Vis daugiau laiko praleidžiame virtualiojoje realybėje – ten ieškome naujienų, bendraujame su (ne)pažįstamaisiais, atsipalaiduojame. Tad nenuostabu, kad kai kurie sielų ganytojai meta ir ten tinklus. Vienas tokių – marijonas tėvas Kęstutis Kazimieras BRILIUS, kuris siekė, kad Bažnyčia Lietuvoje nertų į skaitmeninį vandenyną, ir labai palaikė Katalikų interneto tarnybos pradžią prieš 21 metus. Kalbamės su juo apie apaštalavimą elektroninėje erdvėje.

Dievo Žodis – Jėzus Kristus – dovanojo mums dieviškąjį gyvenimą, keičiantį Žemės veidą ir visa darantį nauja (plg. Apr 21, 5). Jo žodis susijęs su mumis – ne tik dieviškojo Apreiškimo gavėjais, bet ir skelbėjais. Jis, kurį Tėvas atsiuntė įvykdyti savo valios (plg. Jn 5, 36–38; 6, 38–40; 7, 16–18), artina mus prie savęs, įtraukdamas į savąjį gyvenimą ir misiją. Savo misijinę pareigą bei užsidegimą Bažnyčia visados kildino iš Dievo meilės visiems žmonėms: „Kristaus meilė valdo mus“ (2 Kor 5, 14). Iš tiesų Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išgelbėti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4). Tikėdama visuotinio išgelbėjimo planu, Bažnyčia privalo būti misijinė.

Berengdami Carito Lietuvoje atsikūrimo trisdešimtmečiui skirtą rugsėjo numerį, suvokėme, kad tokiai pat savo žurnalo sukakčiai nieko nesuplanavome. Gal kaltas tas 30-metis. Atrodo, taip neseniai šventėme tikrąjį jubiliejų – 25 gyvavimo metus, o dabar kaip ir tūlam trisdešimtmečiui – darbų per akis, gimtadieniai jau nebe taip jaudina ir kasdienybė po truputį pilkina gyvenimą. Gal todėl nusprendėme parinkti kelis straipsnius iš senųjų numerių ir juos atspausdinti. 

Greta visiems žinomų ir lengviau suprantamų gerųjų darbų kūnui Katalikų Bažnyčios katekizme rikiuojasi ir gerieji darbai sielai. Vienas jų – nemokantį pamokyti. Neatsitiktinai, kuomet prieš 30 metų Lietuvoje atsikūrė Caritas, vienas jo tikslų buvo ugdymas. Tada dar nebuvo nei katalikiškųjų mokyklų, nei darželių, nei neformalaus ugdymo centrų, bet būta akivaizdaus noro suteikti tikėjimą ir pažinimą kaip įrankį gelbėtis nuo skurdo. Dabar beveik nemadingai skamba šis gerasis darbas – juk kiekvienas gyvena taip, kaip sugeba ir kaip nori. O ir mokytojas dabar nebemoko vaikų, bet palydi atradimo kelionėje; kai kuriose edukologijos srovėse jau senamadiška sakyti „mokytojas“, geriau skamba „fasilitatorius“. Gal ir neblogai būtų tokia reforma?

Katalikiškąjį švietimą Lietuvoje kuruojantis vyskupas Kęstutis KĖVALAS ką tik grįžo iš Niujorke, JAV, vykusio Pasaulinio katalikiškojo ugdymo kongreso. Tad kalbiname jį, teiraudamiesi, kaip Lietuvos katalikiškasis švietimas atrodo pasaulio kontekste, žvelgiant iš platesnės perspektyvos.

Tai bus pasakojimas apie visų antibiotikų pradžios tėvą, penicilino atradėją, Nobelio premijos laureatą serą Alexanderį Flemingą. Šis kuklus, didele humoro doze apdovanotas škotas stebino savo atkaklumu, atsidavimu gydytojo profesijai, mokslui, nesavanaudiškumui ir daugeliu kitų patrauklių savybių. Jo atradimas nuo Antrojo pasaulinio karo dienų išgelbėjo galybę gyvybių, tebegelbsti ir dabar.

Sekmadienis. Šeimos renkasi į Mišias. Ateina ir dvi poros, vedinos būriu vaikelių. Įsižiūrėjus galima atpažinti, kad tik keli iš jų panašūs į savo tėvelius. Suprantu – tai globoti svetimus vaikus pasiėmusios šeimos. Iš tolo dvelkia santarvė, santykių šiluma, neįkyrus motiniškumas. Žinoma, šis šeimų vaizdelis turi kitą pusę – kasdienybę, sklidiną didžiulių pastangų: ne tik maistą pagaminti, bet ir kiekvieną nuprausti, aprengti, sušukuoti, paglostyti, priglausti, nuraminti, sutaikyti, pamokyti, ugdyti, slaugyti susirgusį. Mamos suspėja. Jos neatrodo išsekusios. Vaikai glaustosi ir prie tėčių. „Iš kur šeimos semiasi tiek meilės!? Pasisekė tiems vaikeliams!“ – nejučia pagalvoju.