Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – amžina linksmybė. (Ps 16, 11)

2022 m. kovas 3
Ko reikia kiekvienai šeimai

Be vakarykštės dienos nebūtų šiandienos

Kodėl mes neišsiskyrėme?

2022-03-08 |
artuma202203 rs 26

Daiva ir Jonas susituokę jau 36-erius metus, o į klausimą, kodėl neišsiskyrė, atsako neabejodami: „Dievas per visą tą laiką vedė ir neapleido, ne visada tai žinojom ir supratom, bet be Jo būtume nuėję lengviausiu keliu...“ Sutuoktinių sukaupta patirtis ir įžvalgos drąsina tuos, kurie šiandien ieško išeities, atsakymų ar išmintingo patarimo esant itin sudėtingai situacijai, kai šeimoje susiduriama su sutuoktinio priklausomybėmis.

Savo istoriją pašnekovai pradeda nuo santuokos. Jonas išrinktajai pasipiršo po trijų mėnesių draugystės, o jos mamos pritarimą gavo ne iškart, todėl manė, kad uošvė jam nėra palanki. Vis dėlto pora norėjusi būti kartu, tad vestuvės įvyko ir jauna šeima liko gyventi pas Daivos mamą. Kodėl šiuose namuose užsibuvo net 13 metų, abu aiškaus atsakymo neturi. Galbūt buvo patogu – močiutė padėjo auginti vaikus, o ir visąlaik kartu gyvenusiai žmonai buvo sunku atsiskirti. Moteris pripažįsta, kad šis sprendimas galėjo prisidėti prie jų gyvenimo krizių, nes mamos valdingumas darė įtaką jaunos poros santykiams. Daiva tapo tarpininke tarp sprendimus priimančios mamos ir vyro. Tokį bendravimą Jonui buvo sunku priimti, ir jis naujoje šeimoje pasijuto nereikalingas.

Pagalbos ieškojimas

Kad gyvenimas keičiasi ne į gerą pusę, Daiva pastebėjo tada, kai vyras iš darbo vis dažniau ėmė grįžti išgėręs. Per tą laikotarpį šeima išsikėlė iš mamos buto. Įtampa augo – kasdien žmona laukdavo Jono su nerimu. Ji sako jautusi pyktį, neviltį ir gėdą... Daiva tuo metu suvokė, kad vyrui reikėtų gydytis, jautė, kad tai santykių problema, kilo minčių ir apie skyrybas. Svarstymus pakeitė pagalbos ieškojimas. Pažįstamos paraginta Daiva nuėjo į priklausomų asmenų artimųjų palaikymo grupę ir ten rado tai, ko ieškojo. Svarbia žinia buvo, kad alkoholizmas – tai ne paslydimas, o tikra liga, kaip ir bet kuri kita, kurią reikia gydyti. Moteris klaususi savęs, ar paliktų, pavyzdžiui, diabetu sergantį vyrą, ir atsakymas buvo aiškus. Tai suteikė stiprybės ir vilties.

Ji lankėsi susitikimuose, bendravo su kitais to rato žmonėmis ir iki tol lydėjusį vienišumo ir nuskriaustumo jausmą keitė suvokimas, kad taip nutinka net stipriausiems. Be to, aiškėjo, kad situaciją galima bandyti keisti. Pati nustebo supratusi, kad elgiasi visiškai atvirkščiai negu reikėtų, gyvenant su sergančiu žmogumi. Moteris patikslina, jog pirmiausia jautė kaltę, gėdą, kad turi tokį vyrą. Mąstė, kodėl ji – niekam blogo nedarantis žmogus – turi taip gyventi? Prisimena norą moralizuoti, kaltinti, sekti ir kontroliuoti. Tačiau tiesiog fiziškai ir emociškai atsiribodavo nuo neblaivaus sutuoktinio ir išlikdavo rami, kiek tuo metu būdavo įmanoma. Ėmė leisti atsakomybę prisiimti pačiam už savo veiksmus ir pasekmes.

Moteris žinojo, kad vyras – doras žmogus, net išgėręs jis fiziškai nesmurtavo, be to, buvo geras ir dukroms reikalingas tėtis. Sako mačiusi tarsi du skirtingus vyrus.

Jonas patvirtina, kad ieškodama jam pagalbos Daiva pirmiausia rado atramą sau. Vyras prisimena pastebėjęs, kad žmona pradėjo keistis, mat anksčiau už jį viskas būdavo nusprendžiama, o jo norų dažniausiai nė nepaisoma. Pradėjusi lankytis grupėje žmona atsiribojo, nustojo moralizuoti, atsirado erdvės rinktis ir spręsti pačiam. Visa bėda, kad tada jam buvo likęs vienintelis noras greičiau apsisvaiginti...

Pašnekovas pasakoja tikėjęs, kad pasitaisius tarpusavio santykiams pavyks ir pačiam susitvarkyti su alkoholizmu, bet ilgainiui supratęs, kad nebus taip paprasta. Jis prisimena tada apnikusią neviltį. Žmona ne kartą buvo surinkusi jo daiktus ir palikusi prie durų, bet jis apie skyrybas net nesvarstė, nes jam žmona ir dukros buvo be galo svarbios. Tad vyras dėkoja Dievui, kad atsirado jėgų ir žmogus, kuris ėmė globoti Joną šiame kelyje.

Pradėję gydymą, abu sutuoktiniai įsitraukė į priklausomų asmenų ir jų artimųjų bendruomenės veiklą – keliaudavo, dalyvaudavo stovykloje, eidavo į grupes, kiekvienas savaip mokėsi tobulėti, priimti save ir kitą, gydyti vaikystės žaizdas. Vis dėlto grįžę iš susitikimų jiedu nesikalbėdavo. Sako, kad širdį išlieję grupėse, nebeturėdavo ką pasakyti vienas kitam. Daivai buvo svarbiausia, kad vyras blaivus, stengėsi išlaikyti ramybę, nesuerzinti, nes labai bijojo, kad jis neatkristų. Jonas pasakoja, kad anoniminių alkoholikų grupėje jam pavykę daug sužinoti apie save ir suvaldyti alkoholio vartojimą. „Ne man pavyko, – tikslina jis, – be Dievo, kurio tada dar nepažinau, nebūtų pasisekę.“ Iki tol nebuvęs labai tikintis, priklausomų asmenų grupėje vyras išgirdo ir apie tai, kad sveikimas priklauso ne vien nuo savo paties pastangų – šiame kelyje lydi aukštesnė jėga, kurią dalyviai galėjo įvardyti ir Dievu.

Išmoko gyventi atskirai

Daiva pradėjo lankytis pas psichologą ir atrado naują patirtį – kalbėtis apie jausmus ir įvardyti, kas jos gyvenime vyksta. Vis dėlto namuose pritaikyti šią praktiką nebuvo taip lengva, nes pradėtas pokalbis apie jausmus pereidavo prie vyro kaltinimo, kad vyras blaivus, bet vis tiek elgiasi ne taip. Vyro reakcija į žmonos bandymą kalbėtis – „Nezyzk!“ – užvėrė tylos sieną. Bendravimas vėl apsiribodavo tik buities aptarimu.

Anot jo, per tą laiką kiekvienas atskirai išmoko gyventi, bet kaip būti kartu – niekas nepamokė. Po kurio laiko moteris pradėjo svarstyti, kad ją su vyru sieja tik paauglės dukros. Namuose būdavo pykčių, priekaištų, nepatenkintų lūkesčių... Galiausiai šeima garsiai prabilo apie skyrybas, nes įsivaizdavo, kad vienas kitam nieko nebegali duoti – jautė, kad ne artėja, o tolsta vienas nuo kito. Vis dėlto giliai širdyje šis klausimas abiem buvo labai skaudus. Be tėvo augusi moteris nelinkėjo tokio likimo dukroms, vyrui šeima vis dar buvo labai brangi, tačiau jis pasidavė pagundai patikėti, kad nesugeba padaryti jos laimingos, todėl turi paleisti. Tačiau pasikalbėjus atsirado noras pasistengti išsaugoti santuoką.

Pagalba atėjo per Dievo siųstus žmones – Daivą bičiulė pakvietė į piligriminę kelionę. Grįžusi iš jos, pradėjo lankytis bažnyčioje, dalyvauti rekolekcijose, ten patirdavo ramybę. Bažnyčioje matydama poras, moteris svajodavo kada nors taip pat stovėti su savo sutuoktiniu ir melsdavosi, kad šis noras išsipildytų.

Vėliau pažįstama pasiūlė Daivai su vyru atvykti į sutuoktinių rekolekcijas. Nors poros situacija atrodė nepalanki – sutuoktiniai tuo metu gyvenę tarsi ne kartu, o vienas šalia kito – moteris užsiregistravo ir pakvietė vyrą keliauti kartu. Šis iš pradžių abejojo, bet sutiko. Rekolekcijose jiedu visą savaitgalį buvo kartu. Nors lengva nebuvo, tai padėjo kitomis akimis pamatyti sutuoktinį, geriau jį pažinti. Tada atsirado vilties, kad gali pasisekti nenueiti skirtingomis kryptimis. Moteris sako net bijojusi, kad po viltingo savaitgalio grįžus namo vėl kils tų pačių bendrą gyvenimą temdančių sunkumų. Vis dėlto nuo tada abudu įsitraukė į Sutuoktinių susitikimų judėjimą, kuris tapo bendra jų veikla, keliolika metų besitęsiančia tarnyste.

Pora dalijasi, kad jų liudijimas ne vienam padėjo išbristi iš alkoholizmo ir išvengti skyrybų. Daiva išduoda dar vieną netikėtą tiesą – šeimos dažniau išsiskiria ne kamuojamos ligos, bet tada, kai priklausomybė jau įveikta. Ji sako šitai girdėjusi priklausomų asmenų bendruomenėje, vėliau su tokia krize susidūrę ir patys. Jonas, remdamasis savo patirtimi, paaiškina, kodėl taip nutinka – išblaivėjus tampama kitu žmogumi. Pasveikęs jis geriau pažino save ir žinojo, ko nori. Daiva pritaria, kad teko iš naujo susipažinti su išblaivėjusiu vyru ir išmokti su juo bendrauti, nes nurodinėjimai ir reikalavimai – nebetiko. Reikėjo vėl apsispręsti, ar gyventi su šiuo žmogumi, ar ne.

O kaip šiandien?

Daiva su Jonu sako ir dabar nesantys tobuli, šiandien visko pasitaiko, bet pora nebesileidžia apimama abejonių ir nevilties, tuoj pat aiškinasi ir sprendžia problemas. Vyrui atrodė, kad nuo skyrybų sustabdė šeimos branginimas, bet, žiūrėdamas tikinčiojo žvilgsniu, dabar neabejoja, kad veikė Dievas – antraip argi tai būtų buvusi tokia didelė vertybė. Jonas tvirtai tiki, kad Santuokos sakramentas pradėjo veikti ne nuo jų įtikėjimo ar suvokimo, bet nuo pat priėmimo ir įsipareigojimo. Šeimą, bendrą gyvenimą, vaikus jis vadina Dievo planu judviejų santuokai. Šiandienis jų dalyvavimas Sutuoktinių judėjime, vedami užsiėmimai sužadėtiniams – jų šeimos mokykla. Pradžioje manę, kad eina kalbėti ar liudyti kitiems, suprato, kad taip daug patys mokosi. Skyrybos dabar atrodo kaip lengviausias kelias, kuriuo galima pasukti, bet – kas toliau? Kelias juk nesibaigia...

Daiva pasakoja atradusi, jog pati bandė kurti tokią santuoką, kokios nė neįsivaizdavo. Ji, augusi tik su mama, prisiskaičiusi knygų, labai gražiai parašytų meilės romanų, manė, kad taip turi būti ir gyvenime. Moteris sako ilgai tikėjusi, kad vyras turi ją padaryti laimingą, nors pati nė nežinojusi, kas ta laimė. Kol kartą paaiškėjo, kad nereikia jokių lūkesčių ir fantazijų – reikia gyventi gyvenimą, koks yra, kokio abu yra verti. Dabar ji tvirtina mananti, jog skyrybos neišspręstų problemos, glūdinčios ne kitame žmoguje, o tavyje pačiame.

Daug patyrusi šeima eina dialogo keliu. Vyras priduria, kad dabar jie turi daug instrumentų prasmingai gyventi kartu. Tai ir bendruomenė, Mišios ir kitos tarnystės. Daiva pasakoja dabar sutinka daug porų, o matant joms kylančias problemas, nori visus juos paraginti pirmiausia pasikalbėti, ieškoti pagalbos. Dievas dėl sutuoktinių daug dirba – atsiunčia reikalingų žmonių, sukuria palankių situacijų. Labai svarbu abiem norėti atsiliepti ir nenuleisti rankų. Jonas sako išmokęs ir dėkoti už patirtą skausmą, nes praeitis vedė į tai, ką jie turi dabar. Be sunkios vakarykštės dienos nebūtų šiandienos.

Parengė Vilma Razmislevičienė

Dažniausiai pradiniame šeimos kūrimosi etape ištinkanti krizė – vieno ar abiejų sutuoktinių negebėjimas emociškai atsiskirti nuo savo tėvų šeimos ir savarankiškai kurti santykių su sutuoktiniu. Šeima – nauja socialinė ląstelė, kuriai formuotis reikalinga ne tik meilė, bet ir žinios bei pastangos. Procesas tampa sudėtingas, kai jaunieji apsigyvena su tėvais. Vienam jų tarsi ir nereikia atsiskirti – viskas suprantama, žinoma, įprasta, o kitam – daug kas neaišku, svetima. Sudėtinga atrasti savo šeimoje vaidmenį, nes savo vaidmens nenori paleisti sutuoktinio mama ar tėtis.

Šiais atvejais vienas jaunos šeimos narys jaučiasi nerandantis sau vietos, nereikalingas, nežinantis, už ką yra atsakingas. Pasimetęs ir sutrikęs bando įveikti situaciją vienokiu ar kitokiu būdu atsitraukdamas – ieškodamas atsipalaidavimo ar pripažinimo kitur, emociškai atsiribodamas, vartodamas alkoholį, visą savo laiką skirdamas darbui, lošdamas. Atsipalaidavimas greit virsta priklausomybe, ardančia šeimos pagrindus.

Ši pora sėkmingai perplaukė povandenines uolas ir gali džiaugtis būdama kartu. Ne visiems tai pavyksta. Tikėjimas, artimųjų ir draugų pagalba, kasdienės pastangos padėjo jiems įveikti sudėtingus gyvenimo laikotarpius ir išlikti.

Keletas svarbių patarimų:

Emocinis atsiskyrimas nuo biologinės šeimos kuriant savo šeimą yra tiesiog būtinas. Pirmuosius dvejus metus rekomenduočiau, nors ir kukliau, bet gyventi atskirai. Per šį laiką bus lengviau šeimoje atrasti savo vaidmenis, pasidalyti pareigomis, pradėti kurti savas tradicijas, pasinaudojant kiekvieno sutuoktinio patirtimis savo šeimose, pagaliau lengviau spręsti kylančius bendro gyvenimo konfliktus, nes greta nebus šališkų teisėjų ar patarėjų.

Neatidėliokite ieškoti pagalbos . Pastebėję kokių nors rūpestį keliančių ženklų, kreipkitės pagalbos. Jei jums ir atrodo, kad ne jums, o jūsų sutuoktiniui reikia specialistų pagalbos, vis tiek kreipkitės. Šeima yra sistema, ir keičiantis vienam šeimos nariui gali keistis ir kiti nariai. Geras patarimas visada praverčia.

Pastebėję liguistos priklausomybės ženklų,atsisakykite iliuzijos išspręsti šią problemą patys. Padėti galite pirmiausia sau, po to kitam, žinodami, kaip su priklausomybe sergančiuoju elgtis. Pirmiausia reikia ieškoti pagalbos sau, atsisakyti kaltės jausmo, pareigos apsaugoti sergantįjį ir sukontroliuoti žalingą įprotį ar priklausomybę. Šioje šeimoje žmona teisingai pasielgė, kreipdamasi į alkoholizmu sergančių artimųjų grupę. Galima kreiptis į konsultantus, kurie specializuojasi darbui su priklausomais asmenimis ir jų šeimos nariais.

Nenustoti vilties, kad įveiksite problemas . Tikra meilė nugali viską. Tikinčios šeimos gali rasti meilės šaltinį ir įprasminti gyvenimą, kartu padėdamos atrasti viltį kitiems sudėtingose situacijose.

Dr. Nijolė Liobikienė,

krizę patiriančių šeimų konsultantė


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2024 gruodis 12

Artuma - artuma202412_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22