stebint parodas, rengiamas Vilniaus universitete, LMA Vrublevskių bibliotekoje, dar būsimą Lietuvos valstybės istorijos archyve, susidarė įspūdis, kad sumažėjo baimės kalbėti apie jėzuitiškąjį paveldą Lietuvoje ir jėzuitų poveikį kultūrai. Tokiu būdu žmonės praturtina savo supratimą apie paveldą.
T. Vidmantas: Antrinčiau tėvui Antanui ir noriu galvoti, jog mažėja prietaringų baimių jėzuitų atžvilgiu. Mane nustebino, kad bendradarbiai ar tolimesni žmonės noriai atsiliepė į jubiliejinius renginius. Kai kur net be mūsų iniciatyvos suorganizuodavo renginį, o mus tik pakviesdavo. Tai rodo jėzuitų indėlį į istorinį paveldą.
Kaip žadame gyventi toliau? Jėzaus Draugija dešimčiai metų nusistatė gaires:
• padėti žmonėms atrasti Dievo tiesą (dvasių skyrimo metodika ją taikant kūrybingai ir plačiai);
• eiti kartu su neturtingais žmonėmis, kurių orumas pažeistas;
• lydėti jaunus žmones;
• bendradarbiauti rūpinantis pasauliu kaip bendrais namais.
Kiekviename posėdyje planuodami arba kurdami sielovadinius planus, prieš akis turime šitas pirmenybes.
Darius: Labai ačiū jums už šį pokalbį, ir telaimina Viešpats jūsų tarnystę žmonėms.
