Evgenijos Levin nuotrauka
Birželio 7–12 dienomis Vilnių realiai sukrėtė Gailestingumo dvasia: tomis dienomis kiekvienam, atsidūrusiam senamiestyje ir nežinančiam, jog šiuo metu vyksta Pasaulinis Apaštalinis Gailestingumo kongresas, turėjo iškilti klausimas: kas čia vyksta, kodėl tiek daug entuziastingų piligrimų, tiek daug kunigų ir vienuolių gatvėse...
Išganytojo kalva, ant kurios vyko pagrindiniai kongreso renginiai, sovietų okupacijos laikais paversta kalėjimu ir nustumta į senamiesčio užribį, dabar nepaprastai plačiai atsivėrusi erdvė šalia Hospiso ir Rasų kalėjimo... Dabar ji visu ryškumu išėjo iš miesto nežinios, tarsi prisikėlė naujam gyvenimui ir misijai, iš aukštai apglėbdama Vilniaus miestą ir turbūt pasaulį Dievo Gailestingumo žinia...
Atrodo, jog šis susitikimas, sutraukęs kelis tūkstančius dalyvių iš daugiau nei 50 šalių, apėmęs per 130 renginių (konferencijas, liudijimus, parodas, spektaklius, maldos susirinkimus, koncertus ir kt.), pranoko ne tik dalyvių, bet ir organizatorių lūkesčius: įvyko kažkas žymiai daugiau, nei buvo sumanyta. Tad kas gi iš tiesų vyko tomis dienomis?
Šeštojo Pasaulinio apaštalinio gailestingumo kongreso (WACOM6 – pagal angliško pavadinimo santrauką) pagrindinė tema „Statome Gailestingumo miestą“ kvietė kiekvieną dalyvį kurti gailestingumo kultūrą savo šeimoje, bendruomenėje bei parapijoje, o renginiui pasibaigus – parsivežti šią žinią į namus. Tema siejasi su Vilniaus, kaip Gailestingumo miesto, istorija, kur gyveno šventoji Faustina ir buvo nutapytas Gailestingojo Jėzaus paveikslas.
Pagrindinis kongreso transliuotojas anglų kalba buvo Divine Mercy Plus (oficiali tėvų marijonų platforma JAV (Masačusetse) prie Nacionalinio Dievo Gailestingumo šventovės centro), kuris bendradarbiaudamas su vienu didžiausiu pasaulinio masto katalikų televizijos tinklu EWTN iš Vilniaus tiesiogiai transliavo visas pagrindines renginio dalis. Transliacijas anglų kalba vedė žinomas žurnalistas Colm Flynn kartu su kunigu Gabrieliumi Satkausku.
Reikšminiai kongreso žodžiai Bažnyčia, Atmintis, Žodis, Malda, Veiksmas, Širdis atspindėjo kiekvienos dienos dvasinio virsmo ir krikščioniško gyvenimo etapus. Jie tapo kongreso piligriminės kelionės programa, vedančia nuo asmeninio santykio su Dievu iki atsakomybės visuomenėje.
Viso kongreso metu dalyviai, kur bebūtų juos ištikusi 15-oji dienos valanda, sulaukdavo kvietimo melstis Gailestingumo vainikėlį, taip tūkstančių piligrimų malda tirštino Vilniaus mieste gailestingumo dvasią. Ši Gailestingumo valanda atliepė sesers Faustinos Kovalskos regėjimais paremtą kvietimą taip pagerbti Jėzaus mirties ant kryžiaus akimirką.
Irutės Faustinos Jaruševičiūtės nuotraukos
Bažnyčia. I diena
Sekmadienį, birželio 7-ąją, kongresas prasidėjo Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės Mišiomis Katedros aikštėje ir tęsėsi tūkstantine Devintinių procesija iki Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios Rasų gatvėje. „Šiandien per Vilniaus gatves eis ne idėja, ne simbolis, ne sena religinė tradicija. Šiandien per miestą eis gyvas Kristus, – sakė Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas aukotų Devintinių homilijoje. – „Eucharistinė procesija – tai ne tik kelionė per miestą. Tai kelionė per mūsų istoriją. Per tautos žaizdas. Per mūsų pačių žaizdas. Ir šioje kelionėje Kristus eina kartu su mumis. Jis eina, kad išlaisvintų žmogaus širdį.“
Irutės Faustinos Jaruševičiūtės nuotraukos
Pavakare vykusioje oficialioje kongreso atidarymo iškilmėje specialia vaizdo žinia kreipėsi popiežius Leonas XIV, sveikindamas Vilniaus arkivyskupą Gintarą Grušą, Lietuvos Respublikos Prezidentą Giataną Nausėdą, Konstantinopolio visuotinį patriarchą Baltramiejų I bei visus kongreso dalyvius: „Šiandienos pasaulis, kuriame tiek daug baimės ir nerimo, įtampos ir karų, trokšta, kad taika įsiviešpatautų tiek atskirų žmonių širdyse, tiek tarp tautų.“ <...> „Visų taip labai trokštama taika negali būti pasiekta be gailestingumo. Todėl sujunkime savo pasitikėjimą begaliniu Dievo gailestingumu su asmeniniu įsipareigojimu kurti svetingesnę ir gailestingesnę visuomenę, pradėdami nuo savo šeimų.“ Sveikinimo pabaigoje Šventasis Tėvas visiems kongreso dalyviams ir jų artimiesiems suteikė apaštališkąjį palaiminimą.
Vienas įsimintiniausių atidarymo ceremonijos momentų – tai tarptautinių delegacijų eisena, su savo nacionalinėmis vėliavomis iš viso pasaulio įžengusi į sceną, pademonstruodama galingą Dievo Gailestingumo judėjimo pasaulinį mastą ir Bažnyčios vienybę.
Evgenijos Levin nuotrauka
Atmintis. II diena
Antrąją kongreso dieną pristatytas Vilniui skirtas Vilties varpas, kurio pavadinimas „Gailestingumas“. Tai jau 18-asis pasaulinio Vilties varpų tinklo varpas. Pirmieji tokie varpai buvo sukurti Krokuvai, vėliau Filipinams ir Brazilijai, ir šiandien jie skamba įvairiose pasaulio vietose kaip vilties ir gailestingumo ženklai.
Kongreso teminę dalį pradėjo vienas ryškiausių šių dienų Bažnyčios balsų Europoje, istorikas, teologas ir aktyvus ekumeninio dialogo puoselėtojas, Krokuvos arkivyskupas kardinolas Grzegorzas Ryśius. Savo pranešime „Atmintis kaip gailestingumo miesto pamatas“ jis kvietė pažvelgti į krikščionybės istoriją ne kaip į idealizuotą pasakojimą, bet kaip į gyvą paveldą, kuriame susipina ir šventumo, ir žmogiško silpnumo istorijos (visą jo pranešimo tekstą skaitykite p. 24)
Britų evangelizatorius Johnas Pridmore, kadaise aktyvus nusikalstamo pasaulio veikėjas, šiandien tapęs vienas žinomiausių katalikų liudytojų Europoje, dirba su rizikos grupės jaunimu ir pasakoja apie Dievo gailestingumo galią. Johnas liudijo apie skaudžias tėvų skyrybas, lėmusias jo pasirinkimą: „Aš nusprendžiau, kad nemylėsiu jų ir nieko nemylėsiu, nes kiekvieną kartą, kai myli, tu kenti.“ Jis liudijo apie patirtą smurtą, konfliktus su teisėsauga, apie tai, kaip būdamas penkiolikmetis pateko į kalėjimą, kaip gyveno tarp gangsterių grupuočių Londone. Ilgainiui pasiekė viską, ką pasaulis vadina sėkme: pinigus, įtaką, prabangų gyvenimą, tačiau viduje jautė tik didėjančią tuštumą. Buvo metas, kai jis retai išeidavo iš namų be ginklo. O dabar neišeina iš namų... be rožinio: „Ir aš manau, kad jis yra daug galingesnis ginklas už bet kokį, kurį esu laikęs rankose“, – teigė Johnas Pridmore.
Konstantinopolio visuotinis patriarchas Baltramiejus I, aukščiausias Rytų Ortodoksų Bažnyčios dvasinis vadovas pasaulyje, vienas svarbiausių šiuolaikinio krikščionių dialogo ir susitaikinimo balsų, kongrese kalbėjo, kad krikščionių susiskaldymas nėra vien istorinis faktas ar institucinė problema. Tai paties Kristaus Kūno žaizda, kuri silpnina Bažnyčios liudijimą pasauliui. Pasak Baltramiejaus I, šiandienos pasaulis laukia ne naujų konfliktų, bet gailestingumo ir susitaikinimo liudijimo (visą jo pranešimo tekstą skaitykite p. 30).
Robert Dakševič nuotrauka
Kodėl Vilnius pavadinamas Gailestingumo miestu, prof. Irena Vaišvilaitė atsakė tarptautinei kongreso auditorijai skirtoje paskaitoje iš istorinės perspektyvos: tam reikšmės turėjo ir miesto istorija, ir jo daugiakultūrinė patirtis. Apsireiškimų ses. Faustinai metu Vilnius nebuvo didinga sostinė, o periferinis miestas, su savo skurdu, politiniu netikrumu ir etnine įtampa, – pasirinkta netikėta vieta svarbiems dvasiniams įvykiams. Vėlesni dešimtmečiai atnešė dar didesnių pokyčių: Holokaustas sunaikino žydų bendruomenę, lenkų gyventojai priversti išvykti, uždarytos bažnyčios, miestą paveldėjo nauji atvykę gyventojai. Vilnius tapo „miestu be atminties“. Panašius sukrėtimus XX a. patyrė didelė Vidurio ir Rytų Europos dalis. Dėl šios priežasties, teigė Vaišvilaitė, Faustinos gauta žinia niekada nebuvo skirta tik Vilniui – tai gailestingumo žinia visam regionui, kurį sužalojo konfliktai, smurtas ir iškeldinimas.
Kongreso metu Bažnytinio paveldo muziejuje veikė meno istorikės dr. Adrianos Acutis, šv. Karolio Akučio tetos, audiovizualinė paroda Veidai veide, supažindinanti su Kristaus veidu per videomeną, sakralinius vaizdus ir šiuolaikinį pasakojimą. Skaitmeniniu būdu uždėjus skirtingus istorinius Jėzaus atvaizdus vieną ant kito, paaiškėjo, kad Turino drobulėje užfiksuoti bruožai iki smulkiausių detalių sutampa su Vilniuje nutapytu Dievo Gailestingumo paveikslo Jėzaus veidu. Parodoje nagrinėjami ir lyginami bendri bruožai, vienijantys šimtmečius trukusius Kristaus vaizdavimus.
Dokumentinė paroda Atviri vartai eksponuota išskirtiniame, paprastai visuomenei uždarame Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios ir vizitiečių vienuolyno šventoriuje, pristatė ne tik šio unikalaus architektūrinio ansamblio praeitį, bet ir ateities viziją.
Kongreso popietiniu metu piligrimams rengtos specialios ekskursijos-piligrimystės, kuriomis siekta padėti pažinti Vilnių kaip Dievo Gailestingumo miestą: atrasti pirmąsias erdves, kur kabojo pagal Faustinos viziją nutapytas Gailestingumo paveikslas, Antakalnyje apsilankyti šv. Faustinos namelyje, Betanijos valgykloje, pakeliauti benamių keliu ir pan.
Kongreso metu istorinė Vilniaus Viešpaties Dangun Žengimo (Misionierių) bažnyčia trumpam atvėrė duris lankytojams – joje veikė speciali kongreso mugė, pristačiusi įvairias Lietuvos bendruomenes, vienuolijas bei jų veiklas, o piligrimai ir svečiai galėjo įsigyti vienuolių ir kitų bendruomenių pagamintų gėrybių.
Žodis. III diena
Alfa kurso pradininkas anglikonų kunigas Nicky Gumbel apmąstė Jėzaus viziją žmonijai per Evangeliją pagal Matą. Pasak kunigo, „didžiausia neteisybė pasaulyje – nugyventi visą gyvenimą taip ir neišgirdus apie Jėzų“. Jo pranešimas „Gailestingumo žinia, kuri patraukia“ ragino atnaujinti evangelizaciją ir padėti žmonėms atrasti gyvą ryšį su Kristumi.
Nigerijos vyskupas Martinas Igwe Uzoukwu, WACOM koordinatorius Afrikai ir Madagaskarui, scenoje pasirodė su Dievo Gailestingumo apaštalais iš visos Afrikos ir papasakojo apie nepaprastą šio pamaldumo augimą visame Afrikos žemyne: „Dieviškojo Gailestingumo pamaldumas tikrai įsišaknijo Afrikos žemyne, – sakė jis, – nepaisant nuolatinių iššūkių, smurto ir socialinio nestabilumo daugelyje regionų, Gailestingumo žinia išlieka vilties ir atsparumo šaltiniu, kuri nuo mažų maldos grupių devintajame dešimtmetyje iki plačiai paplitusio judėjimo, šiandien egzistuoja kiekvienoje Afrikos šalyje.“
Libano Dievo Gailestingumo apaštalė Roseline (Rosy) Chaanine, atvykusi iš karo, ekonominio nestabilumo ir persekiojimų paveikto regiono, kalbėjo apie Dievo Gailestingumo žinios plitimą Libane ir Artimuosiuose Rytuose. Ji pasakojo apie pastangas išversti ir platinti Šv. Faustinos dienoraštį arabų kalba, įkurti maldos grupes ir organizuoti regioninius gailestingumo kongresus. „Dievo Gailestingumo pamaldų esmė, – sakė Roseline, – tai pasitikėjimas. Turime pasitikėti Dievo gailestingumu, net kai viskas atrodo tamsu.“
Anos Katažynos Lakis nuotrauka
Mattas Fraddas, katalikų rašytojas, populiarios tinklalaidės Pints With Aquinas vedėjas, gyvendamas JAV, Floridoje, didžiąją savo veiklos dalį skiria krikščioniškosios teologijos, ypač Tomo Akviniečio mokymo, sklaidai. Kalbėdamas kongrese metė iššūkį šiuolaikinės kultūros polinkiui vengti nepatogių tiesų apie nuodėmę ir dvasinę kovą, rinktis būti sąžiningam dėl savo silpnybių, atmesti eufemizmus ir reguliariai naudotis Išpažinties malone. Mattas sakė: „Dievas žino mūsų nuodėmę ir šaukia mus vardu. Bet velnias žino mūsų vardą ir šaukia mus pagal mūsų nuodėmę.“
Birželio 9-ąją koncertais atsivėrė Vilnius bažnyčių ir istorinių pastatų durys: antai Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje buvo atlikta Algirdo Martinaičio oratorija Gailestingumo altorius, atspindėdama sostinės istorinę atmintį bei sakralumą; Šv. Jonų bažnyčioje, unikalioje savo akustika, skambėjo Sauliaus Petreikio koncertas; Vilniaus sakralinės muzikos choras Adoramus surengė dvasinės muzikos pasirodymą Šv. Kotrynos bažnyčioje.
Didelio dėmesio sulaukė išskirtinis JAV lietuvės Sigutės Miller spektaklis Tragiška magija – Atsigavimo istorija. Autobiografinis, sukrečiantis ir itin atviras autorės liudijimas apie kovą su priklausomybėmis ir išsigelbėjimą vyko paprastai lankytojams užvertoje, mistiškoje Šv. Stepono bažnyčioje.
Malda. IV diena
Romos Popiežiškojo Grigaliaus universiteto teologė, prof. Donna Orsuto maldą atskleidė kaip puoselėtiną santykį: „Dievas ateina pas mus pirmas, Jis mums tiesia ranką su gailestingumu ir užuojauta, su meile Jis laukia, kol mes sugrįšime. Malda prasideda ne nuo mūsų žodžių, o nuo to, kad leidžiame Dievui į mus pažvelgti su gailestingumu.“
Kisselių šeima iš JAV negalėjo atvykti į kongresą, nes du iš trijų vaikų serga bulline epidermolize (EB) – reta genetine liga, dėl kurios oda plyšta ir pūslėjasi net nuo menkiausios trinties, tad jų liudijimą dalyviai matė per įrašytą vaizdo žinutę. Kai tėvai pirmą kartą sužinojo vaikų diagnozę, visiškai palūžo ir šaukėsi Dievo, klausdami: „Kodėl?! Kodėl mūsų šeima?“ Tuo sunkiu laiku jie atrado Faustinos dienoraštį bei Dievo Gailestingumo vainikėlį ir suprato begalinį Jėzaus gailestingumą, kad žmogaus kančia nėra beprasmė, jei ją sujungiame su Kristaus kančia ant kryžiaus. Vainikėlis ilgainiui tapo tėvo ir sūnų gyvenimo dalimi. Šiandien jie veda maldos transliacijas internetu per savo socialinius tinklus, pasiekdami žmones visame pasaulyje.
Italų gailestingumo misionierius Dželoje, Sicilijoje, kunigas Pasqualino di Dio, įkūręs Apaštališkąją gailestingumo broliją ir Gailestingumo namus, dalijosi apie savo tarnystę tarp vargšų, benamių ir ligonių: „Dievo gailestingumas nėra tik teologinė sąvoka, bet ir gyva realybė, pasiekianti kenčiančius žmones ir atkurianti viltį“. <...> „Prašau, atminkite, kad Dievas atleidžia, – kvietė jis, – tačiau tuo neapsiribokite. Raskite stiprybės ir džiaugsmo rūpindamiesi kitais pasaulyje.“
Evgenijos Levin nuotrauka
Pal. Jurgio Matulaičio naujam gyvenimui prikeltos iš tuo metu beveik išmirusios Marijonų kongregacijos, dabar klestinčios daug kur pasaulyje, taip pat ir JAV, provinciolas kunigas Chris Alar MIC, bestselerių „Po savižudybės: viltis jiems ir jums“ ir „Kaip suprasti Dievo gailestingumą“ autorius, apmąstydamas Gailestingojo Jėzaus atvaizdą, nutapytą Vilniuje 1934 m. Eugenijaus Kazimirovskio, kalbėjo apie jo reikšmę pasauliniam Dievo Gailestingumo pamaldumui, kurį pavadino „meile veiksme“. „Dievas kažką daro dėl tavo skausmo, mano skausmo, mūsų kančios.“ Liudydamas savo gyvenimo istoriją jis pasakojo, kad po močiutės savižudybės jo gyvenimas apsivertė: „Maniau, kad ji pasiklydo, kad ji pragare, tačiau atradus Gailestingumo žinią pasikeitė supratimas apie Dievo gailestingumą ir Išgelbėjimo paslaptį.“ Tuomet jis atsisakė savo verslo, sužadėtuvių ir pasirinko kunigo kelią.
Ses. Cathy Jones RA popietiniuose susitikimuose kalbėjo apie pranašą Izaiją, kuris pažino Viešpatį tik susitikęs su Juo akis į akį Jo šventume. Sesuo asumpsionistė pastebėjo, jog tame susitikime pranašas iš tikrųjų pažino save ir suprato, kad nėra geresnis už žmones, kuriems pamokslavo, jam taip pat reikėjo Dievo gailestingumo: „Tarnaujantys Bažnyčioje pirmiausia turi pripažinti, kad yra nusidėjėliai, kuriems reikia malonės. Tik per nuolankumą galime stoti prieš Dievą ir ištikimai Jam tarnauti. <...> Gyvename kultūroje, vertinančioje greitį, produktyvumą ir nuolatinį aktyvumą... tad kaip galime leisti Dievui kantriai ir palaipsniui dirbti tokioje aplinkoje? – klausė Cathy. – Atsakymas paprastas: būkite gailestingi ne tik kitiems, bet ir sau.“
Veiksmas. V diena
Šią dieną pranešėjai teigė, jog gailestingumas nėra vien emocija ar idėja, jis tampa realus tik tada, kai įgauna matomą formą tarnaudamas kitiems.
Arkivyskupas Rino Fisichella, Evangelizacijos dikasterijos proprefektas ir vienas iš ryškiausių Bažnyčios teologų, pakvietė iš naujo atrasti gailestingumą kaip pačią krikščioniškojo tikėjimo širdį: „Viešpats atveria mūsų užkietėjusias širdis, paversdamas galią tarnyste, atskleisdamas tikrąjį savo visagalybės vardą: gailestingumą. Būtent gailestingumas išgelbėja pasaulį.“ Atkreipdamas dėmesį į liturgiją, arkivyskupas kartu pastebėjo, kad gailestingumas persmelkia kiekvieną Bažnyčios šventimą, nuolat pasirodo maldose ir sakramentiniame gyvenime. „Gailestingumas toli gražu nėra vien jausmas, – sakė jis. – Jis yra liturginės maldos pagrindas.“ (visą jo pranešimo tekstą skaitykite p. 27)
Ukrainos Carito prezidentė Tetiana Stawnychy liudijo apie savo tautą, draskomą karo, griaunančio bendruomenes, santykius ir tai, ką reiškia būti žmogumi: „Tikėjimas, kad esame sukurti pagal Dievo paveikslą, kad pačioje savo būties šerdyje esame sukurti bendrystei ir atrandame save, kai tampame dovana kitam – tai tapo išsigelbėjimo ratu kare.“ Carito darbuotojai suvokė, kad pirmoji pagalba perkeltiesiems žmonėms iš karo zonų – tai besąlygiškai juos priimti ir išklausyti jų istorijas – dažnai tampa gijimo pradžia. Neretai gavusieji pagalbą patys tampa savanoriais ir padėdami kitam žmogui jaučiasi patys gyjantys.
David ir Catherine Mackie, ilgamečiai teisėjai Škotijoje, nagrinėjo, kaip gailestingumas gali pakeisti baudžiamąjį teisingumą. Pasak jų, daugelis nusikaltėlių yra kilę iš skurdo, prievartos, priklausomybių, iširusių šeimų ir neigiamos vaikystės patirties paveiktų šeimų. Todėl daugeliui jų, stojančių prieš teismą, pirmiausia reikia ne bausmės, o pagalbos ir palaikymo. Remiantis teismų patirtimi, bendruomenėje taikomos bausmės dažnai duoda geresnių rezultatų nei trumpos laisvės atėmimo bausmės, kurios dažnai padidina pakartotinio nusikaltimo tikimybę. Pasak pranešėjų, gailestingumas teisingumo sistemoje – tai pasitikėjimas žmogaus gebėjimu keistis.
Anos Katažynos Lakis nuotrauka
Kunigas iš Kanados James Mallon, parapijų atsinaujinimo revoliucijos iniciatorius, judėjimo Divine Renovation įkūrėjas, pasitelkdamas palyginimą apie sūnų palaidūną, atskleidė gailestingo Tėvo savybes, kurios turėtų formuoti parapijos kultūrą: parapijų atnaujinimas pirmiausia susijęs su kultūros transformacija: „Sveikos parapijų kultūros švenčia atsivertimo ir transformacijos istorijas. Bendruomenės tampa tuo, ką švenčia.“
Kevinas Hylandas, pasaulinio masto kovos su prekyba žmonėmis ir šiuolaikine vergija lyderis, perskaitė stulbinantį pranešimą apie išnaudojimą šiandieniniame pasaulyje. Remdamasis dešimtmečių patirtimi jis apibūdino prekybą žmonėmis kaip didelį išpuolį prieš žmogaus orumą ir vieną iš esminių mūsų laikų žmogaus teisių iššūkių. Prekyba žmonėmis tebėra paslėpta daugelyje šiuolaikinio gyvenimo sričių, ir norint apsaugoti žmogaus orumą reikia išklausyti aukas, remti išgyvenusius asmenis ir spręsti sistemų, kurios sudaro sąlygas išnaudojimui, problemas.
Širdis. VI diena
Birželio 12-ąją švęsta Švč. Jėzaus Širdies iškilme pasibaigė VI Pasaulinis Apaštalinis Gailestingumo kongresas (WACOM6), subūręs tūkstančius piligrimų, dvasininkų, evangelizatorių, Bažnyčios vadovų į vieną didžiausių katalikiškų renginių, kada nors rengtų Lietuvoje. Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, įvertindamas kongreso dvasinę reikšmę, apibūdino jį ne tiesiog kaip įvykį, o kaip bendrą piligriminę kelionę į Dievo gailestingumo slėpinį. Nors kongresas baigėsi, arkivyskupas Gintaras kvietė tęsti šią misiją ir statyti Gailestingumo miestus: „Kiekvienas iš mūsų šiandien siunčiamas kaip Gailestingumo miesto statytojas. Nepalikite gailestingumo Vilniuje. Parsineškite jį namo.“
Arkivyskupas Rino Fisichella, kaip Evangelizacijos dikasterijos, kuri yra atsakinga už Pasaulinių Apaštalinių Gailestingumo kongresų rengimą, faktinis vadovas (nes formaliai jai vadovauja pats Šventasis Tėvas) paskelbė, kad WACOM7 po trejų metų vyks Lorenoje, San Paulo valstijoje, Brazilijoje. Ir kaip padėkos ženklą už šio kongreso surengimą Vilniuje jis įteikė arkivyskupui Gintarui Grušui ypatingą liturginį ženklą – stulą, kurią Popiežius tradiciškai dovanoja tik Gailestingumo misionieriams.
Irutės Faustinos Jaruševičiūtės nuotrauka
Šie greitai per didįjį penkių dienų renginį peržvelgti epizodai – tai tik mėginimas praskleisti išgyventą Visuotinės Bažnyčios patirtį ir Dievo Gailestingmo neišsemiamą gelmę, tačiau kiek kongresas palietė širdžių, kiek piligrimų pažadino vidinio gyvenimo pokyčiams arba įkvėpė gailestingam veikimui, ką išgyveno susitikę daugybė skirtingų požiūrių katalikų ir krikščionių, kokį įspūdį paliko dėmesys Vilniaus sakraliniam ir dvasiniam paveldui – tokiai patirčiai reikės turbūt ir laiko, ir erdvės.
Projektą iš dalies finansuoja
