Sesuo Daiva K. Kuzmickaitė MVS
Per Lietuvą vilnija renginiai: bažnytinės provincijos bei vyskupijų įkūrimo 100-mečio minėjimai, Gailestingumo kongresas, įprastieji vasaros atlaidai. Liepą tikintieji keliauja ir į Marijampolę švęsti palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio aštuondienį. Vienus šis švento gyvenimo ganytojas traukia savo tikėjimo uolumu, išreikštu meile Bažnyčiai ir rūpesčiu vargstančiais žmonėmis, kitiems jis brangus, nes greitas išklausyti skundus, yra patrauklus savo paprastu gyvenimu, sodriai pasūdytu kančiomis...
Šių metų atlaidų šūkis Pradėkime naują gyvenimą! – tai aliuzija į pal. Jurgio žodžius, ištarus po Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo, nes tie įvykiai turėjo įkvėpti naują bažnytinio gyvenimo pradžią; sykiu tai kviečia ir mus ne tik geriau susipažinti su Matulaičio gyvenimu, įvairialype jo veikla bei dorybėmis, bet mums patiems pasiryžti keistis, sekant šventųjų pavyzdžiu.
Kuo mums šiandien, gyvenantiems prie popiežiaus Leono XIV, galėtų būti išskirtinai aktualus tėvas Jurgis, kuris pradėjo savo tarnystę Bažnyčioje prie Leono XIII ir taip pamilo bei visomis išgalėmis skleidė šio popiežiaus mokymą mūsų tėvynėje? Kaip istorija, siekianti XIX a. pabaigą, susisieja su šiuolaikiniu Bažnyčios ir Lietuvos gyvenimu?
Nieko naujo po saule?
XIX a. pabaigoje Vakarų visuomenė išgyveno esminius pokyčius ir sukrėtimus. Industrinė revoliucija drauge su demokratijos proveržiu keitė ekonominę sistemą ir visuomenės sąrangą. Spartus kapitalizmo vystymasis sukėlė masinę migraciją iš kaimo į miestus ir į naujus žemynus – darbams fabrikuose ir kasyklose. Marksizmo idėjos pasklido Europoje ir patraukė vis daugiau pasekėjų. Tolimųjų Rytų ir I Pasaulinis karas ištiko daugelį šalių, kaip ir Lietuvą.
Šiandien gyvename pasaulyje, kuris, kaip ir Matulaičio laikais, yra alinamas ir naikinamas karų Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose, varginamas ideologinių audrų bei krikščionių persekiojimo. Sparti informacinių technologijų ir dirbtinio intelekto raida bei srautai, susipinantys su politinėmis suirutėmis, susaistė valstybes ir jų gyventojus. Žmonijos pažanga, kaip rodo istorija ir šiandienos tikrovė, jei nesaistoma tvirtų moralinių įsipareigojimų, tampa visa naikinančiu ginklu. Tokioje nenuspėjamoje ir grėsmingoje tikrovėje mes gyvename kaustomi vis didesnio nerimo ir nežinios tiek dėl išorinio priešo, tiek dėl šalia esančio, „tykančio pražudyti sielas“.
Bažnyčia per išbandymus keliaujančiai Dievo tautai dovanoja šventuosius, kurie savo gyvenimo pavyzdžiu ir užtarimu gelbsti įveikiant tamsumas. Toks švyturys savo laiku buvo palaimintasis Jurgis Matulaitis, nepraradęs aktualumo ir mūsų dienomis. Matulaitis savo gyvenimui išminties, jėgų ir supratimo sėmėsi iš Bažnyčios lobyno: esminis jo asmens bruožas – malda, žinios, darbai, o visas jo gyvenimas – palenktas didesnei Dievo garbei ir artimo meilei. Tėvo Jurgio meilė artimui – konkreti, patiriama darbais, santykiu, geru žodžiu, kylanti iš meilės Dievui. Šiai socialiai orientuotai palaimintojo Jurgio laikysenai ir jo veiklai poveikį turėjo Bažnyčios socialinė mintis, ypač sustiprinta popiežiaus Leono XIII enciklikų.
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje socialiniai klausimai, dėl jau minėtų grėsmių šiandien įvardijami kaip socialinės problemos, yra visuotinai reikšmingi ir, Matulaičio žodžiais tariant, persmelkia visuomenę „iki dugno“. Kokią poziciją šių problemų akivaizdoje užima Bažnyčia?
Leono XIII enciklika Rerum novarum
Istoriškai Katalikų Bažnyčia tapo vadovaujančia institucija, kuri aiškiai suformulavo ir įgyvendino humaniškumo programą. Bažnyčios istorikų (pvz., Yves‘o Chirono) vertinimu, popiežius Leonas XIII buvo išskirtinai inovatyvus – jis suformavo socialinį mokymą, atsiskleidusį misijinėje Bažnyčios raidoje. Enciklika Rerum novarum („Apie naujus dalykus“) yra vienas reikšmingiausių Bažnyčios socialinės minties tekstų, suformavusių katalikiškos socialinės doktrinos pagrindus. Nors giliai įsišaknijęs tradicijoje, Leonas XIII pasirinko naują požiūrį: būdamas atviras savo laikmečio tikrovei, jis vengė iš viršaus primesti moralinius nurodymus, atsietus nuo realaus gyvenimo.
Popiežius šia enciklika ne tik reagavo į XIX a. pabaigos socialinius ir ekonominius iššūkius, bet ir pasiūlė krikščionišką atsaką į darbininkų padėtį, kapitalo ir darbo santykius bei socialinio teisingumo klausimus. Dokumentas įkvėpė krikščioniškus darbininkų judėjimus ir skatino aktyvų tikinčiųjų įsitraukimą sprendžiant socialines problemas, taip dar labiau įtvirtindamas Bažnyčios vaidmenį visuomenėje.
Enciklikoje Leonas XIII atskleidė Bažnyčios, šeimos ir valstybės svarbą, įvardydamas marksizmo žalą. Daugiau nei šimtmetį katalikų socialinis mokymas buvo grindžiamas trimis institucijomis, laikytomis būtinomis žmogaus laimei: šeima, valstybe ir Bažnyčia. Tvirtinta, kad žmogaus klestėjimui būtina dinamiška darna tarp šeimos, politinės ir bažnytinės tvarkos ir kad narystė šiose trijose visuomenėse nėra visiškai savanoriška.
Anot Šventojo Tėvo, darbininkai turi teisę į privačią nuosavybę, nes ji išsaugo šeimos gyvenimą. Šeima jam yra namų bažnyčia, kurioje išmokstama tikėjimo, solidarumo ir atsakomybės. Šeimos apsauga, anot Popiežiaus, jai suteikia orumą. Popiežius pasisakė už darbininkų teises, kurias turi ginti valstybė. Jis įžvalgiai pritarė, jog nelygybė tarp darbininkų ir darbdavių neišvengiama ir galima dėl skirtingų talentų ir pajėgumų kaip natūrali pasekmė, tačiau tai neturi sukelti karų, o darbdaviai privalo sumokėti teisingą atlygį, kurio pakaktų darbininko šeimai išlaikyti. Pasiturintieji, anot Popiežiaus, turi dar ir moralinę pareigą savo turtus naudoti dėl bendrojo gėrio. Enciklika įvardija ir valstybių atsakomybę sureguliuoti darbininkų bei darbdavių teises.
Leonas XIII, nors ir atmetė marksizmą, bet įvardijo ir nevaldomo kapitalizmo pavojus. Labiausiai drąsi jo mintis šioje enciklikoje – kviesti darbininkus organizuotis į krikščioniškąsias asociacijas. Ši Popiežiaus siūloma bičiulystė tarp visuomenės klasių socialistų buvo sutikta pašaipiai, tačiau išliko svarbi ir vaisinga iki mūsų dienų, nes sujungė tikėjimą su socialiniu veiklumu.
Popiežiaus Leono XIII laikotarpis – tai Bažnyčios pozicijos dėl industrializacijos ir su ja susijusių esminių pokyčių visuomenėje įvardijimas bei sprendimų ieškojimas, šalinant neigiamus tų pokyčių padarinius. To laikmečio tyrinėtojai teigia, jog Leono XIII pontifikatas pasižymėjo giliu rūpesčiu ir praktiniu požiūriu į susidariusias sąlygas pasaulyje bei pasikeitusia Bažnyčios kalbos maniera. Enciklikoje įvardytieji nauji dalykai, reikia pripažinti, yra įpareigojantys ir šiuolaikinę visuomenę.
Leono XIII socialinė vizija ir Jurgio Matulaičio veiklos horizontai
Neatsitiktinai šios idėjos pasiekė ir jauną kunigą Jurgį Matulaitį, kuris, palikęs carinės Rusijos imperijos aplinką, tęsė doktorantūros studijas Šveicarijos Fribūro universitete. Čia jis persiėmė gyvu Bažnyčios socialiniu mokymu, grindžiamu Leono XIII enciklikomis. Šios studijos sutvirtino jau ir taip didį tėvo Jurgio socialinį jautrumą, kuris vėliau tapo jo pastoracinės ir visuomeninės veiklos ašimi.
Jurgis Matulaitis iškyla kaip vienas svarbiausių Bažnyčios socialinės minties formuotojų Lietuvoje. Jis padėjo pagrindus socialinės doktrinos sklaidai Lietuvoje, įkvėpdamas jaunąją kunigų, vienuolių ir pasauliečių kartą aktyviai veikti visuomenėje.
Paties Matulaičio socialinių problemų supratimas pasižymi visuminiu (holistiniu) ir „iš apačios“ kylančiu požiūriu. Sekdamas Leono XIII mintimi, jis socialinius klausimus siejo su ekonominės pažangos raida, aiškiai suvokdamas, kad šie klausimai nėra atsitiktinis reiškinys ir kad jų negalima suprasti vien ekonominiu aspektu – būtina įtraukti ir politinius bei socialinius veiksnius.
Svarbia Matulaičio minties ašimi tampa „draugijinis“ visuomeniškumas. Jis pabrėžia, kad žmonių gyvenimas yra glaudžiai susijęs, todėl būtinas kryptingai organizuoti, remiantis tiek praktine patirtimi, tiek moksliniu pažinimu. Ši „draugijinė“ perspektyva leidžia suvokti žmogų ne kaip izoliuotą individą, bet kaip socialinę būtybę, kurios tapatybė formuojasi santykyje su kitais. Šiandien šios įžvalgos išlieka itin aktualios. Matulaitis kalba apie tai, ką šiuolaikine kalba įvardytume kaip solidarumą, horizontaliųjų ryšių stiprinimą ir socialinės atskirties mažinimą. Jis pabrėžia kolektyvinio veikimo svarbą, tačiau sykiu išlaiko pagarbą individualumui. Tokiu būdu išvengiama pavojaus paversti pilietinę visuomenę abstrakčia teorija – ji tampa gyvu ir veikiančiu socialiniu organizmu.
Šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje socialines problemas dažnai sprendžia valstybės institucijos, kyla klausimas dėl Bažnyčios vaidmens. Matulaitis siūlo aiškų atsakymą: Bažnyčia turi veikti ten, kur labiausiai trūksta rūpesčio žmogumi, kur apleistos socialinės sritys ir kur pažeidžiamiausi asmenys lieka be balso. Jis kviečia tikinčiuosius būti visuomenės avangardu – ne dominuojant, bet tarnaujant, ne skaldant, bet vienijant. Ypač svarbus jo raginimas ieškoti bendrumų ir dialogo su įvairių pažiūrų žmonėmis, stiprinant visuomenės solidarumą.
Tėvas Jurgis realiai įgyvendino Leono XIII mokymą
Galiausiai Matulaičio socialinės minties esmė atsiskleidžia per kvietimą įsiklausyti į silpniausiųjų balsą. Tai yra praktinė krikščioniškos meilės ir teisingumo išraiška, jungianti socialinį ir eschatologinį katalikiško veikimo aspektus. Ši nuostata, kilusi iš Leono XIII enciklikos dvasios, įgyja konkrečią formą paties Matulaičio veikloje ir išlieka aktuali, kviesdama ieškoti būdų, kaip tikėjimą paversti gyvu veikimu visuomenėje.
Šios nuostatos itin ryškiai atsiskleidė Pirmojo pasaulinio karo metais Bielianuose, Varšuvoje. Nuo 1915 m. perėmęs didžiulę Bielianų parapiją su buvusio kamaldulių vienuolyno kompleksu, kuriame gyveno karo invalidai ir našlaičiai, Matulaitis sukūrė gyvą pastoracinės ir socialinės veiklos centrą. Čia buvo globojama iki 200 našlaičių, veikė gimnazija, pradinė mokykla, siuvykla ir sukirpėjų mokykla, vaikų darželis, buvo maitinami badaujantys vaikai, organizuojamos prieglaudos ir vasaros stovyklos, perimti neturtingų berniukų darbo namai. Pats kunigas profesorius, kaip jį vietiniai vadino, rūpinosi maistu, drabužiais ir šių vargšų išlaikymu karo sąlygomis.
Šiems darbams atlikti buvo pakviestos kelios dešimtys Marijos šeimos ir Jėzaus Vardo vienuolijų seserų, taip pat pasauliečiai. Marijonų novicijai aktyviai dalyvavo sielovadoje: lankė parapijiečius, dėstė tikybą, steigė rožančiaus (rožinio) būrelius, juose vien moterų buvo apie šimtas. 1918 m. prie vienos parapijos koplytėlės apsigyveno ir kunigas Mykolas Sopočka, vėliau Vilniuje tapęs Dievo Gailestingumo apaštalu.
Daugiau kaip 15 tūkst. tikinčiųjų vienijusi Bielianų parapija tapo gyvu Rerum novarum įkvėptos pastoracijos modeliu. Šios veiklos vaisingumą liudija tai, kad jos teritorijoje iki 1993 m. iš tos vienos parapijos buvo įkurta penkiolika naujų parapijų. Tačiau dar svarbesnis buvo pats principas: paribiai – karo, skurdo ir atskirties pažymėtos erdvės – Matulaičiui tapo vieta, kur labiausiai atsiskleidžia evangelinio artumo poreikis. Jis mokė matyti šią tikrovę ne kaip grėsmę, bet kaip dovaną – galimybę atpažinti kitą kaip brolį, sesę.
Šiandien tai nepraranda aktualumo. Matulaitis kviečia Bažnyčią būti ten, kur labiausiai reikia žmogui, – ne dominuojant, bet tarnaujant, ne skaldant, bet telkiant. Jo socialinė mintis jungia tikėjimą ir veikimą, asmeninę atsakomybę ir bendruomeninę solidarumo kultūrą. Tai, kuo palaimintasis Jurgis gyveno ir tai, į ką kvietė, šiandien mums skelbia ir mus kviečia naujasis popiežius – Leonas XIV.
Tiltas pasauliui
Neatsitiktinai šiandien vėl kalbama apie „Bažnyčios liūtus“ („Leono“ vardas išvertus iš lotynų kalbos reiškia „liūtą“). Istorijoje Leonas XIII išsiskyrė gebėjimu išlaikyti doktrininį tvirtumą ir kartu atvirai atsigręžti į modernybės iššūkius. Panaši laikysena ryškėja ir naujojo popiežiaus Leono XIV vardo pasirinkime: ištikimybė Bažnyčios mokymui dera su jautrumu šiuolaikinio žmogaus situacijai. Tęsdamas enciklikos Rerum novarum liniją, jis kviečia iš naujo apmąstyti socialinį teisingumą, darbą ir žmogaus orumą šiandienos technologinių virsmų akivaizdoje. Pats pasirinktas vardas išreiškia sąmoningą tęstinumą – daugiau nei šimtmetį apimančią giją, jungiančią dabarties Bažnyčią su Leono XIII pastanga įsiklausyti į savo epochos tikrovę ir ją perkeisti Evangelijos šviesoje.
Savo pirmuosiuose žodžiuose Leonas XIV išreiškė troškimą būti tiltu tarp tautų, tarp žaizdų, tarp kartų ir vilčių. Tai ne tik įtaigus ir teologiškai turtingas vaizdinys, primenantis Leono XIII vykdytą misiją: jungti Bažnyčios tradiciją su moderniojo pasaulio realijomis. „Tiltas“ čia reiškia ne kompromisą tiesos sąskaita, bet gebėjimą priartinti tiesą prie konkretaus žmogaus gyvenimo patirties.
Ši kryptis ypač akivaizdi tik ką pasirodžiusioje enciklikoje Magnifica Humanitas, kur Leonas XIV atkreipia dėmesį į dirbtinio intelekto keliamus iššūkius. Jis įspėja, kad pavojus slypi ne tik DI taikyme, bet ir paties žmogaus savivokos deformacijoje – polinkyje save ir kitus laikyti „optimizuotinais projektais“. Priešindamasi tam, Bažnyčia iš naujo pabrėžia žmogiško ribotumo vertę: būtent per trapumą, kančią ir priklausomybę nuo kitų atsiveria tikroji bendrystė ir santykis su Dievu.
Todėl ir šiandien Bažnyčia kviečiama ne bėgti nuo žmogaus ribotumo, bet jį perkeisti į bendrystės ir atsakomybės erdvę, kaip tai liudijo Leonas XIII, įkūnijo Jurgis Matulaitis ir šiandien siūlo tęsti Leonas XIV.
O šūkis Pradėkime naują gyvenimą! tebus kvietimas kiekvienam iš mūsų: atpažinti šalia esantį, galbūt vienišą ar atstumtą žmogų, ir tapti jam artimu. Popiežius ir mūsų šventieji pažada, kad santykis ir meilė netobulam, pasiligojusiam, vienišam artimui kuria naują gyvenimą – priartina Dangaus Karalystę.
Projektą iš dalies finansuoja
