Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – amžina linksmybė. (Ps 16, 11)

2020 m. lapkritis-gruodis
Kronika

Kas tūno mūsų spintose

arba Laudato si‘ praktika šeimoje

2020-11-20 | Aistė ir Darius RUZGAI
artuma202011 12 rs 19 1

Aistė ir Darius RUZGAI

Jau praėjo penkeri metai nuo enciklikos Laudato si‘ pasirodymo. Apie ekologinį atsivertimą vis dažniau išgirstame ir bažnytinėje aplinkoje, kaip ir apie dar vieną iš daugelio jūros gyvūnų, nugaišusių iš bado dėl to, kad skrandis buvo pilnas plastiko... Žinios apie klimato kaitą mus pasiekia kone kasdien. Kartu ir patys, pavyzdžiui, pastebime, kokias neįprastai kitokias žiemas išgyvename; šiltų batų praėjusį šaltąjį sezoną beveik ir neprireikė, o sniego prisiminimas – stipriausias iš gegužės 12-osios ryto, kai buvo žalia ir balta tuo pat metu.

Popiežius Pranciškus (LS, 213) pabrėžia esminę šeimos svarbą. Būtent joje ugdomi pirmieji meilės ir rūpinimosi gyvybe įpročiai, pavyzdžiui, deramai naudotis daiktais, laikytis tvarkos ir švarumo, pagarbiai žvelgti į vietinę ekosistemą ir visų kūrinių apsaugą. Kiek realu šeimoje gyventi ekologiškiau ir ką galime daryti, kad keisdami savo įpročius tvaresniais bent šiek tiek prisidėtume prie švaresnės planetos ateities kartoms? O kaip tuos tvaresnius įpročius diegti? Ir kaip vaikus sudominti darnesniu gyvenimo būdu?

Priešais rakandų realybę

Prisipažįstame, kad nors ekoidėjomis mudu su vyru esame senokai užsidegę, realybėje kiek įmanoma tvariau ir paprasčiau gyventi visai nelengvai sekasi. Namuose vis dar tikrai per daug daiktų, dėl ko tenka dažnai ir daug tvarkytis. Tai atima daug laiko, o su trimis vaikais po pusvalandžio ir susitvarkymo rezultato nebesimato. Nors ant sienos namuose kabo užrašas „Mažiau yra daugiau“ (populiari ir žavi frazė, o ir Laudato si‘ ne kartą minima), jo įgyvendinimas yra kasdienė siekiamybė ir iššūkis.

Prisimename dieną prieš keletą metų, kai ne juokais susirūpinome, kad vartotojiškumas, tarsi koks nematomas kenkėjas, tūno pasislėpęs mūsų spintose... Tai buvo diena, kai sugalvojome suskaičiuoti batus, ir dabar su šypsena prisimename, kad mūsų šeimai ji siejasi su žymesnio ekologinio atsivertimo pradžia. Pavargę nuo nesibaigiančio tvarkymosi, ieškojome būdo išmokti kokybiškai palaikyti tvarką ilgesnį laiką. Susižavėjome japonės Marie Kondo tvarkymosi sistema, o ji sako, kad tvarkytis ir atsikratyti pertekliniais daiktais svarbu ne zonomis (sutvarkiau vieną spintą, paskui kitą), o pagal rūšį (tvarkome atskirai drabužius, avalynę, aksesuarus, knygas, popierius ir brangių prisiminimų keliančius daiktus) – taip akivaizdžiau pamatome sukauptų rakandų realybę. Taigi, griebėmės visos šeimos batų – iš spintų, lentynų, kitų užkaborių į didžiausią kambarį sunešėme viską, ką aunamės, įskaitant sportinę avalynę, riedučius, pačiūžas ir t. t. Pradžioje juokėmės, kad jei dar kas atitemps kokią porą – nepriimsime, nes netilps į kambarį; vėliau bandėme spėlioti, kiek tų batų yra, ir galiausiai suskaičiavę nustėrome. Kambaryje buvo 162 poros batų ir 9 pavieniai batai (neklauskit, iš kur!). Tąkart tikrai daug naujo sužinojome apie save ir savo vartojimo įpročius, tad ilgainiui ėmėmės kruopščiai peržiūrėti ir suskaičiuoti kitus namuose turimus daiktus. Liudijame: tõkios inventorizacijos gera nuotaika ir netikėtais radiniais suvienija šeimą, tvarkymąsi paverčia smagiu žaidimu ir drauge kelia klausimą – tai kiekgi iš tiesų mums pakaktų? Jei pasibaisėjote batų kiekiu, leiskite pasmalsauti – gal esate suskaičiavę, kiek namuose turite puodelių, kelnių, knygų, rašiklių ar rožinių? O kiek realiai naudojate? Gal ir jums pasitaikys proga nustebti.

 

artuma202011 12 rs 19 2

Galvoti dar prieš įsinešant į namus

Po šio avalynės inventorizacijos nuotykio reikėjo nutarti, kaip elgtis toliau, nes suslėpti batus atgal į vargšes spintas po tokio atradimo nebesinorėjo. Taigi, ką daryti, kai pagaliau susivokiate, kad turite daugiau, nei užtektų? Svarbu atsakingai įvertinti ir pasilikti tik tai, kas bus dažnai naudojama, o perteklių galite paaukoti labdarai, parduoti (tereikia paskelbti internete ir laukti skambučių), nunešti į daiktų mainytuves ar savo aplinkoje patys tokias surengti. Ne pati išmintingiausia idėja atliekamus daiktus sukrauti į maišus ir perleisti kitiems „dovanų“ (mažus vaikus auginantys tėvai greičiausiai ne kartą yra gavę tokių lauknešėlių). Neretai taip tik apkrauname bičiulius daiktais, kurių tik dalis tinka, patinka ir būna išties toliau naudojama. Verčiau tiksliai paklausti, ko realiai žmonėms trūksta, ir tegul patys atsakingai pasirenka.

Krikščioniškasis dvasingumas skatina puoselėti saikingumą ir mėgautis mažu. Einant sąmoningo vartojimo keliu vienas iš svarbiausių dalykų yra atsisakyti visko, kas nebūtina. Ne tik tada, kai peržiūrime namuose sukauptą „turtą“, bet daug anksčiau – prieš tuos daiktus įsinešant pro namų duris. Kiek makulatūros pabyra vien atrakinus pašto dėžutes! O juk ant jų galime užsirašyti „reklamos gauti nepageidauju“ ir taip sumažinti išmetamo popieriaus kiekį. Kai gatvėje ar per renginius mums pasiūlo skrajučių su akcijomis, kėsinasi dovanai įsiūlyti suvenyrų su įmonių logotipais ar kitų menkaverčių niekučių, tereikia atsisakyti, ir jau sutaupote – ir laiko, ir vietos. „Ačiū, ne“ dažnai stebuklingai „suveikia“.

Nepirkti, jei nėra būtina. Kaskart kelti klausimų: ar man tikrai to daikto reikia? Kaip dažnai ir ilgai jį naudosiu? Kiek tokių daiktų jau turiu? Gal perku tik dėl akcijos? Ar galėčiau pataisyti tą, kurį turiu? Ar tikrai išsirinkau geriausią kokybę už siūlomą kainą? Kur dėsiu, kai nebereikės? Ar bus galima rūšiuoti ir perdirbti? Ar daikto gamintojas laikosi tvarumo principų savo versle? Laudato si‘ (206) sako, jog „gyvensenos pakeitimas galėtų sąlygoti sveiką spaudimą tiems, kurie turi politinę, ekonominę, socialinę galią“; tai „primena socialinę vartotojų atsakomybę, jog pirkimas yra ne tik ekonominis, bet ir visada moralinis veiksmas“. Taigi, pirkdami mes tarsi balsuojame – ką remsime savo pajamomis, tas ir bus gaminama.

Mažesnis vartojimas – antrinis panaudojimas

Jei kažko atsisakyti negalime, svarbu sumažinti vartojimą. Pavyzdžiui, daiktus, kuriuos naudojame vieną ar kelis kartus per metus, galime pasiskolinti arba išsinuomoti. Jei vežame vaikus į mokyklas ir yra likę laisvos vietos automobilyje – galime pavėžėti ir kaimynų vaikus. Pirmenybę teikime vietinėms prekėms, o ne toms, kurios atsiduria pas vartotoją perskrisdamos pusę gaublio. Ir patiems gal ne visada būtina skraidyti – per karantiną neblogai įgudome naudotis vaizdo konferencijomis.

Atsisakius perteklinių daiktų ir sumažinus vartojimą, kitas nuoseklus žingsnis – antrinis panaudojimas. Vienkartinius daiktus keiskime daugkartiniais, pirmenybę teikime daiktams „iš antrų rankų“ (pasaulyje prigaminta tiek drabužių, kad užtektų dar kelioms planetoms). Nereikalingus stiklainius turguje mielai priima medaus prekeiviai. Gautų dovanų maišelių kelionę galima pratęsti perdovanojant juos daugybę kartų. Beje, apie dovanas ir ypač – vaikų gimtadienius. Jau kuris laikas su bičiuliais sutarėme nebepirkti naujų daiktų vaikų švenčių proga. Dovanojame skaitytas knygas arba vaikas pats išrenka, kokiu dar geru ir kokybišku daiktu iš savo turimų pradžiugintų draugą.

 

artuma202011 12 rs 19 3

Rūšiuoti būtina

Kai kur nors sambūryje kalbama apie ekologiją, beveik visada paliečiamas atliekų rūšiavimas. Rūšiuoti visi daugmaž išmokome ir žinome kaip! Tačiau įdomu, kad rūšiavimas, nors yra tikrai svarbi atliekų tvarkymo dalis, nesprendžia vartotojiškumo mažinimo problemos. VDU mokslininkai neseniai paskelbė, kad kuo šalis linkusi daugiau rūšiuoti, tuo daugiau atliekų joje išmetama. Vien nuo XX a. pradžios vieno žmogaus išmetamų atliekų skaičius padaugėjo nuo 40 iki 500 kg per metus – įspūdingi skaičiai! Ar atsimenate, kaip atrodė mūsų senelių šiukšliadėžės? Kelis kartus per savaitę, atėjus numatytam laikui, mūsų senelis su nedideliu kibirėliu atliekų laukdavo atvažiuojančios šiukšliavežės. Mes su tuo kibirėliu šiais laikais niekaip neišsiverstume.

Svarbu keli momentai. Jei mūsų tikslas bus tik atsikratyti daiktų tuo metu sumažinant jų kiekį, tai netrukus vėl apsikrausime naujais. Kita vertus, išnešus nebereikalingus rakandus prie konteinerio, jie dingsta tik iš mūsų akiračio, bet ir toliau guli sąvartynuose. Pavyzdžiui, atitarnavę dantų šepetėliai, kūdikio auginimą palengvinančios vienkartinės sauskelnės, kaip ir kitas nerūšiuotinas ir neperdirbamas plastikas, gali nesuirti 500 metų. Pabandykime įsivaizduoti, kokioje „švarioje“ aplinkoje gyventume, jei tokius daiktus žmonės būtų naudoję dar Radvilų laikais.

Vienkartinis plastikas yra nuostabus išradimas medicinoje, bet kasdieniame gyvenime jo vertėtų atsisakyti suvokiant, kad visi vienkartiniai daiktai yra gamtos išteklių švaistymas. Apskaičiuota, kad, pvz., vienkartiniai kavos puodeliai vidutiniškai naudojami 12 minučių, o toliau keliauja į sąvartynus. Jei vienkartinį daiktą išmetame į rūšiavimo konteinerį, jam perdirbti taip pat reikalingi gamtos ištekliai. Problemos nebeliktų, jei vienkartinius daiktus pakeistume daugkartiniais ir įgustume juos nešiotis su savimi.

Ir vis dėlto – rūšiuoti būtina. Popierių, plastiką, stiklą svarbu dėti į jiems skirtus rūšiavimo konteinerius, nepanaudotus ar pasibaigusio galiojimo vaistus – sugrąžinti į vaistines (maisto papildų nepriima), drabužius – krauti į tekstilės konteinerius. Itin svarbu atsakingai atsisveikinti su elektronikos atliekomis (virduliais, spausdintuvais, siurbliais ir pan.), kurias reiktų išvežti į specialius stambiagabaričių atliekų konteinerius. Baterijas galima palikti tam skirtose dėžėse daugelyje prekybos centrų.

Nepaminėjome atliekų rūšies, kuriai būtinajame rūšiavime pagal svarbumą tektų pirma vieta ir kuri sudaro trečdalį atliekų namų ūkiuose. Tai organinės kilmės (dažniausiai maisto) atliekos. Jei tik įmanoma ir turime tam sąlygas, kompostuokime, ir gamta nudirbs savo darbą – organinės atliekos supus ir maistinės medžiagos sugrįš į dirvožemį. Gyvenantiems nuosavuose namuose tai tikrai nesudėtinga, o kartu ir naudinga. Sėkmingai kompostuoti įmanoma ir bute. Reikia tik specialaus kompostavimo maišo ar dėžės ir Kalifornijos sliekų, kurie organines atliekas paverčia biohumusu, sodininkų vadinamu juoduoju auksu. Virtuvėje stovinti „gyva“ šiukšlių dėžė – vizualus ir praktinis žiedinės ekonomikos pavyzdys visai šeimai. Sumeti graužtukus ir lupenas, o po kurio laiko ištrauki humusą – puikų priedą augalams tręšti. Ne, ta gyva šiukšlių dėžė virtuvėje nedvokia, o sliekai neišsivaikščioja po namus!

 

Tokie tie maži, kasdieniai šiek tiek pažaliavusios šeimos įpročiai, su banguojančiu užsidegimu ir kartais atsirandančiu nusivylimu, kad vienas čia nieko nepakeisi. Ir čia Laudato si‘ mums sako (212): Nereikia manyti, kad tokios pastangos nepakeis pasaulio. Tokiais veiksmais visuomenėje skleidžiamas gėris, visada duodantis vaisių. Vienas žmogus gali uždegti kitus, suburti žmones aplink save, ir žiūrėk – jau nebe vienas.

 

P.S. Pernai su šeima važiavome į metinę Lietuvos šeimos centrų konferenciją apie šiandienos sužadėtinių pastoracinį palydėjimą. Atvykome pavėlavę, savo įžvalgomis tuo metu dalijosi arkivyskupas Gintaras Grušas. Mūsų mažiausias vaikas zirzė, buvo sunku sukaupti dėmesį. Prisipažinsiu – nepakartočiau nei sakinio, nors susidarė įspūdis, kad pranešimo būta labai gilaus. Man įsiminė daugkartinis puodelis Ekscelencijos rankose... Tada pagalvojau, kad tai ir yra tyli ekologizacija, kad taip vieni kitus ir įkvepiame – pirmiausia savo pavyzdžiu.


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2020 m. lapkritis-gruodis

Artuma - artuma202011 12 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22