Juozo Kamensko nuotrauka
Popiežiaus Pranciškaus Viešpaties angelo malda, po šv. Mišių Santakos parke, 2018 m. rugsėjo 23 d. >
dr. Irena Eglė Laumenskaitė
Ką po Mišių Kauno Santakoje mums sakė popiežius Pranciškus, kviesdamas melstis vidurdienio Angelus? Beje, ar melsdamiesi šia sena gražia Viešpaties angelo malda, tik kartojame maldos žodžius, ar ir patys, kaip Marija, atsistojame angelo akivaizdoje, kai Viešpats per jį kreipiasi į mus? Ar Marijos žodžiai gali būti ir mūsų atsakas Dievui, apsisprendžiant priimti mus viršijantį kvietimą?
Pirmiausia Šventasis Tėvas nusako mūsų situaciją kaip galimą nuolatinę pagundą nesiskaityti su kitu žmogumi, primesti save ar ideologiją ir dominuoti naudojant visokią galią, kad palaužtume kitą ar tokiu būdu įsitvirtintume, laikydami save pranašesniais. Maža to, tai pagunda norėti, kad tokią mūsų užgaidą bei elgesį kiti laikytų tinkamais. Apie tokios pagundos apraiškas mūsų tarpe popiežius kalbėjo per Mišių pamokslą. O per Angelusjis mums primena konkretų baisų mūsų istorijos faktą – galutinį Vilniaus Geto panaikinimą, minėtą būtent tą rugsėjo 23-ąją, įvykusį lygiai prieš 75 metus ir užbaigusį holokaustą Lietuvoje. Per pamokslą Pranciškus kvietė atverti savo skaudžių patirčių žaizdas, kad baisius istorinius įvykius apgailėtume, išverktume, atleistume, o už kai ką ir atsiprašytume. Istorinio viesulo girnos mus įsuka ir gali padaryti ne vien aukomis, bet ir naikintojais. Todėl pagrindinis klausimas – ar mes įsižiūrime ir suprantame, kur slypi baisi priešiškumo pagunda, idant „galėtume laiku atpažinti kiekvienos pražūtingos nuostatos užuomazgas, pasirodančias įvairiais pavidalais, kurie atrofuoja to nepatyrusių kartų širdis“? Ar tai įsisąmoniname, tų dalykų atsižadėdami, kad jie jokiais būdais nesikartotų?
Po šių klausimų Pranciškus pakviečia Viešpaties angelo maldai, siūlydamas drauge su Marija atsiliepti Dievo kvietimui mūsų situacijoje. Naujai atsistoti Jo akivaizdoje galime, angelo žodžiais tariant, tik priimdami Šventąją Dvasią. Ir tuomet atsiliepti: „Štai aš Viešpaties tarnaitė/tarnas – tebūnie man pagal Tavo žodį.“ Ką tai reiškia kiekvienam mūsų? Popiežiaus žodžiais tariant, „tapti... visų tarnu; būti ten, kur niekas nenori eiti, kur niekas neužklysta, pačiame atokiausiame užkampyje; ir tarnauti kuriant susitikimo erdves su pačiais paskutiniais, su atstumtaisiais“.
Marijai atsiliepus „taip“, Žodis joje tapo kūnu. Man atsiliepus, manasis „taip“ taip pat tampa realiu dalyku – įsikūnija mano atviru žvilgsniu į kitą, įsiklausymu, pagarba ir jo priėmimu; mano darbais, liudijančiais Dievo gailestingumą, kad mes, krikščionys, „primygtinai siūlytume pripažinti kitą, gydyti žaizdas, tiesti tiltus, megzti ryšius ir padėti nešioti vieni kitų naštas“ ( Evangelii gaudium, 67).
Prieš užbaigdama šios Viešpaties angelo maldos refleksiją vis tik sustosiu, todėl, kad dažnas tik išklausėme Pranciškaus kvietimą lipti į tą kalną, „ant kurio gyvena paskutiniai iš paskutinių, kur reikalingas mūsų jautrus dėmesys atstumtiesiems, mažumoms“, ir vargu ar pasiryžome ten pastatyti mūsų tarnystės kryžių, nes tam neturime jėgų. Jei priimame kryžių kaip sunkią naštą, vargu ar pasiryšime tarnystei, nes daugelis tiesiog velkam kasdienį mus nuolat užgriūnančių sunkumų ir nuovargio svorį. Gal norėtume šį popiežiaus kvietimą priimti, bet nematome kaip, arba vengiame prie atstumtųjų prieiti. Be to, ne vienas jų yra atgrasus, neaišku, ko jam reikia, todėl rizikinga tokiam įsipareigoti. O gal ir mes esame susigūžę nuo pačių patirto atstūmimo, nuo savo neišgydytų žaizdų, kai širdies gelmėje iki šiol verkia paliktas vaikas.
Tarnauti atstumtajam kaip artimui galiu tik tuomet, jei pats patyriau, kad man parkritus Gerasis Samarietis dėl manęs sustojo ir perėjo kelią. Ar pasitaikė toks mano gyvenime? Gal neturiu už ką Dievui dėkoti, nes širdyje nedėkoju kiekvienam, kas kada nors bent mažiausiu judesiu tokiu samariečiu man buvo, – šeimos nariui, draugui, pažįstamam ar nepažįstam žmogui? Gal priėmiau tai kaip savaime suprantamą dalyką ir todėl pamiršau?
Sakoma, kad svarbiausias krikščionio bruožas – dėkojimas, o todėl ir džiaugsmas. Tad pradėkime dieną kasryt prisimindami tuos, kuriems už kažką galėtume dėkoti, taip dėkodami didžiausiajam Artimui, kuris man juos dovanoja ir pats visada prie manęs pasilenkia. Tik šis dėkingumas duoda jėgų lipti į tą Pranciškaus minimą kalną (jis užsiminė apie Kryžių kalną) ir, prašant Marijos pagalbos, statyti mano gyvenimą perkeičiantį kryžių, kuris taps tarnystės kryžiumi. Vis prisimindamas ir dėkodamas, kad prie manęs kažkas pasilenkė, padavė ranką ar kitaip padėjo, pajėgsiu pamatyti tikrus arti esančių žmonių poreikius ir neatstumsiu kito, nes manęs kažkas neatstūmė.
Aš ištarsiu savąjį „taip“, ir Viešpaties kvietimas manyje taps kūnu, kai pradėsiu iš Šventosios Dvasios. Sveika, Marija...
