pexels.com nuotrauka
Taip klausia mūsų dvimetis anūkas, pamatęs kokį vabalą ar kirmėlę. Kiekvieną kartą sakau, kad sliekas nekanda. Ir kaskart, vėl jį pamatęs, klausia to paties. Nuo mažumės mums visokių baimių priskiepyta.
Praeitą mėnesį Artumoj gal apie bites skaitėt. Vargšelės, palikusios geluonis mūsų odoje, žūva. Tai stenkimės bičių nesupykdyti – neprispausti, negainioti, aplink avilius nesiblaškyti, rankomis nemojuoti. Dar, sako, jos nemėgsta alkoholio kvapo, gelia pijokams. Jeigu jau įgėlė, geluonį reikia ištraukti nesuspaudžiant. Kad dar daugiau nuodų į odą nepatektų. Tad pincetas netinka. Galima nugarine peilio puse ar plastiko kortele per odą braukti ir geluonį taip išstumti. Širšės, kamanės ir vapsvos geluonies nepalieka, todėl gali gelti pakartotinai. Kaip jau minėta, nealergiškiems žmonėms šitie įkandimai nepavojingi. Sukelia tik nemalonią vietinę reakciją – skauda, tinsta, parausta, niežti. Per keletą dienų praeina nieko nedarant. Reikėtų nekasyti. Jei iškentėti sunku, padeda įkandimo vietos šaldymas. 10 minučių laikome uždėtą kažką iš šaldiklio, suvyniotą į servetėlę (šaltkrepšio elementą, ledo kubelį, daržovę ar mėsgalį). 10 minučių pertraukėlė ir vėl kartojam. Kol atsibos – pusvalandį, valandą. Vėliau galima patepti priešalerginiais tepalais ar tais, kurie ir skirti simptomams lengvinti po vabzdžių įkandimų. Retai prireikia geriamų priešalerginių vaistų ar vaistų nuo skausmo. Per metus Lietuvoje registruojama iki 10 tūkstančių vabzdžių įgėlimų. Apie dviem šimtams iš jų pasitaiko išplitusi alerginė reakcija, kuomet rimčiau gydoma ligoninėje. 1–2 žmonės miršta nuo anafilaksinio šoko. Kaip matote, statistiškai pavojaus nelabai daug. Bet niekad nežinai, ar tu pats į tą statistiką nepapulsi. Pavojinga, jei įgėlimas prie akies, burnoje, gerklėje. Tokiais atvejais pagalbos reikia kreiptis nedelsiant. Saldumynų ir gėrimų nelaikykime atvirai, uždenkime; gerkime tik iš skaidrių, permatomų indų, įsitikinę, kad kokia vapsva neįropojo. Jos dažnai lenda į skardines ar tamsaus stiklo butelius. Dėl visa ko nuo įgeltos galūnės nedelsiant reikia nusirinkti žiedus, apyrankes, laikrodžius – o jei ištins…
Dar kandžiojasi visokie kraujasiurbiai. Banaliausias uodo įkandimas... Iš tiesų tai kraują siurbia apvaisintos patelės, kad būsimus kiaušinėlius maisto medžiagomis aprūpintų. Vadinasi, patinėliai čia šiek tiek netiesiogiai įpainioti. Ar žinote, kad uodas yra daugiausiai žmonių gyvybių pražudęs gyvūnas? Todėl, kad maliariją platina. Kol kas Lietuvoje uodai masiškai ligų neperneša, bet vos keli šimtai kilometrų piečiau… Štai pašiltės klimatas pora laipsnių ir turėsim problemų, ne tik maliariją, bet ir tuliaremiją, visokius virusinius encefalitus ir egzotines karštliges. Ir dabar pavienių atvejų yra dėl globalių kelionių. Labai nemalonūs būna mašalai. Viena jų rūšis – upiniai. Šitie kanda neskaudžiai, bet labai nuodingi, buvę net gyvulių kritimų dėl gausaus sukandžiojimo. Upinius mašalus nuodijam Baltarusijoje į Nemuną chemikalus pildami, tai visai neblogai susitvarkom. Kita rūšis – smulkieji. Visur išplitę. Nuo šitų labai skauda ir niežti. Sparvos, akliai ir žabaliai kanda labai skaudžiai ir atkakliai. Ypač prie vandens. Nuo kraujasiurbių galima gintis. Tinkleliai languose ir ant lovų, atbaidantys kvapai namuose ir žvakės lauke, elektroninės gaudyklės ir baidyklės. Dar repelentai ir tinkama apranga. Viskas veikia, bet… Įkandimo vietą reikia nuplauti švariu vandeniu su muilu, šaldyti jau aprašytu būdu, nekasyti, gerti priešalerginius ir nuskausminamuosius, tepti tepalais. Rimtų alerginių reakcijų į kraujasiurbius beveik nebūna.
Kanda ir kraują siurbia taip pat ir erkės. Dar ir ligas platina. Bet nesinori kartotis. Jei pageidavimų bus – kada nors vėl parašysiu. Blusos į namus atkeliauja dažniausiai su augintiniais. Kanda kojas, žymės lieka nedidelės, bet grupelėmis. Panašiai sukanda ir patalinės blakės, tik dažniausiai viršutinę kūno dalį. Paniežti nuo abiejų. Ir blusos, ir blakės yra matomos. Ir naikinamos. Galima bandyti patiems, galima kreiptis į specialistus. O dėl sukandimų, tai rimtesnio gydymo dažniausiai nereikia.
Visi vorai turi nuodų ir gali kandžiotis. Lietuvoje nėra tokių, kad sukeltų rimtas sveikatos problemas, gal kiek paskaudės. Ir apskritai, vorai nuodus naudoja tik medžioklei – mažyčiams gyviams, ne mums. Kad voras įkastų, reikia jį išprovokuoti – prispausti, užgulti. Kartais netyčia. Dažniau nurankiokim namuose voratinklius, tai vorams nepatiks vis iš naujo juos regzti, iškeliaus į ramesnę vietą. Išsivalykim siurblį įsijungę visas dulkėtas pakampes ir užkaborius, kad vorams nebūtų kur lindėti ir voriukus slėpti.
Liko nepaminėtos dar vienos nariuotakojės kandikės – rudosios skruzdės. Jos tai kraujo nesiurbia, tik rūgštimi aplaisto. Jeigu jau kam nepasisekė, telieka nusipurtyti ir pasitraukti. O gyvatės Lietuvoj mirtinai niekad nekanda. Vienintelė angis yra šiek tiek nuodinga, jai įkandus reikia į ligoninę važiuoti, ten gydys, padės. Per metus dėl gyvačių įkandimų kreipiasi apie pusšimtis žmonių.
Jeigu po įkandimo pasireiškė rimtas sveikatos sutrikimas ir vykstate į ligoninę, idealu būtų atvežti ir patį kaltininką, kartais juk pavyksta pagauti. Jei nepagavote, gal bent nufotografuokite. Gydytojams bus lengviau diagnozuoti ir parinkti gydymą.
Tai tiek vasaros nemalonumų, kai šaltakraujai sušyla ir veisiasi. Gyvename Dievo ausy palyginti su tropikais ir subtropikais. Va ten tai pavojingai kanda. Linkiu saugių pasibuvimų gamtoje.
Projektą iš dalies finansuoja
